Politinė satyra
Olga Karach
Konservatoriai ir konservai: pavojingas žodžių panašumas
Lietuvos konservatorius – partiją „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ – politinėje šnekamojoje kalboje Lietuvoje vadina „konservais“. Visai nekaltas žodžio „konservatoriai“ trumpinys. Tačiau už žodžio „konservas“ slypi niūri istorija iš Stalino laikų.
Lagerių pasakojimuose ir atsiminimuose aprašyti atvejai, kai bėgdami iš šiaurinių lagerių užkietėję nusikaltėliai pasiimdavo nepatyrusį kalinį kaip būsimą maisto šaltinį. Tokį žmogų vadindavo „karve“, „paršeliu“, o vėliau – „konservu“.
Jis manė, kad dalyvauja bendrame pabėgime kaip komandos narys, nešė nešulius, pasitikėjo vyresniais bendrais. Tačiau jiems jis tebuvo konservas su kojomis. Jį laikė bado ar krizės atvejui. O kai tokia padėtis susiklostydavo – nužudydavo ir suvalgydavo.
Ir štai stebiu Lietuvos vidaus reikalų ministerijos politinius nuotykius ir negaliu atsikratyti minties: ar tik ministras Martynas Katelynas netapo kieno nors politiniu „konservu“? Žinoma, ne tiesiogine prasme. Perkeltine.
Kol viskas klostosi gerai, jis – patogus vykdytojas. Jį stumia į priekį su absurdiškais ir skambiais pareiškimais. O kai pasekmės tampa nuodingos, jis pasirodo esąs tas žmogus, į kurį patogiausia rodyti pirštu. Kitaip tariant, ideali tara svetimai politinei atsakomybei laikyti. Politinis konservas.
Susidaro įspūdis, kad sovietinė kriminalinė kultūra Lietuvos politikoje įleido pernelyg gilias šaknis…
Šešeri metai už perplauktą Nemuną
Rusijos antikarinio nusistatymo pensininko Igorio Odincovo istorija – labai tragiška.
68 metų Kaliningrado srities gyventojas perplaukė Nemuną, mėgindamas rasti apsaugą Lietuvoje. Ir Lietuvą pasirinko neatsitiktinai: prieš daugelį metų Odincovas palaikė lietuvių kovą už nepriklausomybę ir dalyvavo įvykiuose prie Vilniaus televizijos bokšto.
Lietuvos pasieniečiai grąžino jį Rusijos valdžiai. Netrukus Rusijos teismas skyrė jam šešerius metus kolonijoje už Putino ir agresijos prieš Ukrainą kritiką. Paties Igorio Odincovo teigimu, jis prašė politinio prieglobsčio, tačiau jam nebuvo suteikta galimybė pateikti rašytinį prašymą. Lietuvos institucijos painiai rėmėsi prieštaringa informacija ir saugumo sumetimais.
Sulaukus 68 metų, šešeri metai Rusijos kolonijoje – ne abstraktus skaičius pranešime spaudai. Pensininkui tai faktiškai mirties nuosprendis. Norisi paklausti: kas vertino rizikas, kokių garantijų buvo laikytasi ir kas prisiima politinę atsakomybę?
Kaip vidaus reikalų ministras savo noru susiejo savo vardą su Igorio Odincovo istorija
Pirminiame viešame paaiškinime, kurį citavo „Lrytas“, Katelynas pripažino, kad Igoris Odincovas prašė prieglobsčio, ir pranešė apie konsultacijas su atsakingomis institucijomis, tarp jų – Valstybės saugumo departamentu (VSD). Vėliau versija pasikeitė: ministras tvirtino, kad prieglobsčio prašymas buvo išreikštas nepakankamai aiškiai, o Odincovas atsisakė pildyti prašymą. Pats Igoris Odincovas šią versiją ginčijo.
Tačiau ypač iškalbinga kas kita. Katelynas viešai pareiškė: „Tikrai palaikau VSAT sprendimą grąžinti Rusijos pilietį į Rusijos teritoriją“ – „Aš iš tiesų palaikau pasienio tarnybos sprendimą grąžinti Rusijos pilietį į Rusijos teritoriją“. Apie tai pranešė BNS ir LRT. Kitaip tariant, ministras ne tik komentavo svetimą sprendimą: jis pats, savanoriškai ir visiškai nedviprasmiškai, susiejo savo vardą su deportacija, o vėliau – ir su Igorio Odincovo įkalinimu Rusijos kalėjime.
