Europa turi pabusti iš ilgo snaudulio, susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir iš naujo išmokti ginti savo interesus. Tokią žinią JAV valstybės sekretorius Marco Rubio pasiuntė iš Atėnų, kur spalio 7 dieną, Partenono fone, kalbėjo apie Vakarų civilizacijos ateitį. Jo kalboje skambėjo griežta kritika suvereniteto atsisakymui, pramonės iškėlimui, atviroms sienoms ir savo istorijos gėdijimuisi.

„Tikime, kad Europa gali pabusti iš savo ilgo snaudulio ir vėl įžiebti ugnį, kuri čia buvo uždegta prieš tūkstantmečius“, – sakė Rubio.

Tai buvo platesnis raginimas nei tiesiog didinti karinius biudžetus. JAV diplomatijos vadovas kalbėjo apie valstybių gebėjimą pačioms spręsti savo likimą: gaminti, kurti, kontroliuoti strategines tiekimo grandines ir išsaugoti politinę valią. Jo pateiktoje Vakarų nuosmukio diagnozėje karinis silpnumas buvo susijęs su ekonominiu ir kultūriniu pasitikėjimo savimi praradimu.

Kai pasididžiavimas savo šalimi tampa kaltės jausmu

Rubio kalbą pradėjo nuo senovės Graikijos – civilizacijos, iš kurios, jo žodžiais, Vakarai paveldėjo demokratiją, filosofiją, smalsumą, ambicijas ir siekį peržengti pažinimo ribas.

Tačiau istorinė įžanga vedė prie dabarties kritikos. Rubio teigė, kad Vakarai ilgainiui ėmė gėdytis būtent to, kas juos darė stiprius ir išskirtinius.

„Žodis „nacionalizmas“ tapo keiksmažodžiu. Griovėme paminklus, smerkėme savo istoriją. Pernelyg daug kur mokėme vaikus gėdytis šalių, kurias jie paveldės“, – kalbėjo JAV valstybės sekretorius.

Šią kultūrinę savikritiką jis tiesiogiai susiejo su praktiniais sprendimais: sienų atvėrimu, pramonės perkėlimu į užsienį ir kariuomenių silpnėjimu. Rubio vertinimu, Vakarų atsitraukimo paliktą erdvę užėmė jų konkurentai, auginę savo ekonominę ir politinę galią.

Suverenitetas, perduotas biurokratijai

Vienas aštriausių kalbos akcentų buvo sprendimų galios praradimas.

„Kasmet, regis, vis daugiau suvereniteto atiduodavome kitiems, perduodami sprendimus pasaulinėms biurokratijoms, kurių nebegalėjome kontroliuoti“, – pareiškė Rubio.

Kalbos pabaigoje jis grįžo prie šios minties ir pabrėžė, kad tarptautinės institucijos bei aljansai turi ginti juos sudarančių valstybių suverenitetą.

„Jų paskirtis – ne panaikinti jas sudarančių tautų suverenitetą, o jį apginti. Tautoms nereikia atsisakyti savo išskirtinės tapatybės, kad jos pripažintų bendrus interesus“, – sakė jis.

Šiuos žodžius galima skaityti kaip politinį priminimą Europos sostinėms: narystė aljanse neatleidžia nuo pareigos turėti savo valstybės interesų sampratą. Bendradarbiavimas prasmingas tada, kai valstybė supranta, ką juo gina ir ką gauna savo piliečiams.

Pirmiausia – savo žmonės

Rubio sukritikavo ir požiūrį, pagal kurį pažangi užsienio politika turėtų teikti pirmenybę pasaulinei bendruomenei, o ne savo šalies gyventojams.

„Jie žinojo, kad ištikimybė savo tautai nėra nei savanaudiška, nei neteisinga. Taip pat nėra savanaudiška ar neteisinga visų pirma kovoti už jos interesus“, – apie senovės graikus sakė JAV diplomatijos vadovas.

