Ligita Juknevičiūtė
Vieną savaitgalį pas mus prigužėjo svečių – draugų iš Lietuvos ir Graikijos. Smagiai pabendravome, visi susipažino, rado bendrų pažįstamų. Gėrėme kavą, saldindami ją medumi. Po baliaus tvarkiausi, užsukau medų ir nuėjau miegoti.
Ryte atsuku indelį – o ten musė. Guli kniūpsčia ant paviršiaus, matyt, pririjusi to medaus ir laiminga iškeliavusi į dausas.
Atsargiai ištraukiau ją šaukšteliu, žiūriu – koja sujudėjo. Guli ant šaukštelio galo, bejėgė, bet gyva! Pakišau po plona vandens srovele – bėga vanduo, musė švarėja, laisvėja, atsilaisvino sparneliai, pradėjo jais plasnoti. Bet dar, matyt, sunki – viršsvoris po nakties medaus SPA, negali skristi. Padėjau ją lauke saugiai, manau, atsigavo ir nuskrido.
Neseniai aptikau vaizdo įrašą apie britų mokslininką matematiką Roger Penrose, beje, ateistą, kuris gavo Nobel Prize. Jo teorija yra ta, kad ne mūsų smegenys kuria asmenybę, o mes esame sujungti su amžinąja sąmone. Ir kad joks DI, kiek į jį beinvestuotų Elon Musk ir kompanija, niekada netaps sąmoningu kaip žmogus, nes neturi to biologinio kūno, smegenų ar dar kažko, kas gaudo tos amžinosios sąmonės srautą.
Nors ir atlieka daugybę funkcijų, DI net nesuvokia, kad tai daro – tik pateikia tikimybių variantus pagal tam tikrus algoritmus. Sąmonę turi visa gyvybė, per ją eina amžinybės ir Dievo algoritmai, nes ir vienaląsčiai, nors neturi smegenų, žino, kaip gyventi.
Taip ir ta musė – kiek joje sąmonė norėjo būti, tiek ir buvo. Kiek kam skirta. Toji sąmonė ir yra Dievas, jeigu kalbėtume tikinčio žmogaus kalba. O mes turime sudėtingą mechanizmą smegenyse, kuris šifruoja tos sąmonės žinutes. Gaudome idėjas, mylime, jaučiame, žinome, kas gerai, kas blogai.
Todėl verta į visokį žmogų ir gyvybę žiūrėti su pagarba, nes viskas yra tos amžinybės laidininkas. Kartais tos mūsų antenos išsiderina, tada turime prisiminti, kad esame dieviški, ir atstatyti parametrus.
O prie ko čia musė? Šiaip, padrąsinimui, kad viskas Dievo valioje, ir, matyt, tos musės išgelbėjimas buvo gera karma. Jeigu ta musė būtų pakliuvusi pas mano draugę, kuri jas daužo sakydama: „Jūsų bloga karma“, – tai būtų kita istorija.
Visiems to ir linkiu – gero likimo ir gerų darbų tai karmai pagerinti.