Formaliai sprendimą priėmė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT), pasikonsultavusi su VSD. Kas tiksliai buvo aptariama per tas konsultacijas, kas kokios pozicijos laikėsi ir ko reikalavo, iš viešų pranešimų neaišku.
Užtat puikiai matyti kas kita: kas išėjo prieš žurnalistus ir viešai pasakė – „Palaikau“. Kiti šios procedūros dalyviai liko gerokai mažiau pastebimi.
Jeigu ši istorija peraugs į tarptautinį skandalą, prieš visuomenę pirmiausia turės aiškintis tas, kuris pats pasisiūlė tapti jos viešuoju veidu, – vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas. Kitaip tariant, jam teks tapti tuo pačiu politiniu „konservu“.
Stebėtinas apdairumas – ypač tų gudručių Lietuvos saugumo pareigūnų, kurie pasirinko likti užkulisiuose, šešėlyje.
Vasilis Veremeičikas ir pavojingas Lietuvos įprotis grąžinti žmones į kalėjimą
Dar vienas tragiškas pavyzdys – baltarusio Vasilio Veremeičiko istorija.
Vasilis Veremeičikas – 2020 metų protestų dalyvis ir buvęs Kalinausko pulko savanoris, kovojęs Ukrainos pusėje prieš Rusijos invaziją. Po tarnybos jis mėgino gyventi Lietuvoje su žmona ir dukra.
Tačiau 2023 metais Lietuvos valdžia, remdamasi VSD vertinimu, pripažino jo buvimą grėsme nacionaliniam saugumui. Veremeičikui buvo atsisakyta suteikti teisę likti šalyje ir uždrausta atvykti į Šengeno erdvę.
Mėgindamas išvengti deportacijos į Baltarusijos kalėjimą, Veremeičikas išvyko į Sakartvelą, paskui nesėkmingai bandė vėl patekti į ES. 2024 metų lapkritį jis buvo sulaikytas Vietname ir perduotas Baltarusijai, kur pateko į KGB rankas. Vėliau jam buvo skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė.
Būtent Lietuvos valdžios sprendimas atėmė iš jo galimybę likti su šeima Šengeno erdvėje ir privertė ieškoti kitų, vis pavojingesnių maršrutų. Galiausiai ši kelionių grandinė baigėsi jo perdavimu Baltarusijai ir ilgamete kalėjimo bausme.
Štai jums ir „saugi trečioji šalis“. Vasilis Veremeičikas išvyko būtent ten, kur Lietuva iš jo faktiškai reikalavo: už Lietuvos ir Šengeno erdvės ribų.
Tačiau persekiojamo baltarusio saugumo geografija toli gražu ne visada sutampa su gražių turistinių bukletų geografija. Galima išvykti nuo Lietuvos migracijos sistemos – ir galiausiai atsidurti tiesiai Baltarusijos KGB rankose.
Po šios istorijos gali kilti klausimas: ar už ES ir Šengeno erdvės ribų yra bent viena iš tiesų saugi šalis politiškai persekiojamiems baltarusiams? Deja, šiandien tokių šalių baltarusiams nėra.
Kas „gali“, o kas, jo paties žodžiais, „jau darė“
Ypatingas politinio teatro žanras – gąsdinti visuomenę ne padarytu veiksmu, o hipotetine grėsme.
Man viešai buvo reiškiami kaltinimai ir perspėjimai, kad aš esą GALIU prisidėti prie dirbtinių pagrindų prieglobsčiui gauti kūrimo.
Atkreipkite dėmesį į svarbiausią žodį: „galiu“. Ne „padariau“. Ne „įrodyta“. Ne „nustatyta teismo“. Ne „nustatytas konkretus atvejis“. Tiesiog – „galiu“.
Prieš dvi savaites su Sviatlana Cichanouskaja susijęs tinklaraštininkas Sergejus Bespalovas viešai gyrėsi kitam tinklaraštininkui, kad teikia rekomendacijas politiniam prieglobsčiui apolitiškiems žmonėms, kurie nedalyvavo protestuose.
