Gintaras Furmanavičius
Jeigu žmogus pastaruosius trejus ar ketverius metus būtų gyvenęs ne Lietuvoje, o kokioje nors atokioje saloje be interneto ir šiandien vienu prisėdimu perskaitytų mūsų žiniasklaidos antraštes apie Rusijos grėsmę, jam tikriausiai susidarytų įspūdis, kad Lietuva visą šį laiką gyveno paskutinę savaitę prieš karą.
Rusija puls NATO. Rusija gali pulti po penkerių metų. Rusija gali būti pasirengusi karui dar greičiau. Rusija išbandys NATO. Pirmiausia, suprantama, Baltijos šalis. O kadangi gyvename Lietuvoje, mums savaime aišku, kuri iš tų Baltijos šalių antraštėse atrodo svarbiausia. Ir taip jau ketvirti metai.
Iš karto pasakysiu tai, ką šiandien visada būtina pasakyti, kad po pirmų dviejų pastraipų nebūtum eilinį kartą paskelbtas Putino agentu: faktas, kad Rusija yra agresyvi valstybė, užpuolusi Ukrainą, o Lietuva, turėdama su Rusija ir Baltarusija bendras sienas, privalo rūpintis savo gynyba yra sunkiai nuginčijamas, bet kažkodėl yra nutylimos priežastys, kodėl tai atsitiko?
Kariuomenė turi ruoštis ne tam scenarijui, kurio norime, o blogiausiam, kuris teoriškai gali atsitikti. Tačiau viena yra ruoštis karui, o visai kas kita – ketverius metus juo kasdien gąsdinti visuomenę. Būtent šią blaivaus proto ribą, mano galva, gąsdintojai seniai peržengė.
2023-aisiais Lietuvos žvalgyba vertino, kad Rusijos karinis potencialas prie NATO rytinių sienų dėl karo Ukrainoje yra susilpnėjęs, tačiau Maskva ilgainiui sieks jį atkurti. Vėliau pasirodė įvairiausių terminų – penkeri metai, penkeri–dešimt metų, treji–penkeri metai.
2024-aisiais jau skaitėme apie Rusijos pasirengimą ilgalaikei konfrontacijai su NATO.
2025-aisiais už gynybą ir kosmosą atsakingas Europos Komisijos narys Andrius Kubilius jau kalbėjo apie žvalgybos vertinimus, kad Rusija per artimiausius kelerius metus gali mėginti išbandyti Vakarus ir NATO 5-ojo straipsnio patikimumą.
Penkeri metai nuostabus laiko matavimo vienetas: pakankamai trumpas, kad žmogui šiandien pasidarytų baisu, tačiau pakankamai ilgas, kad po penkerių metų niekas nebeprisimintų, kas tiksliai, kada ir ką prognozavo. Praeina dveji metai – ir vėl lieka penkeri, dar dveji – ir vėl penkeri. Savotiškas be perstojo veikiantis geopolitinis baimės generavimo amžinasis variklis.
Dar 2025 metų birželį NATO generalinis sekretorius Markas Rutte irgi kalbėjo, kad Rusija per penkerius metus gali būti pasirengusi panaudoti karinę jėgą prieš NATO. Taigi penkerių metų laikrodis buvo dar kartą užvestas iš naujo.
O mums tuo metu belieka skaičiuoti metus ir mokėti kosminius pinigus. Nes kartu su grėsmės terminais geometrine progresija keitėsi ir kitas skaičius – kiek pinigų turime skirti gynybai.
Kažkada du procentai BVP buvo beveik šventas NATO standartas. Vėliau paaiškėjo, kad dviejų jau maža. Tada reikėjo trijų. Dabar Lietuvoje nacionalinei divizijai ir kitoms gynybos reikmėms jau numatomas 5–6 procentų BVP finansavimo lygis, o vien 2026 metų biudžete ginkluotei ir karinei technikai numatyta apie 2 milijardus eurų. Galbūt visa tai būtina, nors girdime, kad šįmet įsisavinta tik trečdalis gynybai skirtų lėšų.
