Dr. Nida Vasiliauskaitė
Sausio pabaigoje mūsų Vyriausybė priėmė nutarimą pavadinimu Dėl Kovos su antisemitizmu, ksenofobija ar bet kokios kitos formos nesantaikos kurstymu ir žydų gyvenimo puoselėjimo veiksmų plano patvirtinimo. Kitaip tariant, sudarė ir patvirtino atitinkamą kovos veiksmų planą. Dalyvauti plano įgyvendinime pasiūlyta, t.y. liepta (Vyriausybės „pasiūlymų“ mūsų krašte nelabai galima ar drįstama atsisakyti) valstybės institucijoms, akademinėms institucijoms, LRT ir įvairioms NVO: „Lietuvos savivaldybių asociacijai, savivaldybėms ir joms pavaldiems subjektams, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai, Nacionalinei teismų administracijai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Valstybinei kultūros paveldo komisijai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Lietuvos istorijos institutui, Vilniaus universitetui ir kitoms aukštosioms mokykloms, Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, Medijų rėmimo fondui, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei, Romų visuomenės centrui, tautinėms bendrijoms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms“.
Deklaruotasis „pasiūlymo“ tikslas – „Nuosekliai, kompleksiškai ir sistemingai šalinti antisemitizmo, ksenofobijos ar bet kokios kitos formos nesantaikos apraiškas, stiprinti visuomenės atsparumą trečiųjų šalių keliamoms grėsmėms, puoselėti žydų kultūros, istorijos ir religijos palikimą Lietuvoje, taip pat išsaugoti gyvą Holokausto aukų atmintį, stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų įgyvendinimą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos (toliau – ES) bei tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje“.
Realiai, žinoma, tokio kovos veiksmų plano efektas bus visiškai kitas nei oficialiai pageidaujama ir prognozuojama: de facto pirmiausia jis sukurs stiprų įspūdį, jog Lietuvoje egzistuoja baisi ksenofobija ir antisemitizmas nacionaliniu mastu, taip labai, kad valstybei ReikiaKažkąDaryti. Kai realiai nieko panašaus nėra, nebent atsitiktinės pavienės ir todėl mažareikšmės apraiškos. Todėl tarptautiniu mastu Lietuvos reputacijai taip bus tik pakenkta, o vidinėje erdvėje ksenofobija ir antisemitizmas bus veikiau tam tikru mastu legitimuoti (kaip tai, ką, esą, dabar „visi aplink mano“), ir pakurstyti.
Kitą iš deklaruotų tikslų, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, šis planas gal ir užtikrins – bet paties šio tarpinstitucinio bendradarbiavimo tikslas – veikiau visai kitas nei deklaruojama: ne antisemitizmo pamažinimas, rimtai galvojant, kad jo aplink labai gausu, o stiprinimas valstybės aparato (konsoliduojant išskaidytas galias) ir įtraukimo į jį nevalstybinių (nevyriausybinių) darinių (kas galop irgi yra valstybės aparato stiprinimas, pasitelkiant tam ir išorines pajėgas).
Nutarime yra skyrius, pavadintas „esamos padėties analize“, kuris turėtų moksliškai pagrįsti šio kovos veiksmų plano reikalingumą faktais – masiniu ksenofobijos bei antisemitizmo Lietuvoje egzistavimu – ir įrodyti mano ką tik išdėstyto padėties vertinimo neteisingumą. Tad duokime šansą ir peržvelkime pagrindimą atidžiai.
