Vytautas Mikalauskas
Po rugsėjo 6-osios visos Europos ir ne tik Europos dėmesys sukoncentruotas į Vokietiją. Jos kancleris, dalis Vokietijos visuomenės, dalis ES narių išreiškė savo nepasitenkinimą rinkimais vienoje iš Vokietijos žemių.
Kitaip ir būti negali, nes triuškinanti AfD pergalė vienoje iš žemių virsta realia grėsme visam dabartiniam Vokietijos elitui. Ir ne tik šios šalies elitui, bet ir visos ES valdančiųjų grupuotei.
Kad būtų aiškiau, kodėl taip, o ne kitaip vertinamas šis rinkėjų sprendimas, reikia prisiminti, kad dabartinė Vokietija sukurta iš 16 žemių, kurių kiekviena turi savo istorinį kelią. Pati Vokietija, kaip vientisas valstybinis darinys, atsirado istoriškai ne taip seniai. Tik 1871 metais, kai po trijų žemes suvienijusių karų ir Prancūzijos nugalėjimo Versalyje susirinko būsimų Vokietijos žemių valdytojai ir paskelbė Prūsijos karalystės karalių Vilhelmą visos Vokietijos imperijos valdovu.
Kai rašau apie pergalę prieš Prancūziją, tai turiu mintyje XIX amžiaus vidurį, o ne jo pradžią.
Taigi, Prūsija buvo ta šerdis, kuri subūrė aplink save žemes, tikrai, kaip dabar sakytų, ne demokratinių rinkimų keliu, o krauju, kalaviju ir intrigomis, ir jas suvienijo po viena vėliava. Ne, tai nebuvo koks nors vieno įsiutėlio sumanymas. Otto von Bismarckas buvo gudrus ir toliaregis politikas.
Juk tada dabartinės Vokietijos teritorijoje buvo aibė įvairiausio plauko darinių. Pradedant karalystėmis, tokiomis kaip Prūsija ir Bavarija, ir baigiant laisvaisiais miestais, tokiais kaip Hanoveris, kurie priklausė JK monarchui.
Pirmiausia Prūsija sukūrė muitų sąjungą, taip kaimynines šalis pažabodama ekonomiškai. (Och, kaip tai panašu į ES kūrimosi mechanizmą.)
1864 metais Prūsija ir Austrija–Vengrija kovos lauke sutriuškino Daniją, bet jau po dvejų metų ta pati Prūsija išstūmė Austriją iš jos kontroliuojamų būsimos Vokietijos teritorijų. Tada Prūsija prisijungė Hanoverį, Heseno-Kaselį, Nasau, Frankfurtą ir kt.
Katalikiškoji būsimų Vokietijos žemių dalis, tokios žemės kaip Bavarija, Viurtembergas, Badenas, vis dar išliko savarankiškos. Tik, kaip jau aukščiau minėjau, 1871 metais jos tapo naujai sukurtos Vokietijos imperijos dalimi.
Kaip mėgstama sakyti: „Kancleris Otto von Bismarckas Vokietiją susiuvo Prūsijos adata, pasitelkęs tris karus.“
Tas valstybinis darinys gyvavo septynis dešimtmečius su trupučiu ir 1945 metais, po Antrojo pasaulinio karo, išnyko iš pasaulio žemėlapio.
Pirmiausia po Antrojo pasaulinio karo, 1947 metais, vadinamoji SKT (Sąjungininkų kontrolės taryba), įvertindama Prūsijos indėlį vienijant ir sucementuojant Vokietijos valstybę, teritoriškai sunaikino šį buvusį valstybinį darinį. Dalį jo įtraukė į TSRS sudėtį, dalį atidavė Lenkijai, o likučius priskyrė būsimai VFR.
1949 metais įkurtoji VDR bazavosi buvusiose Prūsijos žemėse ir Saksonijoje.
Taigi, iki 1990 metų šios dvi JT pripažintos valstybės, kurios buvo sukurtos ant į suvienytą Vokietiją įėjusių istorine ir net religine prasme skirtingų žemių, vystėsi skirtingose ideologinėse ir visuomeninėse sanklodose.
Tokie istoriniai etapai, net ir vėliau vėl susivienijus, negali neturėti įtakos. Ir ta įtaka šiandien jau aiškiai matoma.