Tai aiški Trumpo administracijos politinės krypties deklaracija. Rubio siūlomoje logikoje valdžios pareiga savo žmonėms tampa užsienio politikos atskaitos tašku.

Lietuvos diskusijoms ši mintis suteikia konkretų klausimą: ar priimami sprendimai stiprina šalies ekonomiką, saugumą ir savarankiškumą? Šis klausimas kyla iš kalbos argumentų, nors pačios Lietuvos Rubio šiame pasisakyme neaptarė.

Amerika pasirinko nacionalinę galią

Rubio pareiškė, kad Jungtinės Valstijos savo pasirinkimą jau padarė.

„Renkamės nesiteisindami siekti nacionalinės galios: susigrąžinti svarbiausių tiekimo grandinių kontrolę, atkurti pramonę, sustiprinti gynybą, kovoti dėl pirmavimo ateities technologijose ir pramonės šakose“, – sakė jis.

Šį pasirinkimą Rubio siejo su gamyklomis, energetika, lustais, mineralais, dirbtiniu intelektu, bepiločiais aparatais ir kosmoso tyrinėjimais. Nacionalinė galia jo kalboje apėmė visą valstybės pajėgumų visumą.

Jis taip pat pabrėžė diplomatijos ir apdairumo svarbą, kartu teigdamas, kad valstybė turi gebėti panaudoti jėgą, kai šios priemonės nepadeda.

Europai siūlomas atgimimas kartu su Amerika

Rubio teigiamai įvertino augančias Europos gynybos išlaidas, naujas partnerystes ir plečiamą gamybą. Graikiją jis išskyrė kaip pavyzdinę sąjungininkę energetikos, migracijos ir gynybos srityse bei išreiškė viltį, kad jos pavyzdžiu seks visa Europa.

Kartu jis ragino išsaugoti transatlantinius ryšius.

„Norime laimėti kartu. Privalome laimėti kartu“, – pareiškė JAV valstybės sekretorius.

Tačiau čia atsiveria ir klausimas, kurį europiečiams teks atsakyti patiems: kaip suderinti bendrus Vakarų tikslus su atskirų valstybių interesais? Kalboje Rubio pateikė savo administracijos viziją. Kiek ji sutaps su Europos šalių poreikiais, parodys konkretūs susitarimai ir jų rezultatai.

Ką iš šios kalbos turėtų išgirsti Lietuva?

Lietuvai aktualiausia Rubio kalbos mintis – valstybė privalo išlaikyti gebėjimą spręsti, kurti ir ginti savo žmonių interesus. Sąjungininkų pagalba ir tarptautinis bendradarbiavimas šią pareigą papildo.

Rubio perspėjo, kad nacionaliniai interesai neišnyko atsiradus tarptautinėms institucijoms, o karas nepranyko vien todėl, kad Vakarai teikė pirmenybę taikai. Kitos valstybės ir toliau varžėsi dėl įtakos, išteklių, technologijų, rinkų ir galios.

Jo raginimą Europai pabusti todėl galima suprasti ir kaip reikalavimą susigrąžinti atsakomybę už savo ateitį. Turėti veikiančią pramonę. Saugoti politinį savarankiškumą. Aiškiai įvardyti nacionalinius interesus. Vertinti sprendimus pagal jų pasekmes savo piliečiams.

Atėnuose Rubio perspėjo: pasirinkimas dar yra, tačiau jis nebus amžinas.

„Arba pasirinksime veikti dabar, arba apskritai prarasime galimybę rinktis“, – sakė JAV valstybės sekretorius.

Marco Rubio kalba Atėnuose: vertimas į lietuvių kalbą

2026 m. spalio 7 d., Pnikso kalva, Atėnai, Graikija.

