dr. Ryšardas Burda
Seimas rimtai ėmėsi svarstyti Tautos mobilizacijos klausimus. Tačiau yra klausimų. Pirmiausia, ar tai yra mobilizacija krašto gynybai, ar mobilizacija, skirta utilizuoti Europos rytų flango mažiau vertingus žmogeliukus artimiausiame pasauliniame kare? Kas ne taip su mūsų krašto apsaugos politika?
Ką reiškia „mobilizacija“?
Konstitucijos 142 straipsnio 1 dalis Seimui suteikia išskirtinę teisę įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją ar demobilizaciją, priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.
Vykdant šią konstitucinę nuostatą, Seimas 1996 metais priėmė Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymą, o 2000 metais priėmė Karo padėties įstatymą, kurio pastarųjų metų pakeitimai susiję su mobilizacijos planuojamais veiksmais. Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymo preambulėje yra paminėti dėl narystės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje ir Europos Sąjungoje atsirandantys individualios ir kolektyvinės gynybos įsipareigojimai.
Taigi mobilizacijos klausimas turėtų būti siejamas tik su šalies ir NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimais. Ar karas Ukrainoje, Irane ar Izraelyje, ar numanomas karas dėl Taivano ar Grenlandijos patenka į šiuos atvejus?
Mobilizacija – valstybės, savivaldybių institucijų ar įstaigų ir ūkio subjektų veiklos pertvarkymas, taip pat karo prievolininkų šaukimas į privalomąją karo tarnybą ginti valstybę ir (ar) vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.
Visuotinę mobilizaciją skelbia Seimas visoje Lietuvos teritorijoje, dalinę mobilizaciją – tik teritorijos dalyje.
Prezidentas irgi gali skelbti visuotinę ar dalinę mobilizaciją, bet Seimas turės ją vėliau patvirtinti arba panaikinti. Pietų Korėjos prezidentas Yoon Suk-yeolas norėjo paskelbti mobilizaciją, tačiau Pietų Korėjos parlamentas nesutiko ir nusprendė atiduoti jį teismui už rengimąsi padaryti karinį perversmą ir sukelti karą su Šiaurės Korėja. Todėl mobilizacijos procesas nėra toks paprastas ir nekaltas – „šauksmas: vilkai puola“.
Seimas, skirtingai nuo daugumos piliečių mintyse vyraujančios nuomonės apie tai, kad mobilizacija – tai piliečių šaukimas į karą ar karo tarnybą, išplėtė šią sąvoką iki visų šalies valstybinių įstaigų ir ūkio subjektų veiklos pertvarkymo karui su priešu. Tačiau 1996 metais Lietuvoje patriotizmas ir ryžtas pasiaukoti „vardan tos Lietuvos“ pakito į „vardan tos“ ir nebūtinai Lietuvos.
Demobilizacija – mobilizacijos sistemos subjektų veiklos pertvarkymas veikti įprastomis taikos meto sąlygomis. Mobilizacijos sistemos subjektai – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, institucija, dalyvaujanti formuojant mobilizacijos politiką, Lietuvos kariuomenė, civilinės mobilizacijos institucijos, civilinėms mobilizacijos institucijoms pavaldūs subjektai ir mobilizaciniai ūkio subjektai.
Ką sugalvojo Seimas?
Pastabus skaitytojas tikriausiai jau gali sau atsakyti į klausimą, kodėl taip kruopščiai ir pažodžiui aptariu mobilizacijos įstatymo sąvokas. Ogi reikalas tas, kad karo prievolininkai neperkeliami į atsargą ir negrąžinami į jiems įprastas taikos sąlygas. Kodėl? Todėl, kad karo prievolininkai neįeina į mobilizacijos sistemos subjektus. Žinoma, galime pasakyti, kad kiekvienas prievolininkas mobilizacijos atveju tampa objektu, kuris naudojamas kaip valstybės gynybos išteklius (resursas).
Pirmiausia, kraupu net samprotauti tokiomis liberalios ideologijos sąvokomis, kurios įprastos versle, tačiau grobuoniškai skamba kario – Lietuvos gynėjo – atžvilgiu. Tačiau kitokios išvados neįmanoma padaryti, ypač kai Mobilizacijos įstatyme nerandame karo prievolininko apibrėžimo.
