A.Kubiliaus naktinė mokesčių reforma – kaip keiksmažodis

31
10
- Reklama -

Andriaus Kubiliaus naktinė mokesčių reforma - iki šiol tarsi keiksmažodis. KK nuotr.

A.Kubiliaus naktinė mokesčių reforma yra kaip keiksmažodis. Kai A.Kubilius valdė Lietuvą, o socialdemokratai buvo opozicijoje, pastarieji šaukė, kad visos Lietuvos bėdos, ekonomikos nuosmukis įvyko dėl tos naktinės reformos. Tuo tarpu pats A. Kubilius ir jo šalininkai teigė priešingai – kad ta naktinė mokesčių reforma išgelbėjo Lietuvą nuo žlugimo.

Vis dėlto nei vieni, nei kiti nebandė analizuoti tos reformos esmės – ką ja buvo norima pasiekti ir kas ja faktiškai buvo pasiekta.

Kai valdžioje konservatorius pakeitė socialdemokratai, tai pastarieji nieko toje mokesčių sistemoje nepakeitė. Iš to galima spręsti, kad, būdami opozicijoje, socialdemokratai, kaip įprasta opozicionieriams, blefavo siųsdami prakeiksmus naktinei mokesčių reformai. Paaiškėjo, kad ta naktinė mokesčių reforma tinka ir socialdemokratams.

Kam buvo reikalinga 3 proc. rokiruotė?

Bene populiariausias teiginys, susijęs su naktine mokesčių reforma, – kad jos metu buvo labai padidinti mokesčiai. Kai kurie mokesčiai iš tikrųjų buvo padidinti. Tačiau vienas iš pagrindinių mokesčių, nuo kurio priklauso pajamų į valstybės ir ypač savivaldybių biudžetus surinkimas, buvo sumažintas. Fizinių asmenų pajamų mokestis buvo sumažintas nuo 24 iki 21%. Kitas labai svarbus mokestis – pridėtinės vertės, iš kurio papildomas valstybės biudžetas, buvo padidintas taip pat trimis procentais – nuo 18 iki 21%.

Kam buvo reikalinga tokia mokesčių tarifų rokiruotė? Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad buvo norima suvienodinti mokesčių tarifus. 21% – PVM tarifas ir 21% pajamų mokesčio tarifas. Būtent apie mokesčių tarifų suvienodinimą ir kalbėjo politikai vykdydami mokesčių reformą. Vis dėlto toks visiškas skirtingų mokesčių, turinčių skirtingą mokestinę galią ir skirtingą prasmę, suvienodinimas yra beprasmis.

Iš tikrųjų šiais mokesčių pakeitimais buvo siekiama paskatinti eksportą, nes, sumažinus fizinių asmenų pajamų mokestį, atpinga darbo jėga, taigi, ir į užsienį eksportuojamos prekės.

Tuo tarpu PVM tarifo dydis eksportuojamų prekių kainai įtakos neturi, nes pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamos tik šalies viduje parduodamos prekės.

Eksportas buvo skatinamas ir tuo, jog A. Kubiliaus vyriausybė pro pirštus žiūrėjo į tai, kad privačių įmonių vadovai net ir pažeisdami įstatymus mažino savo darbuotojams atlyginimus, mokėjo atlyginimus nelegaliai, tokiu būdu išvengdami mokesčių mokėjimo. Vyriausybė netgi gyrė verslininkus – atseit jie tokiu būdu labai gerai prisitaikė prie naujų sąlygų – prie krizės.

Tačiau žymiai sumažėjus atlyginimams sumažėjo dirbančiųjų perkamoji galia, mokioji paklausa, ir tokiu būdu, sumažėjus vartojimui šalies viduje, buvo nusmukdytos tos ūkio šakos, kurios tenkino tą vidaus paklausą.

Sumažėjus vartojimui šalyje, sumažėjo ir valstybės gaunamos pajamos iš pridėtinės vertės mokesčio, nors to mokesčio tarifas ir buvo padidintas.

Fizinių asmenų pajamų mokesčio sumažinimas krizės metu turi neigiamų pasekmių ir dabar, kai krizė jau baigėsi. Šis mokestis sudaro didžiausią savivaldybių pajamų dalį.