Šaltinis: JAV Valstybės departamento publikacija „In Defense of Western Civilization“: https://statedept.substack.com/p/in-defense-of-western-civilization

Visame pasaulyje yra didingų griuvėsių. Daugeliu atvejų tai vietos, kuriose istorija, regis, išsisėmė: tolimų kultūrų liekanos, seniai pasitraukusios iš gyvosios atminties.

Tačiau Akropolis yra kitoks.

Tūkstančius metų civilizacija, pastačiusi tai, kas stovi man už nugaros, žadino Vakarų pasaulio vaizduotę. Mūsų valstybės veikėjų, menininkų ir filosofų kartos žvelgė į ją su nuostaba ir pagarbiu susižavėjimu.

Laikas linkęs atbukinti pojūčius: didžiosios pergalės ir katastrofiški pralaimėjimai susitraukia iki vadovėlio išnašos, dar vieno fakto, kurį mūsų mokiniai turi įsiminti ir pamiršti. Tačiau antikos graikai, regis, beveik mistiškai veikia mūsų atmintį. Jie vėl ir vėl kviečia mus sugrįžti.

480 metais prieš Kristų Kserkso kariuomenės atėjo į šį miestą ir padegė jo šventoves. Dauguma atėniečių jau buvo laivais pasitraukę į netolimą salą. Tačiau saujelė atsisakė palikti savo namus. Jie užsibarikadavo uolėtoje Akropolio tvirtovėje ir stojo į nepaprastą paskutinę kovą: nuo skardžių ant persų užpuolikų rideno didžiulius akmenis ir kelias dienas sulaikė galingiausią to meto imperiją.

Galiausiai jie buvo įveikti. Persai išplėšė šventyklas, sudegino šventoves ir sulygino Akropolį su žeme. Tačiau sugrįžę atėniečiai surinko sudaužytas senojo Akropolio liekanas ir užkasė jas kalvoje, kurioje jis stovėjo. Po kelių dešimtmečių, valdant Perikliui, jie pastatė Partenoną.

Partenonas stovi jau dvidešimt penkis šimtmečius. Jo šešėlyje kilo ir žlugo imperijos. O jį pastačiusių žmonių palikuonys – Atėnų ir Romos sūnūs – savo civilizaciją nusinešė iki pat Žemės pakraščių.

Praėjus dviem su puse šimtmečio nuo Amerikos respublikos įkūrimo kitoje pasaulio pusėje, šiandien stoviu čia kaip tos respublikos valstybės sekretorius ir iš Ispanijos į Naująjį pasaulį atvykusių naujakurių proanūkis. Stoviu čia paliudyti skolą, kurios negali panaikinti nei laikas, nei atstumas.

Amerikos, mano šalies, istorijoje visur matyti antikos pėdsakai. Graikija tiesiogine prasme iškalta mūsų valdžios architektūroje: aukštose kolonose, kupoluose ir paminkluose visoje mūsų sostinėje. Miesto, kuriame gimė mūsų Konstitucija, Filadelfijos, pavadinimas yra graikiškas.

Mano šalį įkūrę vyrai žavėjosi iš jūsų paveldėtu palikimu. Jie puikiai išmanė istoriją ir aiškiai suvokė savo išskirtinę vietą joje. Tačiau joks praeities laikotarpis taip netraukė jų dėmesio ir vaizduotės kaip antika. Daugelis nustemba sužinoję, kad dažniausiai „Federalisto raštuose“ cituotas autorius buvo ne Apšvietos filosofas ar politikos teoretikas.

Dažniausiai cituotas autorius buvo Plutarchas, graikų biografas, aprašęs didžiuosius Graikijos ir Romos vyrus.

Daug parašyta ir pasakyta apie senovės Graikijos įtaką Amerikos steigėjų idėjoms, taip pat visiems iki jų gyvenusiems Vakarų filosofams ir valstybės veikėjams. Dauguma žinome pagrindinius istorijos faktus. Atėnai davė mums demokratiją. Platonas ir Aristotelis davė mums Vakarų filosofiją. Mūsų teisės, dorybės, pilietiškumo ir respublikinio valdymo sampratos formavosi graikų miestuose valstybėse.