Visuotinę mobilizaciją skelbia Seimas visoje Lietuvos teritorijoje, dalinę mobilizaciją – tik teritorijos dalyje. Paskelbus visuotinę mobilizaciją, paskelbiamas karo prievolininkų šaukimas į karo tarnybą, o dalinės mobilizacijos metu jie tik gali būti šaukiami į karo tarnybą. Tačiau nepasakyta, kurios krašto dalies prievolininkai turės būti šaukiami. Taip pat nėra aišku, ar dalinės mobilizacijos teritorija sutampa su prievolininkų gyvenamąja vieta.
Analizuojant Seimo statuto keitimo projektus, galima pastebėti, kad net Seimo pirmininkas išskiria karo padėtį ir mobilizaciją. Antai Seimo statuto 186-6 straipsnio pakeitimo projekte pažymima, kad „šiuo metu galiojantis Seimo statutas nenumato specialios, maksimaliai pagreitintos neeilinių sesijų pratęsimo ir Seimo narių informavimo tvarkos, kuri būtų pritaikyta išskirtinai karo padėties ar mobilizacijos atvejams“. Dar daugiau – rašoma apie mobilizacijos skelbimą ir Lietuvos valstybės tarptautinių įsipareigojimų vykdymo atvejus.
Pagal šią logiką visuotinę ar dalinę mobilizaciją galima skelbti ne tik karo padėties, bet ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymo atveju.
Tačiau pagal Konstituciją būtina įsiskaityti, kas ir kada daroma. Pažodžiui, Seimas:
1. įveda karo padėtį;
2. skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją;
3. priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.
Taigi, skirtingai nei Seimo pirmininko Juozo Olekos pranešime, pristatant Seimo statuto 186-6 straipsnio pakeitimo projektą, konstitucinė nuostata Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus sieja išskirtinai su ginkluotųjų pajėgų panaudojimu, bet ne su mobilizacija.
Kita vertus, mobilizacijos priemonės yra ne vien karo prievolininkų šaukimas į karo tarnybą, bet ir valstybės rezervo bei Lietuvos kariuomenės materialinių išteklių panaudojimas, atleidimo iš profesinės karo tarnybos sustabdymas, priimančiosios šalies paramos teikimas. Taigi, pasak Seimo statuto projekto rengėjų, pavyzdžiui, dėl karo Irane Lietuva turės mobilizuoti visus – nuo savivaldybės iki Prezidentūros klerko, jau nekalbant apie šauktinius.
Ką numato ES sutartis?
Visas šis teisinis nesusipratimas vyksta nuo 1996 metų vien dėl to, kad kažkam iš teisininkų pasirodė, jog mobilizacija ir tarptautiniai įsipareigojimai Konstitucijoje parašyti vienoje eilutėje, viename sakinyje. Tačiau teisėje kableliai tam ir skirti, kad atskirtų atvejus, kada malonę skirti, o kada bausti.
Kas gali paneigti galimybę, kad rytoj „Briuselis“, remdamasis ES sutarties 42 straipsniu, nuspręs įsitraukti į karą Ukrainoje? Juk šiame straipsnyje įtvirtinta bendroji saugumo ir gynybos politika, numatanti laipsnišką bendros ES gynybos formavimą, kuris turi derėti su NATO įsipareigojimais. Atsistatydinusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės premjerė ne kartą minėjo, kad Ukraina turi tapti visateise ES nare.
Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 7 dalis numato, kad: „Jei valstybė narė patiria karinę agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės, vadovaudamosi Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsniu, jos atžvilgiu yra įpareigotos jai teikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą.“
Kaip matome, net ES sutartis nenumato besąlyginio karių siuntimo Danijai tuo atveju, jeigu D. Trumpas atverstų Grenlandijos failą.
Teisiniu požiūriu ES tarptautinėje sutartyje sumodeliuota tokia pati situacija kaip ir NATO 5 straipsnyje – valstybės pačios apsisprendžia, kokią „visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą“ jos gali suteikti konkrečioje tarptautinėje situacijoje.
Todėl visiškai nesuprantama, kodėl Seimo nariai siūlo savo rinkėjams būti labiau patriotiškiems nei amerikiečiai Irano kare ar nei ukrainiečiai Ukrainos–Rusijos kare. Juolab kad apie 4 milijonai ukrainiečių šiandien yra pabėgėliai Europoje (nemažai jų ir Lietuvoje), o tik dabar Europos Komisija siūlo pratęsti laikinąją apsaugą, kartu įvedant išimtis šauktiniams ir skatinant savanorišką grįžimą. Taip netiesiogiai pasakoma, kad savo laisvę pirmiausia reikia kurti savo šalyje.
To linkiu ne tik savo tautiečiams, bet ir Tautos elitui.