Pagrindimas prasideda empirinių duomenų pristatymu: „2024 m. ES tyrimų programos „Eurobarometras“ apklausos duomenimis, daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų sutinka, kad šalyje paplitusi diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir buvimo romų tautybės. Palyginti su panašia 2019 m. apklausa, ženkliai padaugėjo manančių, kad Lietuvoje paplitusi diskriminacija dėl etninės kilmės (nuo 18 iki 27 proc.), translytiškumo (nuo 36 iki 46 proc.) ir interlytiškumo (nuo 28 iki 40 proc.)“. Nagi, ir ką į tai atsakysime? Pirmiausia tą, kad tokios apklausos iš principo nėra tinkamas metodas aiškintis realią padėtį minėtais klausimais, kadangi respondentų atsakymai labiau atspindi žiniasklaidoje matytas šių temų eskalacijas, nei jų realią patirtį ir bendros padėties žinojimą (kurio daugelis, nebūdami tyrėjais ir savo veikloje nesusitikdami su reprezentatyvia gausa įvairių žmonių, tiesiog negali turėti).
Beje, įdomu, kad pacituotuose apklausų rezultatuose – nė žodžio apie žydus ir antisemitizmą (tokius svarbius „kovos veiksmų plane“). Veikiausiai daroma prielaida, kad jie slepiasi po antrašte „diskriminacija dėl etninės kilmės“, kai pastaraisiais metais tokią diskriminaciją ir jos padidėjimą fiksuojantys respondentai veikiausiai turi minty visai ne romus ir ne žydus, o rusus (šie tikrai tapo ta etnine grupe, apie kurią galima ir netgi reikia viešumoje kalbėti tik blogai ir su panieka, kas tikrai gali turėti įvairias diskriminacines implikacijas), bet drąsiai galima avansu teigti, kad būtent su šia, dabar aktualiausia, neapykanta dėl etninės kilmės tikrai nebus mėginama ničnieko padaryti.
O idant paplitimas diskriminacijos dėl transseksualumo būtų rimta masinė problema, reikalinga netgi tiesioginio valstybės įsikišimo, pirmiausia reikia masinės transseksualų prezencijos visuomenėje, tokio didelio šių žmonių kiekio (kad daugelis ir dažnai tiesiogiai susidurtų su jais), kokio šiuo metu Lietuvoje tikrai nėra. Vadinasi, ir diskriminacijos ar ksenofobijos jie patirti negali.
Toliau „esamos padėties analizėje“ teigiama: „Iš šios apklausos matyti, kad stereotipai vis dar turi didelį vaidmenį darbo santykių srityje: beveik trečdalis gyventojų jaustųsi nepatenkinti, jei bendradarbis, su kuriuo kasdien palaiko ryšius, būtų iš LGBTIQ+ bendruomenės. Ketvirtadalis nenorėtų dirbti su romų tautybės kolega. Bet neigiamiausios gyventojų nuostatos atsiskleidžia kalbant apie savo vaikų partnerius. Net 67 proc. Lietuvos gyventojų teigia, kad būtų nepatenkinti, jei jų vaikas užmegztų romantinius santykius su translyčiu asmeniu, 59 proc. – su tos pačios lyties žmogumi, 46 proc. – su romu ar musulmonu.“
O iš to darymas išvadų apie „diskriminaciją“ bei „neapykantą“ yra puikus pavyzdys gryno šarlatanizmo mokslo vardu. Nes ne, iš šios apklausos nieko panašaus nematyti, kadangi, pirma, asmeninės buitinės preferencijos čia sąmoningai painiojamos su teisiniais ir darbiniais santykiais (kuriuose tik ir gali būti taikoma „diskriminacijos“ sąvoka, iš principo negalinti ir neturinti reguliuoti asmeninių žmonių kontaktų, preferencijų bei, tuo labiau, minčių); antra, klausimai pateikti nekorektiškai, o atsakymai interpretuoti dar nekorektiškiau.