Net didelė mūsų politinio žodyno dalis – tokie žodžiai kaip demokratija, tironija ir pats žodis „politika“ – kilo čia.

Visa tai tiesa. Tačiau tai, ką esame skolingi šiai vietai kaip amerikiečiai ir kaip Vakarų žmonės, yra gerokai giliau. Šios institucijos ir idėjos buvo išorinė fundamentalesnių savybių, kurias matome senovės graikuose, išraiška. Jų negalima sutraukti į kurią nors politinę sistemą ar teoriją.

Čia, Atėnuose, pirmą kartą visapusiškai atsiskleidė esminiai bruožai, vėliau apibrėžę Vakarus: ryškus individualumas ir nenumaldomos ambicijos; drąsūs tyrinėjimai ir išradimai; atradimų, nuotykių, rizikos ir šlovės troškimas. Nepasotinamas smalsumas pasauliui ir jo veikimo principams, noras pažinti gamtos paslaptis ir suvokti kosmoso slėpinius.

Nepakantumas minčiai, kad kažkas neįmanoma, nepasitenkinimas bet kokiomis ribomis, pastangos pažvelgti į nežinomybės gelmes.

Tai buvo ne vienos filosofinės mokyklos formulės ar taisyklės. Tai buvo tautos bruožai, reiškęsi jos tradicijose, pasakojimuose ir vaizduotėje, savybėse, kurių ji reikalavo iš piliečių, ir dalykuose, dėl kurių žmonės gyveno, kovojo ir mirė.

Pažinti juos reiškia pažinti save.

Šioje vietoje suklestėjo Vakarų troškimas atskleisti visa, ką nežinojimas, tamsa ir atstumas slėpė nuo žmogaus proto. Graikai ne tik kūrė istoriją – jie davė mums pačią istoriją.

Daug ką apie daugelį senovės civilizacijų žinome beveik vien iš graikų keliautojų ir istorikų užrašų. Jie ne tik aprašė savosios tautos istoriją, bet ir keliavo stebėti bei užrašyti svetimų tautų ir kultūrų pasakojimų visame pasaulyje.

Ten, kur kiti žvelgė į vidų, graikai pirmieji nukreipė žvilgsnį į išorę, ieškodami jaudulio ir šlovės, kuriuos teikia susidūrimas su tuo, kas svetima ir nauja. Šis bruožas skatino Vakarus kurti ir statyti tai, ko kiti negalėjo, ir skyrė mus nuo daugelio kultūrų bei civilizacijų, kurioms aukščiausi gyvenimo tikslai buvo stabilumas ir pragyvenimas.

Tačiau iš graikų paveldėjome ne vien norą tyrinėti nežinomybę. Paveldėjome įsitikinimą, kad nežinomybę galima pažinti. Pasitikėjimą, kad pasaulį galima išmatuoti, nubraižyti jo žemėlapius ir suprasti, kad kosmose egzistuoja racionali tvarka, valdoma tam tikrų pagrindinių dėsnių, kuriuos žmogus gali stebėti ir suvokti.

Tai buvo Vakarų mąstymo pamatas: mūsų matematikos, mokslo, medicinos, filosofijos, etikos ir religijos. Jis paruošė Europoje derlingą dirvą Jėzaus Kristaus Evangelijai ir krikščioniškajam pasauliui suklestėti. Tai buvo krikščioniškosios teologijos – Augustino, Tomo Akviniečio ir visos prigimtinės teisės tradicijos – turtingumo pagrindas.

Taip gimė civilizacija, kurią jungė ne tik bendra kultūra, bet ir bendra žmogaus bei jo vietos visatoje samprata. Jos palikuonys dalijosi ne tik prigimtinės tvarkos idėja, bet ir savitu dorybės, lemties ir likimo, tiesos, gėrio ir grožio supratimu, elgesio kodeksu ir objektyviais standartais bei idealais, kurių reikia siekti.

