dr. Ryšardas Burda
2026-05-18 užsienio spaudoje pasirodė pranešimai apie tai, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras K. Budrys pareiškė, jog NATO turi priemonių sulyginti su žeme Rusijos bazes Kaliningrade.
Jis cituojamas: „Privalome parodyti rusams, kad galime prasiveržti pro nedidelę tvirtovę, kurią jie pastatė Kaliningrade. NATO turi priemonių, jei reikia, nugriauti ten esančias Rusijos oro gynybos ir raketų bazes. Rusijos ir Ukrainos dronai reguliariai įsiskverbia į mūsų oro erdvę. Rusijos naikintuvai taip pat kartais skraido virš Lietuvos su išjungtais atsakikliais. Kai taip nutinka, visuomenėje auga susirūpinimas, kad nepakankamai investuojame į Lietuvos gynybą.“. <…> „Kalbant apie strateginį ir operacinį planavimą, taip pat apie karinius pajėgumus, tai neprilygstama. Pasitikėjimas tarp sąjungininkų yra atgrasymo pagrindas. Jei abejojame 5 straipsniu, kodėl mūsų priešininkas turėtų juo tikėti? Neabejoju pareiga padėti.“
Tautoje dar gyvas „mitas“ apie tai, kad generalisimus J. Stalinas siūlė Lietuvos tuometiniam komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui paimti ir valdyti Kaliningrado sritį. Tačiau, kaip minima, dėl įvairių baimių – integracinių ir tautinės sudėties pokyčių, galimybių „apžioti“ teritoriją savo žmogiškaisiais resursais, buvo atsisakyta priimti „šia dosnią II pasaulinio karo dovaną“.
Kažin, ar šiandien, su savo gimstamumu 17-18 tūkstančių per metus ir 40 tūkstančių mirtingumu per metus, mes sugebėtume „įsisavinti“ užsienio reikalų ministro siūlomą Kaliningrado teritoriją. Tačiau tai – gerovės valstybės gilios ateities perspektyvos, kurias galima pamatyti tik užsidėję išskirtinai rožinius akinius.
Daug svarbiai išanalizuoti šios ministro pasakymus iš teisinės pusės.
Pirmiausiai, ar užsienio reikalų ministras kalba Lietuvos Prezidento vardu? Lietuvos Konstitucijos 84 str. 1 punktas pirmiausia ir pagrindine Prezidento funkcija apibrėžia kaip: „1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“. Šio straipsnio 18 punktas sutvirtina šią funkciją ir įpareigoja Prezidentą atsiskaityti už užsienio politika Seimui: „18) daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką“.
Todėl pagrįstai kyla klausimas: ar Prezidentas žinojo apie ministro ketinimą raginti atakuoti Kaliningrado sritį ir ar tai yra Lietuvos užsienio politikos pagrindinė kryptis kaimyninės valstybės atžvilgiu.?
Tarkime, Lenkijos užsienio reikalų ministras apie tokius ketinimus nepraneša. Tačiau iš įvairių šaltinių yra žinoma, kad Lenkija ties Kaliningrado srities pasieniu suformavo dvi karių divizijas. Tai yra rimtas kumštis, kuris tikrai gali atgrasinti potencialų agresorių daryti neapgalvotus žingsnius.
Ką suformavo Lietuva? Pranešimų negirdime, tačiau ženkliai toliau nuo Kaliningrado ir arčiau Baltarusijos ir Lenkijos pasienio trikampio formuojame Kapčiamiesčio poligoną, kurio šaudomi sviediniai nukreipti sienos kryptimi į baltarusius. Lenkijos nuogąstavimų dėl poligono artumo Lenkijos pasieniui Lietuva neišgirdo. Tad nenuostabu, kad su kaimynais lietuviškam politikui sunku susitarti.
Tad pagrįstai galima daryti prielaidą, kad ministro pasisakymas užsienio žiniasklaidai yra ir Lietuvos Prezidento pozicija, o ministras pagarsina Lietuvos užsienio politiką.
Taigi, ko atsisakė prieš 80 metų Lietuvos komunistai, dabartinis elitas nori paimti NATO rankomis. Ar tikrai?
Teisiniu požiūriu tai yra ne kas kita, kaip agresijos skleidimas tarptautiniu mastu. Tarptautinėje teisėje „agresijos“ sąvoka sunkiai skinasi kelią. Profesorius S. Katuoka cituoja kitą žymų teisininką savo straipsnyje apie agresijos sampratą: „prof. P. Kūris, analizuodamas Niurnbergo tribunolo nuosprendį, pažymėjo: „ <…> Niurnbergo Tribunolo nuosprendis labai svarbus ir tarptautinei teisei: jame agresija įvertinta kaip didžiausias nusikaltimas žmonijai, be to, nusikaltimu skelbiama ne tik pati agresija, bet ir paruošiamieji veiksmai“.
