Raimundas Kisielius
Konstitucijos 9 ir 137 straipsniai, 1939 metų Klaipėdos pamokos ir valstybės suvereniteto ateitis
Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta ne tam, kad vieną priklausomybę pakeistume kita. 1990 metų kovo 11-ąją atkūrėme valstybę, kurios likimą turi spręsti Lietuvos Tauta, o ne svetimų valstybių sostinės.
Tačiau šiandien, stebint Lietuvos politinius sprendimus, kyla principinis klausimas: ar mes patys sprendžiame savo valstybės ateitį, ar vis dažniau prisitaikome prie galingesnių sąjungininkų interesų, net nepareikalaudami įrodyti tokių sprendimų būtinybės?
Šis klausimas ypač aktualus Seimui pradėjus Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimo procedūrą.
2026 m. spalio 6 d. Seimas pirmuoju balsavimu pritarė pasiūlymui iš Konstitucijos pašalinti nuostatą, draudžiančią Lietuvos teritorijoje masinio naikinimo ginklus ir užsienio valstybių karines bazes. Už tai balsavo 106 Seimo nariai, prieš – 18, susilaikė 6.
Galutinis balsavimas numatytas 2027 m. sausio 12 d.
Tačiau svarstant tokį sprendimą beveik nekalbama apie kitą Konstitucijos nuostatą – 9 straipsnį.
O juk būtent jame įtvirtintas principas, kuris turėtų būti šios diskusijos centre:
„Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“
Ar užsienio karinių bazių ir masinio naikinimo ginklų dislokavimo Lietuvos teritorijoje klausimas nėra vienas svarbiausių valstybės gyvenimo klausimų?
Jeigu ne, tai kokius klausimus apskritai turėtume laikyti pakankamai svarbiais, kad juos spręstų pati Tauta?
Konstitucijos 9 straipsnis – ne dekoratyvinė nuostata
Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso Tautai.
4 straipsnis nustato, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus.
O 9 straipsnis aiškiai įtvirtina referendumą kaip svarbiausių valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų sprendimo būdą.
Šios nuostatos sudaro konstitucinę visumą.
Žinoma, Konstitucijos 148 straipsnis suteikia Seimui teisę pakeisti arba panaikinti 137 straipsnį be privalomo referendumo. Tam reikalingi du balsavimai, tarp kurių turi būti bent trijų mėnesių pertrauka, ir kiekvieną kartą – ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo narių balsų.
Tačiau čia būtina atskirti du dalykus: formalią Seimo kompetenciją ir politinį tokio sprendimo teisėtumą platesne demokratinio legitimumo prasme.
Niekas neginčija, kad Seimas turi Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus.
Tačiau ar vien šių įgaliojimų pakanka, kai sprendžiama dėl ilgalaikių valstybės saugumo ir suvereniteto garantijų pakeitimo?
1992 metais Lietuvos piliečiai referendume priėmė Konstituciją, kurioje buvo nustatytas aiškus draudimas užsienio valstybių karinėms bazėms ir masinio naikinimo ginklams.
Dabar šią nuostatą ketinama visiškai panaikinti pačių parlamentarų balsais.
Ar iš tiesų nėra pagrindo dėl tokio esminio pakeitimo atsiklausti piliečių?
Konstitucija leidžia Seimui priimti tokį sprendimą. Bet ar demokratiškai pagrįsta jį priimti nepasinaudojus referendumo galimybe?
Tai klausimas, į kurį Seimas turėtų atsakyti dar iki galutinio balsavimo.
Ar referendumas trukdytų valstybės saugumui?
Konstitucijos pakeitimo šalininkai remiasi būtinybe stiprinti Lietuvos gynybą ir užtikrinti NATO atgrasymo pajėgumus.
Tai suprantamas argumentas. Lietuva gyvena sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje, kurioje karinio saugumo klausimų negalima ignoruoti.
Tačiau ar valstybės saugumo stiprinimas ir tiesioginis Tautos dalyvavimas priimant sprendimus yra nesuderinami dalykai?
Jeigu valdžia įsitikinusi, kad Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimas yra būtinas, ji galėtų pateikti piliečiams aiškius argumentus ir siekti jų tiesioginio pritarimo.
Referendumas nesuponuoja iš anksto numatyto rezultato. Piliečiai galėtų pakeitimui pritarti arba jį atmesti.
Būtent tai ir yra tiesioginės demokratijos esmė.