Antikos graikams meistriškumo siekis buvo pats žmogaus egzistencijos principas. Visas pilietinis gyvenimas buvo grindžiamas varžymusi, ambicijomis ir konkurencija: filosofijoje ir poezijoje, skulptūroje ir dramoje, sporte ir mene, kare ir valstybės valdyme. Klasikinis graikų miestas buvo arena, kurioje didieji vyrai galėjo išmėginti ir įrodyti save, nuolat kovodami tobulinti savo gebėjimus – būti geriausi, stipriausi, gražiausi, vis labiau artėti prie tobulybės.

Žinau, kad šiuolaikiniam klausytojui toks gyvenimo būdas gali pasirodyti keistas ar net žiaurus. Daugelio mūsų laikų ideologijų idealu tapo visiškai saugus pasaulis, kuriame nėra nei rizikos, nei nesėkmės, nei pergalės šlovės, nei pralaimėjimo gėdos. Pernelyg dažnai šiandien statome žemyn. Nustatome standartus taip, kad niekas nepralaimėtų; labiau rūpinamės prasčiausiųjų patogumu nei geriausiųjų galimybėmis.

Išskirtiniausius savo pasiekimus paverčiame vidurkio, įprastumo ir vidutinybės įkaitais.

Partenoną sukūrę vyrai statė aukštyn. Jie manė, kad aukščiausias ir kilniausias gyvenimo siekis – pranokti kitus, visur stengtis būti geriausiam. Senovės graikų miestai valstybės buvo kupini aistrų, konkurencijos, grupuočių ir konfliktų.

Tačiau iš nuolatinės kovos dėl išskirtinumo kilo didžiulis meno, filosofijos, politinės ir intelektinės energijos suklestėjimas, Viduržemio jūros miestų visumą pavertęs didžiausios pasaulio civilizacijos gimtine.

„Thumos“, kaip tai vadino senovės graikai, – aistros, jėgos, drąsos ir pasididžiavimo ugnis – yra didžios civilizacijos širdis. Be jos tautos praranda valią kovoti, siekti ir išlikti.

Šiandien pernelyg didelė Vakarų dalis pamiršo šią savybę. Ilgainiui ėmėme gėdytis dalykų, kurie mus darė išskirtinius. Nejaukiai jautėmės dėl to, kad mūsų pasiekimai skyrė mus nuo likusio pasaulio. Mūsų gerovė kažkaip tapo kaltės šaltiniu. Nebetikėjome, kad nusipelnėme savo didybės ir ją užsitarnavome.

Žodis „nacionalizmas“ tapo keiksmažodžiu. Griovėme paminklus, smerkėme savo istoriją. Pernelyg daug kur mokėme vaikus gėdytis šalių, kurias jie paveldės. Tuo pat metu atvėrėme sienas, iškėlėme pramonę į užsienį ir leidome savo kariuomenėms silpti bei nykti.

Kasmet, regis, vis daugiau suvereniteto atiduodavome kitiems, perduodami sprendimus pasaulinėms biurokratijoms, kurių nebegalėjome kontroliuoti.

Tačiau kiti mielai užpildė mūsų paliktą tuštumą – mūsų silpnumo sukurtą vakuumą. Vakarų pasitikėjimui savimi svyruojant, jų priešininkai ir konkurentai darėsi vis ryžtingesni, vietoj mūsų augindami savo turtą ir galią.

Šiandien esame kryžkelėje. Ateinantis dešimtmetis ir mūsų sprendimai parašys kito šimtmečio istoriją. Pasirinktas kelias nulems, ar Vakarai išlaikys pirmaujančią vietą pasaulyje, ar susitaikys su nykimo, pavaldumo ir nuosmukio ateitimi. Arba pasirinksime veikti dabar, arba apskritai prarasime galimybę rinktis.