Prabėgo daugiau kaip trys dešimtmečiai, ir politinė jėga, kurios šerdis glūdi istorinėse buvusios Prūsijos karalystės, o vėliau VDR, žemėse, siekia visiškai kitokios Vokietijos ateities.
Tai negali nekelti nerimo, sakysime, Bavarijoje ar kitose žemėse, nes AfD laimėjimas federaliniu mastu reikštų aiškų dabartinio Vokietijos elito nustūmimą nuo valdžios.
Nemanau, kad buvusi Vakarų Vokietija ateityje balsuos už esminius pokyčius, todėl pačios suvienytos Vokietijos išlikimui gali iškilti labai rimtas pavojus. Jei taip įvyks, o aš ne kartą esu apie tai viešai užsiminęs laidose, tada galimai vėl Europos žemėlapyje pamatysime du valstybinius darinius.
Tai neabejotinai turi jaudinti ir Vokietijos kaimynę Lenkiją bei Baltijos šalis.
Kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti tą AfD?
Ši partija atstovauja populistiniam judėjimui, liaudies judėjimui, nukreiptam prieš liberalų globalistų elitą. Todėl nieko nuostabaus, kad ją bandoma, o kuo toliau, tuo labiau bus bandoma, atriboti nuo visų kitų.
Žvelgiant iš oficialios liberalios globalistinės politikos perspektyvos, ši partija yra ekstremistinė; ji turėtų būti uždrausta, pašalinta iš rinkimų, už ją negalima balsuoti. Ji yra tabu.
Ji atstovauja pavojingiems, antisocialiems pakraščiams, kurie abejoja pačiais fundamentaliausiais dalykais: LGBT teisėmis, migracija be sienų, globalizacija, šeimos nebuvimu, karu su Rusija ir besąlygiška parama Ukrainai.
AfD visa tai atmeta ir mano, kad Vokietija turėtų būti gera, normali, sveika visuomenė.
Jie visai nėra ekstremistai, nes šiandieninėje Europoje ekstremizmu laikoma ginti šeimą, mylėti vaikus, atsisakyti atlikti lyties keitimo operacijas nepilnamečiams, uždrausti ypač pasipiktinimą keliančius, iškrypėliškus žygius, užuot mobilizavus visus karui su Rusija, finansuoti karą ir sprogdinti dujotiekius, kurie, be kita ko, priklausė Vokietijai, tam pritarti ir paleisti nusikaltėlius į laisvę.
Visa tai vadinama politiniu korektiškumu. Kiekvienas, kuris tam priešinasi, yra ekstremistas.
Taigi, apskritai tiek tie rinkėjai – beveik pusė, galbūt šiek tiek mažiau, – kurie balsavo už AfD, tiek tie, kurie balsavo už Sahrą Wagenknecht, sakė: „Mums nepatinka šis beprotnamis, kuriuo virto šiuolaikinė Europa. Mes norime normalios Europos.“
Ir tai įvardijama kaip ekstremizmas.
Siekis normalumo yra ekstremizmas?
Tada kaip pavadinti tai, kad mažumos turėtų valdyti, migrantai turėtų užtvindyti ir sunaikinti vietos gyventojus, visi turėtų būti atversti, kastruoti arba priversti pakeisti lytį ir ištremti?
Kiekviena organizacija, kiekviena rinkimų apygarda turėtų žygiuoti gėjų pasididžiavimo parade. Ir tai vadintina sveika politika? Ir kiekvienas, kuris tam prieštarauja, yra įvardijamas kaip ekstremistas.
Mes turime kovoti su Rusija, turime sukelti jai strateginį pralaimėjimą. Jei esate už Ukrainą, galite būti kuo tik norite – nebūsite pavadinti ekstremistu, bet jei esate už tradicinę šeimą, būsite apšaukti neonaciu.
Taip kai kuriuose leidiniuose ir protesto akcijose įvardijami balsavusieji už AfD.
Valdantieji nemato arba nenori matyti, kad būtent tokie jų veiksmai ir sukėlė didėjantį pasipriešinimą. Paprasti žmonės kyla prieš šiuos naujus „papročius“ – ne kokie nors kraštutiniai dešinieji ar ypač patriotai, o tiesiog paprasti europiečiai, kuriems tai atsibodo.