Bet kurioje demokratinėje valstybėje klausimas, kiek reali šiandien yra tiesioginė karinė grėsmė Lietuvai, neturėtų būti prilyginamas valstybės išdavimui. Ir štai čia prieikime prie, mano manymu, vieno įdomiausių šios vasaros epizodų.
Liepos 15 dieną prezidentui Gitanui Nausėdai prabilus apie informaciją dėl galimų Rusijos „selektyvių kinetinių operacijų“ prieš kaimynines valstybes, krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas pasakė sakinį, kurį siūlyčiau perskaityti labai lėtai: „Nematome rusų pajėgų kaupimo mūsų pasienyje. Konvencinės grėsmės šiuo metu nėra.“ Dar kartą: Rusijos pajėgos prie mūsų sienos nesikaupa. Konvencinės grėsmės šiuo metu nėra.
Atrodytų, puiki naujiena. Galima išjungti televizorių, ramiai išgerti rytinę kavą ir bent vieną dieną neieškoti, kur namuose padėjome išgyvenimo kuprinę.
Bet neskubėkite. Tame pačiame pasisakyme ministras iškart pridūrė, kad galimos įvairios provokacijos, „netikros vėliavos“ kampanijos, o Lietuvos žvalgyba mato didėjantį Rusijos agresyvumą.
Taigi tankų nėra, bet yra „netikros vėliavos“. Konvencinės grėsmės nėra, bet gali būti kinetinė. O jeigu žodis „kinetinė“ paprastam žmogui nelabai ką sako, tuo geriau. Jis skamba pakankamai moksliškai ir kartu pakankamai grėsmingai. Pasakyti „gali būti mėginama susprogdinti infrastruktūros objektą“ būtų pernelyg paprasta. O štai „selektyvi kinetinė operacija“ skamba taip, kad žmogus nejučia pradeda tikrinti, ar rūsyje dar galioja dar nuo pseudopandemijos laikų atsargose sukaupti konservai.
Bijokime toliau: Lietuvoje sustiprinta kritinės infrastruktūros apsauga, saugomi svarbiausi objektai, tarp jų SGD terminalas, pasitelkiami kariai ir papildoma įranga. Suprantama,jei žvalgyba turi informacijos apie galimas diversijas, valstybė privalo reaguoti. Būtų keista, jeigu nereaguotų.
Tačiau jau liepos 21 dieną tas pats ministras Robertas Kaunas pasako dar vieną sakinį: „Grėsmės lygis nuo birželio 11 dienos (…) nėra pablogėjęs. Jis nėra pakitęs.“
Šioje vietoje eiliniam žmogui jau reikia politinio-karybos terminų žodyno. Grėsmės lygis nepakito; Rusijos kariuomenė prie sienos nesitelkia; konvencinės grėsmės nėra. Tačiau tuo pat metu pavienių kinetinių operacijų grėsmė yra padidėjusi, todėl kritinės infrastruktūros apsaugą stipriname. Specialistui šie teiginiai gal ir neprieštarauja vienas kitam – kalbama apie skirtingas grėsmes. Tačiau visuomenei visa tai ketverius metus komunikuojama taip, kad po kiekvieno raminančio sakinio beveik neišvengiamai seka naujas grėsmę didinantis „tačiau“.
Viskas gali būti visiškai pagrįsta. Valstybės saugumas ir turi veikti prevenciškai, o ne laukti, kol kas nors iš tikrųjų susprogdins tiltą ar elektros pastotę. Tačiau problema yra ne karių skyrimas SGD terminalui saugoti. Problema ta pati nuo ašarojančios Šakalienės laikų – tragiška Krašto apsaugos galvų komunikacija.