Prezidento Trumpo vadovaujamos Jungtinės Valstijos jau pasirinko. Renkamės nesiteisindami siekti nacionalinės galios: susigrąžinti svarbiausių tiekimo grandinių kontrolę, atkurti pramonę, sustiprinti gynybą, kovoti dėl pirmavimo ateities technologijose ir pramonės šakose.

Renkamės siekti naujų horizontų pažangioje gamyboje ir superintelekto srityje, bepiločių aparatų, ginkluotės ir karybos, lustų, mineralų, kibernetinėje bei visose kitose žmogaus galimybių srityse. Išlaisvinti savo energetikos potencialą, atkurti gamyklas, sugrąžinti astronautus į Mėnulį ir pradėti naują kosmoso tyrinėjimų amžių.

Nepaisant kilnių idealų, senovės graikai nebuvo naivūs. Jie suprato, kad tautos turi interesų. Suprato, kad valstybės valdymui reikia apdairumo ir diplomatijos, bet ir gebėjimo panaudoti jėgą, kai apdairumas ir diplomatija nepadeda. Suprato, kad galiai reikia ne tik priemonių apsiginti, bet ir patikimo įsitikinimo, jog esate pasirengę jomis pasinaudoti.

Šį klasikinį politikos ir valstybės valdymo supratimą Trumpo administracija tikisi susigrąžinti – ne tik savo šaliai, bet ir visai mūsų civilizacijai.

Tikime, kad Europa gali pabusti iš savo ilgo snaudulio ir vėl įžiebti ugnį, kuri čia buvo uždegta prieš tūkstantmečius.

Ženklų jau yra.

Visame žemyne matome tai, kas, tikimės, taps kartų masto pokyčio pradžia: sparčiai augančias gynybos išlaidas, gausybę naujų partnerystės susitarimų ir programų, plečiamą gamybą po pernai Hagoje prisiimtų istorinių gynybos įsipareigojimų.

Graikija buvo šio pokyčio centre. Šios šalies žmonės dar kartą įrodė esantys nepakeičiami Europos ir Jungtinių Valstijų draugai – energetikos, migracijos ir gynybos srityse, kuriose Graikija yra pavyzdinė sąjungininkė.

Nuoširdžiai tikimės, kad visa Europa seks jūsų pavyzdžiu.

Nors aistros kartais įtempdavo Jungtinių Valstijų ir Europos draugystės saitus, negalime leisti jų nutraukti. Kartu turime stiprinti aljansą, pajėgų atremti mūsų laikų grėsmes.

Ir galime tai padaryti. Nemanome, kad transatlantinė draugystė turi būti nulinės sumos žaidimas. Priešingai, mūsų vizija – aljansas, kurio jėga didesnė už jo dalių sumą. Šią viziją matėme įgyvendinamą praėjusį mėnesį, kai Jungtinės Valstijos, Danija ir Grenlandija sudarė precedento neturintį naują susitarimą, kuris pakeis Arktį ir sustiprins visos NATO saugumą. Visi trys susitarimo partneriai laimėjo.

Visa Europa, NATO ir Jungtinės Valstijos dėl jo tapo saugesnės ir stipresnės.

Norime laimėti kartu. Privalome laimėti kartu.

Šiandien tapo madinga manyti, kad pažangi užsienio politika reiškia teikti pirmenybę pasaulinei bendruomenei, o ne savo žmonėms. Čia irgi turime daug ko išmokti iš senovės graikų. Jie žinojo, kad ištikimybė savo tautai nėra nei savanaudiška, nei neteisinga. Taip pat nėra savanaudiška ar neteisinga visų pirma kovoti už jos interesus.

Jie tvirtai tikėjo didžio žmogaus idealu – išskirtiniu asmeniu, kuris savo darbais įgyja nemirtingumą. Tačiau tikėjo, kad šlovė ir garsas pelnomi stengiantis, aukojantis ir daug pasiekiant dėl ko nors didesnio už save. Senovės graikų pasaulio pasakojimuose nuolat pasikartojantis herojus buvo žmogus, pasiryžęs sumokėti bet kokią kainą už tikslą, vertą jo ištikimybės.