1974 m. gruodžio 14 d. JTO Generalinė Asamblėja vienbalsiai priėmė rezoliuciją 3314 „Dėl agresijos apibrėžimo“. Rezoliucijos 1 straipsnyje teigiama, kad „agresija laikomas valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį neliečiamumą arba politinę nepriklausomybę arba kokiu nors kitu būdu, nesuderinamu su JTO įstatais<…>.“
Taigi, atrodo, dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą Lietuvoje dauguma žmonių neabejoja. Nors Jungtinėse tautose vykstančioje byloje dėl Ukrainos skundo prieš Rusiją dėl prasidėjusio karo teisinė situacija vertinama kontraversiškai.
Lietuvos teisėje Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymo 2 straipsnio 1 punkte agresija yra aiškinama, kaip ginkluotos jėgos panaudojimas ar grasinimas panaudoti ją prieš Lietuvos Respublikos suverenitetą, teritorijos vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Todėl ministro siūlymo Kaliningrado sritį sulyginti su žeme įvertinimui tereikia pakeisti Lietuvos Respubliką į Rusijos Federaciją. Gausime:
Nacionalinio saugumo strategijos 15 punkte yra sakoma, kad Rusijos Federacija intensyviai vysto puolamuosius karinius pajėgumus, toliau tęsia agresiją valstybių kaimynių atžvilgiu, pažeidžia tarptautinės teisės normas ir principus. Ar nėra taip, kad mūsų ministras mėgdžioja kaimyninės valstybės vadovų veiksmus ir siūlo užsiimti tuo, kas yra mūsų teisės gynybiniuose strateginiuose dokumentuose kritikuojama ir sakoma, kad tai yra blogis. Ar ministras siūlo Lietuvai susitapatinti su „blogio ašies“ valstybėmis?
Nacionalinio saugumo strategijos 33 punkte nurodoma, kad NATO kolektyvinės gynybos planų plėtojimas, užtikrinant greitą ir patikimą pastiprinimą ir atsaką agresijos atveju, yra vienas svarbiausių kolektyvinio saugumo garantijų stiprinimo uždavinių. Ministras turi įsiskaityti į šiuos teisinius žodžius: užtikrinant greitą ir patikimą pastiprinimą ir atsaką agresijos atveju.
Taigi, strategijoje kalbama apie atsaką agresijos atvejais, bet ne siūloma Lietuvai įvykdyti agresijos aktą, o vėliau kviesti „šerhaną“ gelbėti Lietuvą.
Taigi, ministras, priešingai nei nustatyta Lietuvos teisėje, siūlo atlikti agresijos aktą prieš kitos valstybės teritoriją. Prisiminkime prof. P. Kūrio žodžius: „Didžiausias nusikaltimas žmonijai, be to, nusikaltimu skelbiama ne tik pati agresija, bet ir paruošiamieji veiksmai“. Ar teisinga būtų išvada, jog ministras siūlo padaryti nusikaltimą žmoniškumui?
Iš dalies galima suprasti ministro logiką. Ji panaši į tai, kas skambėjo ankstyvaisiais žmonių, o gal net neandertaliečių bendruomenių laikais: akį už akį. Rusija padarė agresiją prieš Ukrainą, todėl Lietuva turi atgal kirsti Rusijai. Tačiau šioje tezėje trūksta logikos. Kodėl Lietuva turi už Ukrainą kirsti Rusijai, kai Lietuvai, vaizdžiai tariant, rusai dar nė vienos akies neišmušė?
Pasirodo, šiuolaikinėje ministro užsienio politikoje, kurią, matyt, palaiko ir Prezidentas, kalbėti galima bet ką, nes už nugaros „stovi NATO“. Tačiau Niurnbergo tribunolas teisė ir tuos, kurie propagavo Antrąjį pasaulinį karą ir propagavo naikinti kitos tautybės žmones. Šiandien tai vyksta nacionaliniu mastu aukšto laipsnio karininkų ir Ukrainos karo rėmėjų bei politikų lūpomis.
Nebejoju, kad ateityje suformuotas tarptautinis tribunolas įvertins ir Lietuvos retoriką, ir žingsnius. Deja, tai vyks ne Romos statuto pagrindu, kadangi nei JAV, nei Izraelis, nei Rusija, nei
Kinija nuo 1998 metų Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) Romos statuto neratifikavo (tarp kitko, Ukraina ratifikavo tik 2024 metų spalio 25 dieną). Tai turės būti kitas tribunolas, nes šis, kai kurių tarptautinės teisės mokslininkų požiūriu, ES pastangomis tapo politinio susidorojimo įrankiu.
Prūsija po Antrojo pasaulinio karo išnyko iš politinio žemėlapio. Jos liekanomis pasinaudojo net Lietuva. Tai buvo didžiausia bausmė tautai už jos agresyvią politiką. Jos didžiausias trūkumas buvo jos teritorijos ir tautos dydis. Atrodo, kad šiuolaikiniai politikai Lietuvą veda Prūsijos keliu. Ar tai ir yra tikrasis gerovės kelias?
