Saulius Varnas,
Režisierius
Visų pirma sveikinu visus su Lietuvos Valstybės atkūrimo diena – su iškilia trisdešimt šešerių metų Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo sukaktimi. Įvyko tas stebuklas, kad atgavome savo valstybingumą. Tai visų Lietuvos žmonių nuopelnas, nes jis įvyko tik visų mūsų pastangų dėka – materializavosi visų mūsų mintys, mūsų ilgesys. Linkiu išsaugoti, neprarasti savosios nepriklausomybės, neparsiduodant jokios kitos valstybės interesams. Nepriklausoma Lietuva mums turi būti svarbiausia.
Pasižiūrėkime į tuos nueitus nepriklausomybės metus – įvertinkime mūsų pasirinkimus bei tą realybę, kurioje gyvename, pagalvokime, kur gali būti mūsų vieta tame didžiuliame agresyvių energijų pasaulyje.
DAO mokyme yra sakoma: „Mus neįmanoma išmušti iš kelio, nes mums visai nesvarbu, kuriuo mums eiti keliu.“
Mūsų himno – Tautinės giesmės – tekste yra tokie žodžiai: „Ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi.“ Šie žodžiai susišaukia ir su Dešimtimi Dievo įsakymų, bet ar mes laikomės to, ką patys užsibrėžėme, ką pasirinkome mūsų valstybės kelrodžiu – siekiamybe?
Ar galime šiandien pasakyti, kad siekiame šviesos ir tiesos, kai nutylėjome ir nutylime žudynes Gazos ruože, kai tylime dėl pradėto nusikalstamo karo Irane, kai Trumpas su savo bendru Netanyahu, vykstančių derybų metu, klastingai užpuolė ir nužudė suverenios valstybės vadovą bei jo aplinką, kai bombarduojamos mokyklos, ligoninės, kai papirkinėjami, ginkluojami kurdai ir per juos bandoma sukelti pilietinį karą suverenios valstybės viduje?
Kokia gi mūsų pozicija šioje situacijoje?.. JAV piliečiai sako, kad tokios JAV, kokios yra šiandien, neturi teisės egzistuoti, o mes toleruojame jų nusikalstamus karus – mes tylime, kaip tylėjome, kai 47 metus Iranas, viena iš seniausių civilizacijų, gyveno varžomas griežčiausių sankcijų vien tik dėl to, kad nesutiko atiduoti svetimiems savo žemės resursų.
JAV įsikūrė ant krauju persisunkusios, išžudytų vietinių gyventojų – indėnų – žemės. Matyt, kad JAV politinis elitas įtikėjo, jog taip ir reikia elgtis, todėl ir tęsia savo „didvyriškus“ žygius, versdami jiems nepalankius režimus visame pasaulyje, žudydami taikius gyventojus Irake, Libijoje, Sirijoje, Venesueloje, o dabar ir Irane… Ir tai daro valstybė, kuri pozicionavo save laisvo, demokratiško pasaulio pavyzdžiu.
Jie ateina į tavo namus nekviesti, kaip reketininkai, ir sako: „Mes dabar jus ginsime. Susimokėkite.“ O kai paklausi jų: „Nuo ko mus ginsite?“ – atsakymas pasigirsta: „Nuo mūsų.“ Ir jeigu tu nesutinki susimokėti, tada ateina kiti ir jus nužudo, pasiima jūsų turtą arba jį sunaikina… Ir tai vyksta XXI amžiuje.
Irane susprogdinama mokykla su mergaitėmis moksleivėmis ir mokytojais, ir tai tarsi normalu, kaip kad normalu žudyti Gazos ruožo žmones, normalu, kai Irake mirė pusė milijono vaikų, nes į šalį nebuvo galima įvežti vaistų.
Kyla klausimas: argi turime teisę tylėti ir priimti tokią realybę, kurią mums siūlo iškreiptos psichikos žmonės? Šiomis dienomis JAV yra svarstoma, ar susprogdinta mokykla su mergaitėmis Irane nėra sąmoninga satanistų kruvinoji auka?…
Taip jau susiklostė, kad JAV kone visi prezidentai priklausė įvairiems slaptiesiems ordinams: buvęs JAV prezidentas jaunasis Bušas, kuris priklausė „Kaukolės ir kaulų“ seniausiajai Jeilio universiteto studentų slaptajai organizacijai, melu pasiekė Kongreso leidimą užpulti Iraką – prieš tai pademonstravęs „pavyzdžius“ medžiagų, kurios, atseit, buvo skirtos Irako bakteriologiniam ginklui gaminti… O kaip vėliau paaiškėjo, Irakas nekūrė bakteriologinio ginklo, o tos pademonstruotos medžiagos buvo tik sąmoningas melas „priešams“ demonizuoti. Tačiau jaunasis Bušas taip ir nebuvo teisiamas nei už melą, nei už sukeltą karą bei žudynes Irake.