Mat teorinis „jautimasis nepatenkintu“ su hipotetiniu abstrakčiu bendradarbiu, su kuriuo susidurta tiktai apklausoje ir apie kurį žinoma tik jo seksualinė orientacija ar etninė priklausomybė, anaiptol neindikuoja ketinimų kaip nors realiai diskriminuoti tokį bendradarbį ar netgi tikro realaus „nepatogaus jautimosi“ su konkrečiu tokiu žmogumi (priklausytų nuo konkrečios situacijos ir nuo daugelio kitų to žmogaus savybių). O kur dar momentas, kad čia valstybė laiko problema gyventojų vidinius psichinius procesus („nepatogų jautimąsi“, simpatijas/antipatijas savo gal net neturimų vaikų hipotetiniams, vienu-dviems žodžiais apibūdintiems partneriams) ir „kovos su ksenofobija bei diskriminacija“ pretekstu pageidauja įsikišti ir juos sureguliuoti.
Tad ne, čia – jokia ne padėties analizė, o atviras pritempinėjimas ir pastangos surasti ideologinį pateisinimą precedento neturinčiam valstybės prieigos prie piliečių privatybės išplėtimui (užmačia pačios tikriausios minčių kontrolės, kokios nebūta nei viename iš žinomų istorinių totalitarinių režimų, tiktai kai kuriose distopijose).
Tiek ir užteks apie „padėties analizę“. Pereikime prie plano uždavinių, tarp kurių įdomiausiai skamba „3.2. žydų gyvenimo puoselėjimas (žydų gyvenimo, religijos ar tikėjimo laisvės puoselėjimas; žydų kultūros ir paveldo išsaugojimas; švietimas apie žydų gyvenimą ir jo tyrimai; žydų švietimo, mokslo ir kultūros objektų apsauga)“.
Paveldo išsaugojimas, monumentų ir kultūros objektų apsauga – gerai ir gražu, valstybė ir turėtų tą daryti, bet girdėti valstybės įsipareigojimus „puoselėti žydų gyvenimą“ – švelniai tariant, labai keista, ir turėtų kelti nerimą ar šypseną pirmiausia patiems žydams, nes tai – jų, o ne valstybės ir ne Lietuvos reikalas. Utriruojant galima suprasti kaip valstybės „pasiūlymą“ žydams susikelti į getus, nes ten palankiausia netrikdomai puoselėti savą specifinį gyvenimą.
Plano vykdytojai ataskaitose galėtų fiksuoti sėkmę, jei ir tik jei jiems pavyktų pakeisti atsakinėjimų į atitinkamas apklausas rodiklius (kurie vieninteliai tik ir indikavo situaciją esant reikalingą tokio plano), t.y. pakeisti gyventojų pažiūras ar, veikiau, išdresuoti juos atsakinėti „teisingai“. O kaip skambėtų teisingi atsakymai į minėto tipo klausimus? Utriruojant, bet pagaunant esmę, maždaug taip: „Nuo seno tik ir svajoju apie kaimyną romą ar bendradarbį gėjų, šis man patinka iš visų labiausiai“ arba „Labai didžiuočiausi, jeigu mano sūnus susirastų translytę partnerę“.
Tam, žinoma, reikės sudaryti įvairias komisijas ir tarybas, organizuoti mokymus, paskirti prižiūrinčius atsakingus pareigūnus ir skirti jiems finansavimą. Dirbti su pedagogais, dirbti su žurnalistais, dirbti su teisininkais ir su policija…Tai ir yra esminė veiksmų plano dalis, detalės r pareigybių pavadinimai – ne taip svarbu.
Kitaip tariant, dabartinė Vyriausybė čia tęsia ir pildo to, ką pradėjo TS-LKD su „Laisvės“ partija. Anaiptol nedegdama troškimu padėti konkretiems žydams, romams ar LGBTQ+ žmonėms tais atvejais, kai šiems to išties prireiks. Todėl tik nereikia pasiduoti iliuzijai, kad šio tipo iniciatyvos turi su jų gerove ar tariamomis pretenzijomis bent šį tą bendra. Ne, neturi. Jie, visi, čia apskritai niekuo dėti, tik tapo atpirkimo ožiais, įsitvirtinant naujo tipo valstybingumui.