Nes eilinis Lietuvos žmogus jau ketverius metus gyvena keistame informaciniame pasaulyje, kuriame Rusija vienu metu ir dar nepajėgi kariauti su NATO, ir jau tuoj bus pasirengusi NATO užpulti; jos kariuomenė prie mūsų sienų nesikaupia, bet grėsmė didėja; grėsmės lygis nepasikeitė, bet apsauga stiprinama; tiesioginės konvencinės grėsmės nėra, tačiau galimos kinetinės operacijos.
Pabandyk tu žmogau tokiame žodžių labirinte nesusipainioti.
Dar įdomiau, kad ši komunikacija turi labai konkretų poveikį žmonėms. Viešojoje erdvėje jau atsiranda jaunų žmonių, kurie klausia, ar dėl galimo karo nereikėtų išvažiuoti iš Lietuvos, ar verta čia kurti ateitį.
Tai – realus nuolatinio informacinio fono rezultatas. Ir čia verta paklausti: gal valstybės atsparumas grėsmėms reiškia ne tik daugiau tankų? Gal atspari valstybė yra ir tokia valstybė, kurios piliečiai pasitiki savo valdžia?
O pasitikėjimas atsiranda ne tada, kai žmogui kas pusmetį pranešama nauja pasaulio pabaigos data, bet tada, kai jam aiškiai paaiškinama, kas yra faktas, kas – tikimybė, kas – žvalgybinis scenarijus, o kas – eilinė kompetencija neapdovanoto politiko interpretacija. Nes yra didžiulis skirtumas tarp teiginių „Rusija puls Lietuvą“ ir „Rusija tam tikromis aplinkybėmis po kelerių metų galėtų įgyti pajėgumų ribotam konfliktui su NATO“. Todėl ir gyvename šioje keistoje būsenoje, kur karas visą laiką yra čia pat, tačiau jo data kažkodėl nuolat tolsta kartu su dar viena diena kalendoriuje.
Ir blogiausia čia net ne išleisti milijardai. Jeigu jie bus protingai investuojami į Lietuvos gynybą, gal vieną dieną būsime labai laimingi, kad juos išleidome. Blogiausia yra tai, kad visuomenė kasdien pratinama prie pavojaus signalo. Jeigu žmogui ketverius metus beveik kasdien sakysi, kad vilkas jau ateina, penktaisiais metais jis gali net nebeatsigręžti. Juk visi vaikystėje girdėjome pasaką apie piemenį, kuris vis meluodavo kaimo gyventojams apie bandą užpuolusį vilką, kol kaimo gyventojai nustojo į jo šauksmus reaguoti. O tada vilkas iš tiesų atėjo.
Mūsų valdžia nesugeba su kaimynais palaikyti draugiškų santykių ir ginčytinus klausimus spręsti diplomatiniu keliu. Nieko nuostabaus, žinant pastaruosius užsienio reikalų ministrus ir jų kompetenciją. Todėl valstybė turi ruoštis karui: rimtai, profesionaliai ir be iliuzijų. Turime turėti kariuomenę, ginklus, oro gynybą, sąjungininkus, apsaugotus tiltus, elektrines, ryšių mazgus ir SGD terminalą.
Bet gal kartu galime turėti dar vieną dalyką – atvirą ir sąžiningą žmonių pokalbį su savo valdžia? Be jau pykinančios isterijos ir kasdien perstatomo karo laikrodžio. Ir be kaltinimų, kad kiekvienas, kuris klausia, kuo pagrįsta dar viena eilinė apokaliptinė prognozė, automatiškai abejoja Rusijos keliama grėsme.
Todėl gal vieną kartą nustokime klausti, kada Rusija mus užpuls? Gal pirmiausia paklauskime tų, kurie jau ketverius metus mus gąsdina: nuo kurių metų penkis metus iki neišvengiamo Rusijos užpuolimo skaičiuojame šį kartą?
„Informacija teikiama siekiant visuomenę ne gąsdinti, o informuoti, kad ji nereaguotų atsainiai,” – aiškino mums ministras Kaunas šį pirmadienį. Jūs tuo patikėjote? Aš – ne.