Be abejo, referendumo organizavimas turi savų teisinių bei praktinių reikalavimų. Tačiau jie negali savaime paneigti klausimo reikšmės.
Šiandien kalbama ne apie eilinio įstatymo pakeitimą. Kalbama apie tai, ar Lietuvos teritorijoje galės būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių, kurioms nebūtų taikomas dabartinis konstitucinis draudimas.
Todėl referendumo klausimas nėra antraeilis.
Tai klausimas, kam iš tikrųjų priklauso galutinis sprendimas dėl pamatinių valstybės saugumo principų.
Ar tikrai būtina naikinti visą 137 straipsnį?
Konstitucijos 137 straipsnyje įrašyta:
„Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.“
Tačiau Konstitucinis Teismas dar 2011 m. kovo 15 d. išaiškino, kad šis draudimas nereiškia, jog Lietuvoje negali būti karinių bazių, kurias Lietuva pagal tarptautines sutartis valdo ir kontroliuoja kartu su sąjungininkėmis.
Vadinasi, dabartinis konstitucinis reguliavimas jau leidžia tam tikras bendro karinio valdymo formas.
Tuomet kyla logiškas klausimas: kodėl, užuot patikslinus konkrečias išimtis, siūloma panaikinti visą konstitucinį draudimą?
Pataisos rengėjai pateikia savo paaiškinimą. Jie nurodo, kad agresijos grėsmės arba karo atveju gali kilti poreikis Lietuvoje dislokuoti sąjungininkų branduolinius ginklus, kurių apsaugą ir patekimą į tam tikras zonas kontroliuotų patys sąjungininkai.
Tai jau gerokai platesnis klausimas negu įprastas NATO karinių pajėgų buvimas Lietuvoje.
Todėl visuomenė turi teisę žinoti, kokių konkrečių teisių ir kontrolės mechanizmų pasikeitimą numato siūloma pataisa.
Ar bus išsaugota Lietuvos teisė spręsti, kokie kariniai objektai ir kokia ginkluotė gali būti dislokuojami jos teritorijoje?
Kokiomis sąlygomis tokie sprendimai būtų priimami?
Ar svarstytos siauresnės konstitucinės išimtys, kurios leistų pasiekti gynybos tikslus nepanaikinant viso 137 straipsnio?
Tai klausimai ne prieš NATO, o apie Lietuvos valstybės teises ir atsakomybę.
Sąjungininkystė – ne paklusnumas
Lietuva yra NATO narė savo valia. Šis pasirinkimas buvo ir tebėra svarbus mūsų valstybės saugumo politikos pagrindas.
Tačiau priklausymas karinei sąjungai nereiškia, kad valstybė turi atsisakyti savarankiško sprendimų vertinimo.
Sąjungininkystė yra bendradarbiavimas, o ne pavaldumas.
Tikrasis suverenitetas pasireiškia ne tik teise pritarti sąjungininkų iniciatyvoms, bet ir gebėjimu jas vertinti, siūlyti alternatyvas ir, jei reikia, nesutikti.
Jeigu valstybė pradeda be savarankiško vertinimo vykdyti išorės reikalavimus, net neįsitikinusi jų būtinybe, ji rizikuoja tapti ne lygiaverte sąjungininke, o svetimos politinės valios vykdytoja.
Žinoma, kol nėra pateikta įrodymų, negalima tvirtinti, kad dabartinis Konstitucijos pakeitimas yra užsienio valstybių primestas. Jis gali būti ir pačios Lietuvos valdžios pasirinkta strategija.
Tačiau visuomenė turi teisę žinoti, ar pataisą paskatino konkretūs sąjungininkų reikalavimai, ar ji atsirado vien Lietuvos institucijų iniciatyva.
Suvereni valstybė turi sąjungininkus, tačiau neturi turėti šeimininko.
Tai principas, kurio laikytis svarbu nepriklausomai nuo to, kokie draugiški šiandien yra valstybių santykiai.
Klaipėdos istorija – pamoka, kurios neturėtume pamiršti
1939 m. kovo 22 d. Lietuva, nacistinei Vokietijai pateikus ultimatumą, buvo priversta pasirašyti sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai.
Tai buvo sprendimas, priimtas grasinant karine jėga.
Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas buvo administruojamas kaip Lietuvos SSR dalis, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę liko Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Tačiau iki šiol viešojoje erdvėje keliamas klausimas dėl 1939 metų sutarties teisinio statuso.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila dar 2022 metais viešai ragino denonsuoti šią sutartį, o vėlesniuose pasisakymuose kėlė klausimą dėl prievarta sudarytų tarptautinių susitarimų teisinių pasekmių.
Ši problema nusipelno išsamaus valstybės institucijų atsakymo.
Jeigu sutartis buvo sudaryta pažeidžiant tarptautinės teisės principus, ar Lietuvos valstybė yra oficialiai ir galutinai įvertinusi jos galiojimą ir galimas pasekmes?
Ar tinkamiausia teisinė priemonė būtų denonsavimas, ar pripažinimas negaliojančia nuo sudarymo momento – ab initio?
Šių teisinių priemonių negalima sutapatinti. Denonsavimas paprastai susijęs su sutarties nutraukimu, o negaliojimas nuo sudarymo momento reiškia kitokį teisinį vertinimą.
Taip pat būtina pabrėžti, kad vien istorinio susitarimo formalaus denonsavimo klausimas nesuteikia Rusijai ar Vokietijai teritorinių teisių į Klaipėdą.
Tačiau tai nepanaikina poreikio aiškiai išdėstyti Lietuvos teisinę poziciją.
Rusijos agresija prieš Ukrainą ir neteisėta Krymo aneksija parodė, kaip istoriniai argumentai gali būti naudojami mėginant pateisinti teritorines pretenzijas.
Todėl valstybės pareiga – ne tik gintis nuo karinių grėsmių, bet ir užtikrinti savo teritorinio suvereniteto teisinį aiškumą.
Vokietijos brigada: istorija nesikartoja, bet klausimai išlieka
Šiandien Vokietijos karinių pajėgų dislokavimas Lietuvoje vyksta visiškai kitokiomis aplinkybėmis nei 1939 metais.
Vokietija yra demokratinė valstybė, mūsų NATO sąjungininkė, o jos kariuomenė Lietuvoje dislokuojama Lietuvos sutikimu.
Todėl šių situacijų negalima teisiškai ar morališkai tapatinti.
Tačiau istorija primena, kad valstybės santykiai, kariniai susitarimai ir strateginiai interesai laikui bėgant gali keistis.
Būtent todėl svarbu, kokios teisės lieka Lietuvos valstybei ir kokios garantijos įtvirtintos jos Konstitucijoje.
Ar dabartinės saugumo aplinkybės pateisina visišką konstitucinio draudimo panaikinimą?
Ar negalėtume sąjungininkų kariniam buvimui nustatyti aiškių, konkrečių ir ilgalaikius Lietuvos interesus saugančių išimčių?
Šie klausimai turėtų būti išsamiai išnagrinėti, o ne laikomi savaime išspręstais vien todėl, kad kalbama apie sąjungininkų kariuomenę.
Klausimai Seimo nariui Dainiui Gaižauskui
Seimo narys Dainius Gaižauskas yra viešai pasisakęs dėl Konstitucijos 137 straipsnio keitimo būtinybės, akcentuodamas NATO įsipareigojimus ir pasikeitusią saugumo situaciją.
Tačiau diskusijoje norėtųsi išgirsti aiškius atsakymus ir į kitus klausimus.
Pirma. Ar Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimas, leidžiantis iš esmės pakeisti užsienio karinių bazių ir masinio naikinimo ginklų teisinį režimą Lietuvoje, nelaikytinas vienu svarbiausių valstybės gyvenimo klausimų Konstitucijos 9 straipsnio prasme?
Antra. Jeigu toks klausimas pripažįstamas ypač svarbiu, kodėl jo nesiūloma spręsti referendumu?
Trečia. Jeigu Konstitucinis Teismas jau yra išaiškinęs, kad bendrai su NATO sąjungininkais valdomos karinės bazės gali būti suderinamos su 137 straipsniu, kodėl reikia panaikinti visą straipsnį?
Ketvirta. Ar buvo svarstytos siauresnės konstitucinės išimtys, kurios išsaugotų bendrą užsienio karinių bazių draudimo principą, tačiau leistų užtikrinti būtinus NATO gynybinius pajėgumus?
Penkta. Kokią konkrečią Lietuvos valstybės kontrolę numatoma išsaugoti sprendžiant dėl užsienio pajėgų ir branduolinio ginklo dislokavimo?