Tai matome Sokrate, kuris neatsisakė ieškoti tiesos net savo gyvybės kaina. Matome legendinėje trijų šimtų spartiečių kovoje: apsupti ir beviltiškai nusileisdami gausioms persų pajėgoms, jie atsisakė galimybės išsigelbėti ir pasirinko kovoti iki paskutinio žmogaus, užuot palikę savo postą ar pareigą.

Matome tai ir epiniame Achilo mite: jam pasiūloma grįžti namo ir gyventi ilgą, ramų gyvenimą, tačiau jis pasirenka likti prie Trojos ir žūti siekdamas amžinos šlovės.

Šios savybės formavo Vakarų moralinę vaizduotę: nuo krikščionių kankinio, atsisakiusio išduoti tikėjimą, iki patrioto, atidavusio gyvybę už šalį; nuo šventojo Tomo Moro iki Alamo mūšio. Jos skamba ir nemirtinguose JAV Nepriklausomybės deklaracijos baigiamuosiuose žodžiuose: „Mes vieni kitiems įsipareigojame savo gyvybėmis, savo turtu ir savo šventa garbe.“

Iš graikų Vakarai paveldėjo pareigos jausmą – nepalaužiamą ištikimybę savo principams, savo tikslui ir savo šaliai. Mūsų, Vakarų, herojai išlieka ištikimi pareigai kaip tik tuomet, kai tai sunkiausia ir skaudžiausia: žmogus, laikantis savo žodžio, kareivis, nepaliekantis posto, kapitonas, kuris, kaip sakoma, nuskęsta kartu su savo laivu.

Tai visiškai skiriasi nuo to, ką net ir šiandien matome, pavyzdžiui, tarp tokių fanatikų kaip radikalūs Irano mulos, kurių mirties kultas vaikus savižudžius sprogdintojus skelbia nacionaliniais herojais ir kankinystę laiko savaiminiu tikslu.

Mūsų herojai gali būti pasirengę mirti už savo tikslą, tačiau jie negarbina mirties. Būtent todėl, kad vertiname gyvenimą, suvokiame heroizmą tų, kurie verčiau jį paaukotų, nei išduotų savo principus. Vakarų heroizmo, garbės ir pareigos sampratas laikome savaime suprantamomis. Manome, kad jos universalios visiems žmonėms, visais laikais ir visose vietose. Taip nėra.

Jos kilo iš savito charakterio, susiformavusio čia ir nulėmusio visą po jo atsiradusios civilizacijos istoriją. Šiandien turime kovoti, kad apgintume šią civilizaciją su tokia pačia aistra kaip mūsų protėviai.

Partenono statytojus pakeitė krikščioniškosios Europos architektai, iškėlę Milano, Kelno ir Florencijos katedras. Senovės graikų skulptorius vedęs siekis tobulinti žmogaus pavidalą naujai pasireiškė Mikelandželo kūryboje. Graikų filosofų visatos sandaros paieškas paveldėjo Kopernikas, vėliau Galilėjus, Kepleris ir Niutonas.

Naujų žinių troškimas pagimdė pirmąją Magelano ekspediciją aplink pasaulį, Kolumbo Amerikų atradimą ir galiausiai „Apollo 11“ kelionę į Mėnulį. O savybės, vedusios Aleksandrą užkariauti visą žinomą pasaulį, vėl pasirodė Cezario, Karolio Didžiojo ir Korteso asmenybėse.

Amerikoje ta pati tradicija atrado save iš naujo. Atvira, laukinė žemė tapo didžio Vakarų vaizduotės ir ambicijų atgimimo vieta. Graikų naujų horizontų troškimas virto amerikietiška naujų teritorijų įsisavinimo dvasia. Atėnų ir Romos civilizacija jauną pakrantės respubliką pavertė žemynine imperija.

