Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Ne kartą esu kėlęs klausimus, kurie, mano manymu, liečia mus visus. Tuos klausimus keliu aš, juos kelia „Alternatyva Lietuvai“. Kartu ieškome sprendimų ir juos turime.
Prisiminkime demografines bėdas. Kas laukia Lietuvos po 10–15 metų? Kokia jos ateitis? Apie tai nagrinėjome, diskutavome.
Auganti migracija. Pažvelkime, su kokiomis problemomis jau susiduria Švedija, Vokietija, Prancūzija ir kitos Europos šalys. Ne be reikalo Europoje stiprėja jėgos, kalbančios apie krikščioniškąsias vertybes ir nacionalinius interesus. O kaip pas mus? Kas, be „Alternatyvos Lietuvai“, kelia šiuos klausimus ir siūlo sprendimus? Klausimas lieka tas pats: kas laukia Lietuvos po 10–15 metų? Kaip atrodys lietuviai ir kokia kalba jie kalbės?
Kokios vertybės ir kokia ideologija skiepijama mūsų vaikams bei anūkams? Kokia kultūra? Kokie paradai? Ir ką visa tai turi bendra su Lietuvos tradicijomis, krikščionybe, Dievu? Kokie bus lietuviai po 10–15 metų?
Perteklinės sankcijos, kaimynų niekinimas tuo metu, kai kitos valstybės su jais bendrauja, derasi ir bendradarbiauja. Pavyzdžiui, JAV. Priminkite, kiek kainuoja litras dyzelino? Ar kartais ne daugiau kaip 1,30 euro? O elektra – ar ne apie 0,30 euro už kilovatvalandę? Jau nekalbu apie tai, kad, remiantis skelbiamais duomenimis, šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų patiria skurdo riziką. O kiek jų yra iš tiesų? Kiek išleidžiate parduotuvėje paprastam apsipirkimui? Paskaičiuokime.
Tiesa, visos šios ir dar neįvardytos problemos gali „išsispręsti“ savaime. Na, jei nutartume pakariauti. To, mano manymu, taip įnirtingai siekia „dvaras“. Juk tokiu atveju niekam už nieką atsakyti nereikėtų. Tokį pavyzdį jau turime. Mes taip ir nežinome, kiek milijardų mums kainuoja parama jau vykstančiam karui. Tik ar tai atitinka Lietuvos žmonių ir tikrų valstybės patriotų norus bei interesus?
Jau ne kartą minėjau, kad nematau nė vienos tikros priežasties, dėl kurios Rusija, pasak Prezidento, jau pralaimėjusi karą Ukrainoje, tik dar pati to nesuvokianti, turėtų pradėti dar vieną karą – su NATO.
Nebent… Jei būtų blokuojamas tranzitas, uždaromos sienos, Lietuvos teritorija ar oro erdvė būtų panaudota atakoms prieš Rusiją. Jei būtų rengiamasi sunaikinti tos pačios Rusijos teritorinį darinį – Kaliningrado sritį – ir apie tai viešai kalbama. Jau nekalbu apie sąmoningai kurstomą rusofobiją, kurią, mano manymu, kone oficialiai palaiko tas pats „dvaras“. Nesuprantu, kuo tiems, kurie sąmoningai iškraipo mūsų abėcėlę, staiga užkliūva Puškinas, Turgenevas, Čaikovskis ar Lomonosovas. Keista, kad dar nepakeistas Mendelejevo lentelės pavadinimas. Visam civilizuotam pasauliui jie nekliūva. O mūsų „dvarui“ kliūva. Gal paklauskime Lietuvos žmonių, kam trukdo pasaulinio lygio genijai?
Na, dabar dar užkliuvo ir Konstitucijos 137 straipsnis: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.“ Nesikartosiu: mano įsitikinimu, tokio svarbaus klausimo vien Seimo sprendimui palikti negalima. Konstitucijos 9 straipsnyje parašyta: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“
Gal 99 Seimo nariai kitaip supranta, kas yra svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai? Gal masinio naikinimo ginklų – pavyzdžiui, branduolinių, cheminių ar biologinių – galimybė mūsų Tėvynėje visai nėra svarbiausias klausimas mums, Tautai? O gal bijoma, kad kas nors iš „šeimininkų“ ne taip pažiūrės, pabars ar į kokius nors sąrašus įrašys? Arba, dar baisiau, „išmes iš NATO“? Cirkas išvažiavo, o klounai liko. Manau, dabar jie Seimo nariais vadinami. Ne visi. Trylika – tikrai ne.