Šešta. Ar šios Konstitucijos pataisos poreikį suformulavo pati Lietuva, ar ją paskatino konkretūs sąjungininkų siūlymai bei reikalavimai?
Ir pagaliau – ar Seimas, prieš atsisakydamas svarbios konstitucinės garantijos, neturėtų tiesiogiai atsiklausti Tautos, kurios vardu jis priima sprendimus?
Tai klausimai, į kuriuos derėtų atsakyti ne politinėmis deklaracijomis, o teisiniais ir faktiniais argumentais.
Kas iš tikrųjų yra Lietuvos suverenas?
Lietuvos Konstitucijos 2 straipsnis nustato, kad suverenitetas priklauso Tautai.
9 straipsnis įtvirtina referendumą svarbiausiems valstybės ir Tautos gyvenimo klausimams spręsti.
148 straipsnis leidžia Seimui keisti dalį Konstitucijos nuostatų be privalomo referendumo.
Šių straipsnių nereikia dirbtinai supriešinti.
Tačiau jie verčia atsakyti į esminį klausimą: ar Seimas, turėdamas teisę priimti sprendimą pats, visuomet turėtų šia teise pasinaudoti, net kai sprendimas keičia ilgalaikius valstybės suvereniteto ir saugumo principus?
Teisinė galimybė dar nereiškia, kad konkretus sprendimo būdas yra demokratiškai tinkamiausias.
Valstybės suverenitetas nepriklauso nei parlamentarų daugumai, nei politinėms partijoms, nei tarptautiniams sąjungininkams.
Jis priklauso Lietuvos Tautai.
Todėl referendumo dėl Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimo klausimas neturėtų būti nustumtas į šalį vien argumentuojant, kad Seimas turi pakankamai balsų pataisai priimti.
Konstitucinė dauguma Seime nėra tas pats, kas tiesiogiai referendume išreikšta Tautos valia.
Abi yra konstituciškai pripažintos demokratinio sprendimo formos, tačiau jų politinė reikšmė nėra tapati.
Jeigu 1992 metais Lietuvos Tauta referendumu priėmė Konstituciją, nustatančią užsienio karinių bazių ir masinio naikinimo ginklų draudimą, kodėl šiandien nesvarstoma galimybė tiesiogiai atsiklausti piliečių dėl šių draudimų panaikinimo?
Tai nėra teiginys, kad referendumas pagal galiojančią Konstituciją privalomas.
Tai reikalavimas rimtai įvertinti tiesioginės demokratijos vietą sprendžiant pamatinius valstybės ateities klausimus.
Pabaigai – valstybė ar svetimos valios vykdytoja?
Lietuvos nepriklausomybė negali būti vertinama vien pagal tai, ar turime savo Prezidentą, Seimą, Vyriausybę, vėliavą ir himną.
Ne mažiau svarbu, ar sugebame savarankiškai priimti sprendimus, reikalauti argumentų ir išsaugoti teisę nesutikti net su galingais sąjungininkais.
Sąjungininkų turėjimas stiprina valstybę tuomet, kai bendradarbiavimas remiasi savanorišku apsisprendimu ir abipuse pagarba.
Tačiau jeigu išorės pageidavimai būtų vykdomi automatiškai, neįvertinus Lietuvos interesų ir alternatyvų, kiltų pavojus, kad valstybė taptų formaliai nepriklausoma, bet politiškai priklausoma nuo svetimos valios.
Dar didesnį klausimą kelia pačios Tautos dalyvavimas sprendžiant pamatinius valstybingumo klausimus.
Todėl prieš galutinį Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimą Seimas turėtų apsvarstyti referendumo galimybę ir viešai pagrįsti, kodėl pasirenkamas būtent toks konstitucinis reguliavimas.
Tai nebūtų pasirinkimas tarp Lietuvos ir NATO.
Tai būtų galimybė pačiai Lietuvos Tautai įvertinti, kaip suderinti valstybės saugumą, sąjungininkų karinį buvimą ir ilgalaikes suvereniteto garantijas.
Suvereni valstybė gali turėti sąjungininkų. Tačiau jos likimo sprendimo teisė galiausiai priklauso jos Tautai.
Todėl klausimas šiandien yra ne vien apie Konstitucijos 137 straipsnį.
Jis gerokai fundamentalesnis:
Ar svarbiausius Lietuvos valstybės ateities klausimus sprendžia pati Tauta, ar jai paliekama tik stebėti, kaip jos vardu priimami sprendimai?
