Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Vakar didžiąją dalį Lietuvos teritorijos sudrebino oro pavojus. Visai ne juokais, o rimtai. Raudona! Pati aukščiausia! Tiesa, po gero pusvalandžio paaiškėjo, kad visai ne raudona ir visai ne oro pavojus. Šiaip – „pratybos“. Tik va bėda, kad tai buvo visai ne pratybos.
Tokia situacija sukelia minčių.
Kad reikia skelbti tikrą oro pavojų? Na, matyt, jei aptinkamas masinis taikinių judėjimas valstybės sienos link, kada atsiranda reali grėsmė, net taikiniams nekirtus valstybės sienos, bet jų kryptis kelia rimtą susirūpinimą.
Kaip paaiškėjo, Lietuva nieko neaptiko. Informaciją gavo iš kaimyninės Baltarusijos. Vietoje „spiečiaus“ dronų, pasirodo, buvo tik vienas, ir tas išskrido iš Latvijos, kuris galiausiai „paspruko“. Oro policija nepadėjo. Klausimas – ar galėjo? Na, jei sulyginsime drono ir naikintuvo greitį, aukščių skirtumą, tai vargu. Naikintuvas gali panaudoti savo pajėgumus tik turėdamas vizualinį kontaktą, o tai buvo tikėtina padaryti tik tuo atveju, jei lokatoriai labai tiksliai jį (naikintuvą) užvestų ant taikinio. Taip kad NATO oro policijos panaudojimas, matyt, buvo daugiau simbolinis, demonstracinis.
Tai, kad Baltarusija panaudojo „karštą liniją“, beje, įsteigtą dar mano laikais, kai dar draugavome, aiškiai demonstruoja, kad, nežiūrint mūsų valdžios „begalinės meilės“ kaimynui, jie ir toliau nepriekaištingai vykdo savo įsipareigojimus.
Verta priminti, kad tai toli gražu ne pirmas atvejis. Gerai prisimenu „legendinį“ Trojanovo skrydį, nederėtų pamiršti ir „pasiklydusių“ dronų, kai buvo perspėtos ir Lenkija, ir Lietuva. Na, va, ir vėl pagelbėjo. Gaila klausyti, kai didieji „karo ekspertai“ bando tą kaimynų poelgį sumenkinti. „Karšta linija“ veikia, ir ačiū Dievui.
Taigi peršasi išvada, kad Lietuvos politika gynybos klausimais nukeliavo ne ten. Tiesa, po paskutinio drono skrydžio Prezidentas jau pamatė problemą ir teisingai nuteikė ministrą Kauną. Dabar tai jau viskas pasikeis. Atsiprašau, pasitaisysiu – pasirodo, nuo priešpaskutinio drono.
Taigi, su dronų aptikimo sistema – ne kas. Su priemonėmis kovai su dronais – irgi nelabai kas. Naikintuvai, kaip paaiškėjo, nelabai tinka dronų medžioklei, na, ir jų ginkluotė nepritaikyta tokioms užduotims. Matyt, verta pagalvoti apie kitus aparatus.
Tiesa, tankai „Leopard“ turi kulkosvaidžius. Gal jie padės?
Dar verta prisiminti, kad Lietuvoje yra tokia Saugumo ir gynybos pramonės asociacija. Lietuvoje taip pat yra nemažai įmonių, kurių produkciją mielai perka NATO valstybės. Dar verta prisiminti, kad būtent Lietuvoje buvo pagamintos vadinamosios radijo elektroninės patrankos, kurios pademonstravo unikalius pajėgumus toje pačioje Ukrainoje. Išvada – galime, kai norime! Matyt, norime, bet ne tie, kas nustato prioritetus ir skiria finansavimą.
Kaip matome, Kapčiamiesčio būsimas poligonas čia nelabai padės. Tankai – irgi. Braziliški reaktyviniai lėktuvai – taip pat, nors pastaruoju metu apie juos nutilo. Gal jau nupirkom?
Kyla ir kitų, su šiuo aspektu susijusių klausimų. Tai mūsų civilinė sauga. Tikrai „sužibėjo“. Visai neimsiu analizuoti, nes ir taip viską pamatėme. Man kyla tik vienas klausimas: kur tie pinigai, kurie prioriteto tvarka buvo skiriami toms priedangoms? Kur gi tos priedangos, kur tie planai ir suderinti veiksmai, atsakingi asmenys?
Teigiamas momentas yra tame, kad taip jau gavosi, jog įvyko neplanuotos „pratybos“, kurių rezultatas artimas nuliui. Belieka tikėtis, kad išvados bus padarytos, bus imtasi realių veiksmų, nors, kaip sakoma, viltis – durnių motina. Nors, matyt, reikia mažiau tikėtis, o daryti išvadas. Mums, žmonėms.
Norėčiau duoti patarimą ir gerb. Premjerei, nors nemanau, kad jai rūpi mano patarimai. Gal visgi nereikėtų tų dažnų pavojų skelbti. Nes per dažni pavojų skelbimai duoda tik neigiamą poveikį, ir pasakymas „geriau dažniau negu per vėlai“ šiuo atveju netinka. Jau geriau dažniau skelbkite pratybas, kurios taip ir vadinsis – Pratybos.
Bet ir pratybas reikia skelbti tik tada, kai paruošiamieji darbai jau atlikti, kai viskas paruošta ir reikia tik patikrinti arba treniruoti žmones pagal realius, paruoštus ir atidirbtus planus. Tada galime laukti rezultato.
Mano manymu, tik vienas karys šioje situacijoje parodė kompetenciją. Tai Nerijus Stankevičius. Įdėmiai išklausiau jo pranešimą. Ramybė, kompetencija, jokio išmislo. Trumpai ir aiškiai išdėstė susidariusią situaciją, nurodė informacijos šaltinius, kokių veiksmų imtasi. Kalbėjo aiškiai apie tai, kas yra, be vyniojimų į „vatą“, nesiekdamas kam nors įtikti ar pagražinti situacijos.
Tai paminėjau dėl to, kad tie mūsų „ekspertai“, matyt, viską žinantys ir išmanantys, nepagailėjo „epitetų“ šiam garbingam generolui. Siūlau pasilikti tuos „epitetus“ sau.
Tiesa, yra ir dar viena versija. Gal iš sąmokslo teorijos, bet visgi yra. Ar nėra taip, kad šitas „oro pavojus“ – tai tik tąsa seniai vykdomos politikos? Politikos, nuosekliai traukiančios Lietuvą į karą ar bent jau „ribotą“ konfliktą.
Priminsiu tranzito ribojimus, sienos uždarymus, antirusišką retoriką. Neverta pamiršti ir mūsų „pasiruošimo“ sunaikinti Kaliningradą, noro sukariauti savo karą. Baisiausia, kad tai sako ne kokie nors pašlemėkai iš patvorio, bet veikiantys politikai. Kad ir nesenas Kęstutis Budrys interviu.
Tokiu atveju reikėtų pagalvoti, kam toks susidūrimas su Rusija Lietuvoje būtų naudingas ir kas realiai sumokėtų savo kainą už tokio plano įgyvendinimą. Net nemanau, o esu visiškai įsitikinęs, kad tokio rezultato gali siekti tik Lietuvos priešai.
Kai bandau analizuoti situaciją, vertinti veiksmus, tai susimąstau. Gal ir teisūs tie aukšti politikai, kalbėdami apie penktąją koloną? Visai gali būti. Tik manau, kad tos kolonos ne ten ieško. Ji kaip ant delno. Tik reikia rimtai pagalvoti, ir viskas atsistos į savo vietas.