Visi prarijo tą jo melą, o JAV armija sugriovė Irako valstybę, išgrobstė ją, išžudė begales žmonių ir toliau tęsė savo nusikalstamą veiklą prieš žmoniją Libijoje, Sirijoje, Venesueloje, o dabar dar ir Irane… Kiek tai gali tęstis?
Klausimas – kaip į tai reaguoja Lietuvos vadovai? Jų reakcija sunkiai paaiškinama – jie tarsi mato, kaip dvimetrinis verzila galingais raumenimis gatvėje spardo senolį, susmukusį ant grindinio, bet dar vis bandantį gintis, o patys slepiasi tam verzilai už nugaros ir šaukia: „Prašau, prašau, leisk ir man tam seniui įspirti“…
Sunkiai tai sutelpa galvoje, kad taip gali elgtis tarsi vis dar krikščioniškos šalies vadovai. Suteikti aerodromus agresorės – JAV – valstybės lėktuvams, Irano vertinimu, tai tolygu dalyvauti kare prieš jų valstybę… Argi mums dar nepakanka valstybių, su kuriomis mes jau esame ilgam susipriešinę?
Liga visada ateina iš vidaus… Mes seniai demonstruojame, kad esame ne tik akli, bet jau ir ligos apimti, kuri griaužia mus iš vidaus, o išgyti galima tik pakeitus savo mąstymą, vertybes, gyvenimo būdą, nes tam jokio kito kelio nėra.
Esu giliai įsitikinęs, kad niekada netektų gailėtis, jeigu laikytumės taisyklės: „Brangiausia, kas yra žmonių santykiuose, tai draugystė, bet juk Tiesa yra svarbesnė ir brangesnė už draugystę.“
Taigi mes tylomis praleidome, kad klastingai buvo nužudytas Irano valstybės, o tuo pačiu ir dvasinis šios valstybės vadovas Ali Khamenei. Jis nebuvo bankininkas, nebuvo verslininkas, lošimo namų savininkas ar Epšteino namų lankytojas… Savo gyvenimą jis buvo pašventęs dvasinėms studijoms, vertė arabų ir persų poetus… jis paskyrė savo gyvenimą dvasinėms-religinėms studijoms.
Jis, kaip ir sufijų poetai, negyveno prabangoje, nekaupė materialių turtų. Vadovavosi tuo, kad svarbiau yra tai, koks tavo vidus, o ne kokiai partijai ar valstybei priklausai.
Retas kuris iš valstybių vadovų galėjo jam prilygti savo išsilavinimu. Lietuvoje nebent Antanas Smetona.
Mes vos ne visus tuos nepriklausomybės metus tik bandome įminti mūsų šeimininkų norus, ir mums nebesvarbu, kad tas šeimininkas – chuliganas ir plėšikauja didžiajame kelyje. Nesvarbu net ir tai, kad vos prieš keletą savaičių jis atsižadėjo mūsų, tyčiojosi iš mūsų, bet mes vis kaip tie maži šunyčiai šokinėjame aplink, tarsi nieko nesuprasdami ir tarsi nieko nebūtų įvykę, laukiame, kad gal tas šeimininkas vėl pažvelgs į mus ir gal dar susigrąžinsime jo palankumą.
Į protesto akciją prieš JAV agresyvų karą Irane Vilniuje išėjo vos keletas jaunų žmonių – gerai, kad bent jie išėjo, kad yra nors keli jauni žmonės, kurie dar skiria Tiesą nuo melo ir išdrįsta tai pasakyti viešai.
Iš Europos Sąjungos valstybių vien tik Ispanija aiškiai ir drąsiai išreiškė savo nuomonę tuo klausimu. Visos kitos tik tūpčiojo.
Noriu priminti, kad Persija, kuri nors ir pakeitė valstybės pavadinimą XX amžiaus pradžioje į Iraną, sumišo su arabų kultūra, bet išlaikė persų kultūros palikimą. Prisiminkime, kad tada, kai Persija driekėsi nuo Indijos iki Egipto, Roma buvo tik mažas kaimelis.
Šiandien yra sakoma: persai net ir Afrikoje yra persai, kaip kažkada buvo sakoma apie geriausius tuo metu gaminamus lengvuosius automobilius „Mercedes-Benz“. Reikia prisiminti, kad persai niekada nepasiduodavo ir visada atsilaikydavo prieš bet kokią svetimųjų agresiją. Jie atsilaikys ir šį kartą.
Tikiu, kad jų nepaliks bėdoje nei Rusija, nei Kinija, o mes dar kartą pasirodėme, kuo iš tikro esame.
Taigi tokie, kokie esame šiandien, mes turėtume atsisakyti Tautinės giesmės žodžių, nes negyvename pagal tuos pasirinktus žodžius – tikslus, siekius, ir nei Tiesa, nei Šviesa šiandien mūsų žingsnių nelydi. Pagalvokime apie tai.