Tiesiog žiniai: nuo pirmųjų dienų dalyvavau Lietuvos stojimo į NATO procese ir buvau pirmasis Lietuvos, kaip NATO valstybės, kariuomenės vadas. Tai kam apie tai žinoti, jei ne man? NATO niekada – niekada – nekėlė tokio reikalavimo. Jo nėra nei Narystės veiksmų plane (MAP), nei kokiame nors kitame man žinomame dokumente; apie tai nebuvo kalbama ir žodžiu. Veikiau priešingai. Juolab Šiaurės Atlanto sutartyje nėra numatyta valstybės pašalinimo iš Aljanso procedūra. Nusiraminkite ir nustokite gąsdinti Lietuvos žmones.
Kiekvienas turi teisę vertinti tokius „dvaro“ veiksmus. Aš – taip pat. Vertinu juos kaip nuolatines provokacijas, kurios, mano manymu, jau artėja prie kulminacijos. Jei ji, neduok Dieve, ateis, Lietuvos žmonėms tai tikrai nepatiks. Galbūt išskyrus tą patį „dvarą“: vargu ar jo žmonės tuomet bus čia. O atsakyti už tai, ką laikau Tėvynės išdavyste, jau gali nebelikti prieš ką.
Na, o visos šios istorijos „vyšnia ant torto“ – ministro Kauno, ne Kauno miesto, ministerijos darbuotojų „pamaloninimas“. Tokia, sakykime, „cementuotė“. Nebrangiai: galutinė renginio sąmata – 47 559 eurai, iš jų 44 994 eurai apmokėti KAM lėšomis. Ką čia – nei šarvuočio, nei tanko už tiek nenupirksi. Pasirodo, mano buvę kolegos iš KAM persidirbo. Ne kariai, o būtent ministerijos darbuotojai. Neneigsiu – darbo ten pakanka.
Tiesą sakant, nustebau perskaitęs R. Kauno paaiškinimus, jei juos galima taip pavadinti. Pasak ministro, pradėjęs vadovauti ministerijai jis rado ją „susiskaldžiusią, įsitempusią“. Esą skirtingi departamentai neretai užsiima savigyna, o ne greitesnių sprendimų paieška. Ministras pabrėžė, kad kalba apie kelis šimtus sistemos darbuotojų, o ne politinę vadovybę.
Kolegos, tai kas atsitiko? Kas ministeriją iki to privedė? Aš ją prisimenu visai kitokią. Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės kolektyvai visada buvo vieningi kaip niekas kitas. Taip, diskusijos būdavo aštrios, bet visada pasiekdavome rezultatų. Kas taip „nualino“ darnų ir darbštų kolektyvą, kad ministras, regis, pasijuto priverstas jį atpalaiduoti šampanu ir užkandžiais – kad tik darbuotojai neprarastų sąmonės ar, neduok Dieve, nesusimuštų „užsiimdami savigyna“? Kaip supratau, tai buvo bendruomenės renginys. Kritikai jį vadina tiesiog pobūviu, liaudyje dar kartais vadinamu išgertuvėmis. Keista, ministre. Aukšta moralė, ką jau čia bepasakysi.
Neneigiu, kad kolektyvai rengia pobūvius – ir versle, ir valstybės tarnyboje, ir kariuomenėje. Kartais reikia tiesiog pabūti kartu, pabendrauti. Bet…
Dar nuo generolo J. Kronkaičio laikų Lietuvos kariuomenės vadas kartą per metus organizuoja karininkų balių. Paprastai – Kauno istorinėje karininkų ramovėje. Kauno miesto, ne ministro. Kiekvienas karininkas laiko garbe būti pakviestas. Mano laikais Prezidentas Valdas Adamkus nepraleido nė vieno tokio pobūvio. Vieną kartą atvyko net sirgdamas! Vėliau prezidentai jau nesivargino. Kartais KAM ir kariuomenės vadovybė taip pat pabūdavo kartu neformalioje aplinkoje. Tai normalu. Tik buvo vienas skirtumas: visi susimokėdavome patys.
Dar vienas pavyzdys. Išskirtinis Lietuvos generolų klubo ženklas – auksinis žiedas. Tačiau kiekvienas generolas už jį susimokėjo pats. Net klubo garbės prezidentas Valdas Adamkus susimokėjo pats. Tiesa, vėliau, D. Grybauskaitės laikais, tas jo užtarnautas ir asmeniškai apmokėtas žiedas buvo paimtas Prezidentūros žinion. Bet Prezidentas už jį susimokėjo. Taigi „cementuokitės“, kolegos, tik už savo pinigus.