Juk suprantame skirtumą tarp „jau daro“ ir „gali daryti“?
Sergejus Bespalovas, naudodamasis ryšiais ir Sviatlanos Cichanouskajos vardu, JAU fabrikuoja dirbtinius politinio prieglobsčio pagrindus tiems, kurie neturi pagrindo gauti prieglobstį. Ir, sprendžiant iš jo gyrimosi, tie žmonės iš tiesų gaudavo politinį prieglobstį.
Kas netiki, štai vaizdo įrašas, žiūrėkite nuo 17-os minutės:
Mes su kolegomis iš „Mūsų namų“ nuo 2009 metų – jau daugiau kaip penkiolika metų – padedame baltarusių aktyvistams iš „Mūsų namų“ gauti Šengeno vizas kelionėms į Lietuvą, nes visą tą laiką čia buvo mūsų pagrindinis biuras. Per visą šį laiką neparengėme nė vienos tokios vizos rekomendacijos žmogui, kuris nebūtų mūsų aktyvistas.
Ir šiandien taip pat padedame ne visiems iš eilės, o tik tiems, kuriems grįžimas į Baltarusiją ar Rusiją kelia realią riziką būtent dėl jų politinės, visuomeninės veiklos ar pažiūrų.
Jaučiate skirtumą?
Tačiau man labai įdomu, kodėl vidaus reikalų ministras taip garsiai kelia skandalą dėl to, ką mes „galėtume“ daryti, bet nė mur mur dėl to, ką jau daro tas pats tinklaraštininkas Bespalovas.
Kodėl vidaus reikalų ministras tyli apie tai, kad yra su Sviatlana Cichanouskaja susijusių struktūrų, kurios ne tik tvarko prieglobsčio dokumentus tiems, kuriems jų tvarkyti nederėtų, bet dar ir taip pasitiki savo nebaudžiamumu, kad viešai tuo giriasi?
Kodėl ministras tyli?
Aš neraginu ministro grasinti Sergejui Bespalovui ar jį bausti. Reikalauju vienodų standartų visiems – ir baltarusiams, ir lietuviams. Įstatymas neturi veikti pagal principą: „saviems – nuolaidos, atlaidumas ir užmerktos akys, nepatogiems – vieši grasinimai išsiaiškinti, nubausti, uždaryti, pasodinti į kalėjimą, kad ir Baltarusijos“.
Gelbėti valstybės reputaciją nereiškia veikti prieš ją
Aš ginu dėl įsitikinimų atsisakančius atlikti karo tarnybą, dezertyrus ir žmones, kuriems pavojinga grįžti į Baltarusiją. Mes nekuriame fiktyvių politinių biografijų ir nefabrikuojame prieglobsčio pagrindų. Siekiame, kad reali persekiojimo rizika būtų vertinama rimtai ir kad tokių gėdingų atvejų kaip Igorio Odincovo ar Vasilio Veremeičiko istorijos Lietuvos istorijoje daugiau niekada nebebūtų.
Ir jei kritikuoju Lietuvos valdžią už pavojingus sprendimus, tai nėra karas prieš Lietuvą. Tai bandymas apsaugoti ją nuo gėdingų poelgių, už kuriuos vėliau teks atsakyti ir atsiprašinėti ištisus dešimtmečius.
Yra istorinė pamoka. 1946 metų sausį Švedija perdavė Sovietų Sąjungai 146 Baltijos šalių kariškius, tarnavusius Vokietijos kariniuose daliniuose. Manau, kad šių žmonių likimai po deportacijos į SSRS buvo liūdni. Šiandien ši istorija mums primena: sprendimas, kuris valdininkui atrodo tik procedūrinis, gali tapti moraline problema valstybei ir visai tautai daugeliui ateinančių kartų.
Man pačiai Baltarusijoje skirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Žmogui, kuriam būtinas nuolatinis gydymas, perspektyva atsidurti Baltarusijos kalėjime faktiškai prilygsta mirties nuosprendžiui. Todėl kalbas apie galimą mano grąžinimą ten suvokiu ne kaip šmaikščią politinę repliką.
Tokie žodžiai turi kruviną kainą, kurią sumoka ne tas, kuris juos ištaria.
Kas galiausiai atidarys „konservą“?