Omaras Chajamas dar XII amžiuje parašė Trumpui ir daugeliui kitų, tokių kaip Trumpas, laiškutį, bet pastarasis arba nemoka skaityti, arba yra taip užsiėmęs plėšikavimu bei žudynėmis, kad neranda tam laiko. Laiškučio tekstas skamba taip:
Ką žemėj šioj turi
Suaižės ir sukris.
O rankose paliks
Tik vėjo sūkurys.
Tu rūpinkis kitų,
Ne žemės turtų.
Nes žemiškus tiktai
Vaizduojiesi turįs.
Tie Omaro Chajamo žodžiai, XII amžiuje skirti Trumpui, labai tinka ir mums.
Mes privalome žinoti ir visada prisiminti, kad savo elgesiu, savo mintimis formuojame ne tik savo, savo giminės, savo tautos, bet ir prisidedame prie visos planetos genetinio kodo formavimo. Menkiausios mūsų neigiamos ar teigiamos mintys, emocijos pasilieka mūsų genetiniame kode.
Pamelavote – pradeda būti sulaikomos medžiagos, kurios reikalingos jūsų kūno ląstelių apsaugai nuo vėžinių susirgimų; išdavėte savo draugą – pradedate kaupti medžiagas, sukeliančias depresiją; jūsų pyktis pažeidžia jūsų pačių kepenis, baimė – inkstus, melas ir apgaulė pažeidžia širdį ir plaučius ir t. t., ir t. t…
Kadangi mes esame paleidę visą arsenalą neigiamų energijų, galime sugriauti ne tik savo organizmą, savo valstybę, bet ir visą planetą… Baltaodžiai darosi nebevaisingi. Iš čia ir visuotina demografinė krizė.
Dar kartą priminsiu poeto Jurgio Baltrušaičio žodžius: „Menka, ką protu tu mini – būtį reikia minti širdimi…“
Pasimokykime iš Irano tradicijų, kur poetai yra daugiau nei poetai – jie yra ir tautos pranašai. Mūsų tautos poetai taip pat yra pranašai, bet mes jų neįsileidžiame…
Tolimuosiuose Rytuose anksčiau veikė įstatymas, kad jei kas nupjauna šimtametį medį, jam skiriama mirties bausmė. Japonai ir dabar dar nepjauna savųjų miškų, nors jų teritorijoje miškai užima apie septyniasdešimt penkis procentus. Tarybiniais laikais jie malūnsparniais skraidindavo medžius iš Sibiro į savo tėvynę su visomis šaknimis ir žeme, prilipusia prie medžio šaknų. Ten, kur kertami miškai, nebegimsta vaikai. Akivaizdžiai šiandien tai galime matyti visame baltųjų pasaulyje.
Mirties bausmė Tolimuosiuose Rytuose buvo skiriama ir už vaiko iki penkerių metų nužudymą. Tai kiek kartų turėtų būti įvykdyta mirties bausmė Trumpui bei Netanyahu po mokyklų, ligoninių sprogdinimo, kai po sprogdinimo net nėra leidžiama gelbėti sužeistųjų, nes po pirmojo antskrydžio vykdomas sekantis antskrydis ir pakartotinai bombarduojami tie patys objektai, kad niekam nekiltų noro gelbėti sužeistųjų po pirmojo bombardavimo…
Tai cinizmas, kokį neperseniausiai dar buvo sunku įsivaizduoti. Nenoromis imi galvoti, kad gal tikrai vykdomas satanistų kraujo ritualas…
Nėra abejonės, kad tų dviejų didvyrių–vadovų baigtis laukia tokia, kaip ir Hitlerio, kuris paskutinėmis karo dienomis iš bunkerio vadovavo neegzistuojantiems armijos daliniams.
Taigi ką mes turime šiandien daryti, kaip elgtis tų agresyvių valstybių atžvilgiu, kokią turime užimti poziciją, jeigu norime, kad mūsų Tautinėje giesmėje skambėtų ir išliktų žodžiai: „Ir Šviesa, ir Tiesa mus žingsnius telydi“?
Mes kalbame apie pažangias technologijas ir nerandame kelio, kaip būtų galima prie jų priartėti.
Esu sakęs, kad yra trys sąlygos, kurias išpildžius tos technologijos gali mums būti atvertos:
– penki metai be karų;
– uždrausti mirties bausmę;
– uždrausti abortus.
Pabaigai noriu pasakyti, kad Lietuvoje buvo ir yra daug puikių poetų. Įsiklausykime į jų balsus ir per juos gal išgirsime tai, ko dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjome išgirsti savyje… Gal tada suvoksime, kad ir mes, kaip ir persai, visada turėjome ir turime savus poetus–pranašus, ir gal tada Tautinės giesmės žodžiai taps mūsų savastimi.