Vokietijoje jie pradeda balsuoti už AfD, už kairiuosius, už Sahrą Wagenknecht.
Neglobalistinis elitas prakalbo paprasto piliečio lūpomis, bet globalistinis elitas jų neklausys. Jis ir toliau bandys juos atriboti, kaip ir pas mus, Lietuvoje: negalima sudaryti politinių koalicijų su AfD.
Jie pasmerkti, nes pasisako už grįžimą prie normalumo, prie normalios Europos politikos, prie normalios kultūros, švietimo, šeimos ir normalių santykių su išoriniu pasauliu.
Todėl dabartiniai valdantieji vis labiau stengsis suvaržyti visas laisves, klijuos ir jau klijuoja siaubingas etiketes tiems, kurie gerbia sveiką protą.
Nereikėtų pervertinti šių sveiko proto jėgų, nes jų laimėjimas dar nereiškia realių pokyčių.
Amerikoje laimėjo Trumpo komanda. Už Giorgią Meloni Italijoje buvo balsuojama kaip už dešiniojo sparno sveiko proto atstovę, tačiau jos, kaip ministrės pirmininkės, politika nelabai skiriasi nuo jos pirmtakų politikos.
Todėl kyla klausimas, kiek ši sveiko proto partija, atėjusi į valdžią vietos ar federaliniu lygmeniu, galės įgyvendinti savo politiką?
Pripažinkime, kad šiandien Vakarus valdo „Epsteino civilizacija“.
Šių elitų vykdoma Vakarų, visuomenės, žiniasklaidos, švietimo įstaigų, mokslo, filosofijos ir ekonomikos kontrolė yra milžiniška, ir jos nereikėtų nuvertinti.
Kova tarp žmonių ir elito tik prasideda. Partijos, reiškiančios liaudišką sveiką protą, yra ir bus realiai represuojamos liberalaus globalistinio atlantizmo elito – šios transnacionalinės, internacionalistinės giluminės valdžios, kuri ieškos bet kokių priemonių šiam patriotiniam judėjimui sutrikdyti.
Aš visiškai atmetu racionalios valdančiojo elito kurso korekcijos galimybę.
Pažvelkite į šiuos žmones – uršulas, kallas, berbokus ar andriukus ir kt. Tokie žmonės buvo iškelti į pirmą planą vien tam, kad radikalizuotų liberalųjį globalistinį totalitarizmą.
Jie privalo griežtai laikytis šios linijos ir niekada nekeis kurso. Jie turėjo milijoną galimybių, bet niekada to nepadarė, o tik bando priveržti varžtus.
Mes, asociacijos „Alternatyva Lietuvai“ nariai, šiandien veikiame kaip švietėjiška organizacija, reaguodami ir išsakydami savo požiūrį į visus pokyčius kitose valstybėse ir mūsų vidinėje erdvėje.
Suprasdami tų pokyčių dėsningumą ir neišvengiamumą, visada turime būti pasiruošę tiesiogiai įsitraukti į šalies politinį gyvenimą, o jei reikės – prisiimti atsakomybę už lietuvių tautos, kuri yra mūsų šalies etninė šerdis, bei valstybės likimą.
Mes su jumis dažnai diskutuojame, kokios esančios ar besikuriančios politinės jėgos mums artimesnės. Su kuriomis mes galėtume eiti ar kurias galėtume remti.
Turime įsisąmoninti, kad politikoje nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų. Tos jėgos, nesvarbu, ar jos skelbiasi dešiniosiomis, ar kairiosiomis, kurios atitinka mūsų pasaulėžiūrą, šiandien yra mūsų bendražygės.
Patinka ar nepatinka man „Jonas ar Antanina“, jei jie mato dabartį ir ateitį panašiai kaip mes, jie gali ir privalo būti mūsų bendrakeleiviai.
Šiandieninė AfD Vokietijoje gali virsti ta jėga, kuri pakeis Europos veidą. Tikiuosi, kad ir mes to siekiame.
Ne dėl kokių nors asmeninių ambicijų ar asmeninio savanaudiškumo, bet pirmoji ir svarbiausia šiandienos užduotis – išvengti karinio konflikto Europoje, kuris mums, lietuviams, gali būti paskutinis mūsų istorijoje.
Tai yra sunki užduotis, bet dėl jos verta dirbti.