Didžiausi kiekvienos kartos amerikiečiai turėjo aiškiai atpažįstamus protėvių bruožus: gimusius Atėnuose, suformuotus Romos, pakrikštytus krikščioniškajame pasaulyje, užgrūdintus viduramžių Europos žaizdre, apdovanotus angliškuoju laisvės genijumi ir per Atlantą atneštus atgimti Naujojo pasaulio pakrantėse.

Dabar kartu turime iš naujo atrasti šią dvasią. Esame lūžio taške – ne tik mano tautos, bet ir visos mūsų civilizacijos istorijoje.

Šiandienos grėsmės tokios pat tikros, kaip ir dramatiškoje antikos scenoje.

Nacionaliniai interesai neišnyko atsiradus tarptautinėms institucijoms. Karas nepranyko vien todėl, kad mes teikėme pirmenybę taikai. Kitos valstybės toliau ginklavosi, siekė įtakos ir varžėsi dėl teritorijų, technologijų, išteklių, rinkų, energijos ir galios.

Dabar vėl vyksta karas. Vėl vyksta didžiųjų valstybių konkurencija. Vėl susiduriame su pažeidžiamumu, agresija, terorizmu ir ištisa naujų grėsmių bei atakų visuma.

Todėl turime pertvarkyti savo institucijas ir aljansus, kad kartu atremtume šias grėsmes, suprasdami, jog jų paskirtis – ne panaikinti jas sudarančių tautų suverenitetą, o jį apginti. Tautoms nereikia atsisakyti savo išskirtinės tapatybės, kad jos pripažintų bendrus interesus.

Tokį modelį sukūrėme su savo partneriais Graikijoje: gynybos partnerystėje, energetikos ir technologijų srityse, bendru siekiu apsaugoti Europos sienas nuo masinės migracijos grėsmių.

Mūsų draugystė siekia ankstyvuosius mano šalies metus. Kai 1821 metais Graikija pakilo susigrąžinti nepriklausomybės po šimtmečių Osmanų valdžios, amerikiečiai šioje kovoje atpažino kažką pažįstamo. Po trejų metų didysis Amerikos valstybės veikėjas Danielis Websteris pasakė garsią kalbą Kongrese, padėjusią atkreipti jaunos Amerikos respublikos atstovų dėmesį į Graikijos revoliuciją.

Jis pradėjo ragindamas pažvelgti į visa, kas juos supa. Jis sakė: „Ši laisva valdymo forma, šis žmonių susirinkimas, ši laisvų debatų ir viešų diskusijų praktika, proto varžymasis su protu, net pastatas, kuriame susirenkame, šios proporcingos kolonos, ši puošni architektūra – visa tai primena, kad Graikija egzistavo ir kad mes, kaip ir visa žmonija, esame jai daug skolingi.“

Šie žodžiai šiandien tokie pat teisingi kaip tada. Mes visi – ne tik amerikiečiai, bet ir europiečiai bei mūsų draugai visame Vakarų pasaulyje – turime iš naujo išmokti pamokas, kurias mūsų protėviai pasiėmė iš šios vietos ir jos istorijos.

Graikijos istorija leidžia ne vien pažvelgti į ankstyvąsias mūsų institucijų formas. Ji parodo mūsų pačių atvaizdą.

Ji rodo, kad esame didžių herojų paveldėtojai ir turime didžiuotis – labai didžiuotis – tuo, iš kur kilome. Turime stebėtis tuo, ką mūsų protėviai sukūrė šioje žemėje. Mūsų civilizacijos istorija yra didžiausia žmogui žinoma istorija. Ji prasidėjo čia, nuo pirmųjų Vakarų vyrų ir moterų. Iš jų galime iš naujo semtis dorybių, drąsos ir stiprybės, kad atremtume mūsų laikų pavojus.

Ačiū.