2020 metais Lietuvos konservatoriai atvirai įsitraukė į politinį projektą, pavadintą „Sviatlana Cichanouskaja – būsimoji Baltarusijos prezidentė“. Dėmesio, politinės paramos ir finansavimo Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšomis mastas buvo beprecedentis.
Iki 2020 metų nei pati Sviatlana, nei dauguma artimiausios jos aplinkos žmonių nepriklausė Baltarusijos politiniam, administraciniam, intelektualiniam ar kultūriniam elitui. Daugelis jų buvo iš tų, kuriuos vadina „socialiniais apačių sluoksniais“. Nenuostabu, kad nuo tokio dėmesio jiems apsisuko galva.
Ir kaip dažnai nutinka, tokiomis pažintimis žmonėms be politinės patirties, nuo nulio pakilusiems į pačią viršūnę, užsinorėjo pasinaudoti. Sviatlana Cichanouskaja pradėjo naudotis savo politiniais ryšiais ir įtaka su Lietuvos valstybe susijusioms struktūroms, siekdama pašalinti politinius konkurentus. Mano atveju šio spaudimo pasekmės buvo ypač pastebimos, bent jau todėl, kad buvau čia pat, Lietuvoje.
Aš buvau viena akivaizdžiausių jos konkurenčių Baltarusijos demokratiniame lauke, todėl – patogus politinės izoliacijos taikinys.
Papildomu veiksniu tapo nuo 2022 metų mūsų vykdomas darbas ginant baltarusius, dėl įsitikinimų atsisakančius atlikti karo tarnybą, kurie Lietuvoje ieškojo apsaugos nuo represijų. Sprendžiant iš vėlesnių sprendimų ir viešos retorikos, ši veikla akivaizdžiai nekėlė entuziazmo nei migracijos institucijoms, nei Valstybės saugumo departamentui.
Galiausiai Valstybės saugumo departamentas padarė vieną rimčiausių strateginių klaidų savo istorijoje: pabandė mane sutrypti į purvą, pamiršęs, kad tokioje situacijoje pačiam neįmanoma neišsitepti.
Visus paskesnius metus Lietuvos Valstybės saugumo departamentas deda milžiniškas pastangas įrodyti, kad buvo teisus. Tačiau faktų juk nėra.
Baisiomis bendromis frazėmis galima naudotis tik iki tos akimirkos, kai nuskamba klausimas: „O kuo jūs galite tai įrodyti?“
Ir kuo daugiau laiko praeina, tuo giliau skęsta Sviatlana Cichanouskaja ir tempia paskui save į dugną tuos, kurie ją palaiko, nes iškyla vis daugiau labai negražių faktų. Ir tuo prasčiau visoje šioje Baltarusijos revoliucijos istorijoje, taip pat ir mano asmeninėje istorijoje, atrodo Valstybės saugumo departamentas. Ir tuo dažniau klausimai adresuojami būtent Lietuvos Valstybės saugumo departamentui. Mes stebime tik šio proceso pradžią.
Ir šioje situacijoje VSD žūtbūt reikia politinio „konservo“ – žmogaus, kuriam būtų galima suversti politinę atsakomybę, kad dėmesys nukryptų nuo pačių veiksmų.
Todėl atidžiai stebėkime, kas pasirodo avanscenoje, kas pasirašo sprendimus, kas daro aštrius pareiškimus ir kas vėliau aiškins, kodėl valstybė vėl atsidūrė tarptautinio skandalo centre. Jei užkulisiuose iš tiesų veikia įtakingesni režisieriai, vidaus reikalų ministras rizikuoja gauti pagrindinį vaidmenį pjesėje, kurios pats nerašė.
Sovietinių lagerių legendoje „konservas“ paskutinis sužinodavo, koks vaidmuo jam buvo skirtas.
Taigi ponui ministrui linkėčiau ne stiprių nervų ir net ne gero advokato. Linkėčiau atidžiai pasižiūrėti, kas būtent eina šalia jo per šį politinį mišką – ir kodėl visi kiti taip rūpestingai siūlo jam eiti pirmam.
Nes politikoje svarbiausia – netapti konservu. Ypač kai aplink tiek besišypsančių ambicingų žmonių su konservų atidarytuvais.