Tiesa, buvo išimtis. Lankydamas karius kovinėse misijose – o buvau visose – veždavau kiekvienam kariui skardinę lietuviško alaus, lašinių, skilandžio ir mūsų lietuviškos duonos. Tikrai ne už savo pinigus. Taigi problema, mano manymu, ne pats pabuvimas kartu. Problema – ministro noras įsiteikti, gal net taip pigiai nusipirkti palankumą. Tik nemanau, kad pavyks.
O gal kaip tik pats laikas? Pagalvokime: visa Lietuva ūžia dėl, mano įsitikinimu, paminamų žmonių teisių ir ignoruojamų Tautos interesų. Naikinamas Konstitucijos 137 straipsnis. Gal jau ir kokios nors derybos dėl laboratorijų vyksta – kas žino? Gal šis pobūvis tapo patogiu būdu nukreipti dėmesį? Juk panašių situacijų esame matę. Dabar kalbame apie šampaną, užuot prisiminę „tikruosius žygdarbius“.
Pavyzdžiui, „labai reikalingą“ poligoną Kapčiamiestyje. Jau pamiršome? Aš – ne. Kiek kainuos jo įrengimas? Kas jį įrenginės? O kaip dėl beveik tūkstančio šarvuočių? Kiek jie kainuos? Kur juos planuojama panaudoti? Iš kur juos perkame ir kas ten patarinėja VšĮ „Visuotinė gynyba“? Na, žinoma, tai „visai nesusiję“. Priminkite, kiek „Mercedes“ sunkvežimių perkame? Tūkstantį? Kur juos planuojame panaudoti ir kiek jie kainuos? Jau net neklausiu apie Vytauto gynybinę liniją, griovius ir visa kita.
Nenorėjau, bet vis dėlto paminėsiu ir ministro Kauno „aukštą“ moralę – jei jis žino, kas tai yra. Ponas Kaunas priėmė sprendimą, kuriuo iš manęs atimta teisė iškilmingomis progomis dėvėti generolo uniformą. Vis galvojau, kodėl. Dabar supratau. Svarbiausia net ne pats sprendimas, o tai, kad buvo pasinaudota proga, mano akimis, pažeminti mane prieš visą Lietuvą. Apsimesti, kad viskas gerai, neketinu.
Vis dėlto pasakysiu, kuo, kiek suprantu, remtasi. Pasirodo, Kaunas nepripažįsta oficialaus princo Leo von Hohenbergo asmeninio kvietimo į iškilmingą vakarienę („Gala Dinner“). O jo protėvių Pranciškaus Ferdinando ir jo žmonos pagerbimą bei šv. Mišias, matyt, laiko „marginalų susibūrimu“. Tas ponas net nerado reikalo pakviesti buvusio kariuomenės vado pokalbio.
Taigi, pagal Kauno moralę, rengti pavaldiniams pobūvį, didžiąja dalimi apmokamą valstybės lėšomis, – priimtina, o princo kvietimu dalyvauti šv. Mišiose – jau nusižengimas? Moralė pagal Kauną! Nemeluosiu: tikslas pasiektas. Jaučiuosi neteisėtai įžeistas. Jaučiu, kad mano garbė ir orumas pažeminti, ir iki šiol dėl to išgyvenu. Vis galvoju: iki ko nusiritome?
Baigdamas noriu paprašyti Lietuvos Seimo narių dar kartą perskaityti savo priesaiką. Tikiuosi, ji jums vis dar ką nors reiškia. Perskaitykite dar kartą – o gal kai kurie ir pirmą kartą – Konstituciją. Pagalvokite apie savo atsakomybę ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir savo tėvams, vaikams bei anūkams. Netikiu, kad nuolankumas „ponui“ jums brangesnis. Nors kas žino?
Pone Kaunai, jei dar turite bent lašą atsakomybės, atsistatydinkite. Nedarykite gėdos sau ir tiems patiems savo pavaldiniams, kuriuos taip „maloniai“ apibūdinote kaip susiskaldžiusius ir tik savo savigyna besirūpinančius žmones.
Brangūs Lietuvos žmonės, nustokime savęs gailėtis ir laukti „gelbėtojų“. Eikite pas savo vienmandatėse apygardose išrinktus Seimo narius. Reikalaukite, kad nustotų žaisti mūsų ir mūsų Tėvynės likimu. O kai ateis laikas, pakilkime nuo sofučių, eikime prie balsadėžių ir atsiimkime savo Lietuvą iš tų, kuriems ji visai nerūpi.