Deja, politikai ir ekonomistai, kaltindami savivaldybes ir ypač Vilniaus miesto valdžią dėl skolų, pamiršta šį, svarbiausią, faktorių, dėl kurio susidarė tos skolos.

Reikia turėti galvoje, kad anksčiau tas mokestis buvo net 33%. Jeigu ir dabar fizinių asmenų pajamų mokestis būtų 33%, tai ir Vilniaus miestas galimai neturėtų skolų, ir kitos savivaldybės geriau gyventų.

Nebūtų dėl to žalos turėję ir dirbantieji, nes, mažinant mokesčius, iš to laimi ne dirbantieji, bet darbdaviai, kurių naudai persiskirsto bendrasis vidaus produktas.

R.Šimašius – vienvaldžio karo vado vaidmenyje

Dabartinis Vilniaus miesto meras R. Šimašius kadaise vadovavo Laisvosios rinkos institutui, kuris pasisako už kuo mažesnius mokesčius, ir mano, kad būtų geriausia, jeigu iš viso jokių mokesčių nebūtų. Tačiau kai R. Šimašius tapo meru, jis ėmė reikalauti, kad Vilniaus miesto gaunama fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis nuo 48% būtų padidinta bent iki 60%.

Tad gal ir R. Šimačius, atsidūręs valstybinėje tarnyboje, pagaliau suprato, kad ir valstybė, o tai pat ir savivaldybė, be mokesčių nieko gero žmonių gerovei nesugebės padaryti? Norint, kad ta gerovė būtų didelė, reikia, kad ir mokesčiai būtų dideli.

Daugeliui liberalizmo ideologija, laisvoji rinka asocijuojasi su demokratija, žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Deja, laisvojoje rinkoje demokratija net ir nekvepia. Įmonės vadovas yra vienvaldis valdovas, kuriam besąlygiškai paklūsta jo pavaldiniai. Visa tai yra logiška. Juk bet kuri įmonė, bendrovė yra nuolatiniame karo stovyje su kitomis analogiškomis įmonėmis, bendrovėmis. Todėl įmonės vadovas faktiškai prilygsta kariuomenės vadui. Norint laimėti mūšį, visi tos kariuomenės eiliniai – įmonės darbuotojai privalo vykdyti to vado įsakymus net ir tuo atveju, jeigu tie įsakymai yra klaidingi. Kariuomenės planai privalo būti griežtai įslaptinti, nes, jeigu priešas (konkuruojanti įmonė) tuos planus sužinos, tai pralaimėjimas bus beveik garantuotas. Todėl ūkio subjektai visa tai, kas susiję su jų veikla, įslaptina pavadindami tai komercine paslaptimi.

Panašu į tai, kad ir R. Šimašius įsijautė į tokio vienvaldžio karo vado vaidmenį. Nors anksčiau buvo sakoma, kad bus laukiama naujos ekspertų komisijos, kuri pasakys, ką daryti su Žaliojo tilto skulptūromis, R. Šimašius pareiškė, kad jis skulptūras griaus nelaukdamas jokios komisijos sprendimo.

Liberalizmas garantuoja visiems individams lygias teises, vienodas galimybes. Tokiu būdu įteisinama stipriojo viršenybė prieš silpnąjį. Vilkas turi galimybę suėsti ėriuką, o ėriukas įgyja teisę būti suėstam vilko. Būtent tokį principą nori įteisinti naujojo socialinio modelio kūrėjai laikydami darbdavį ir darbuotoją lygiateisiais partneriais.

Nemokančius mokesčių – susodins?

A. Kubiliaus vyriausybė nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio atskyrė sveikatos 6% mokestį. Tokiu būdu 21% fizinių asmenų pajamų mokestis pavirto 15% fizinių asmenų pajamų mokesčiu ir 6% sveikatos mokesčiu.

Iš pirmo žvilgsnio šis pakeitimas buvo tik formalus. Tačiau kartu tą 6% sveikatos mokestį buvo įpareigoti mokėti ir visi gyventojai, kurie neturi jokių pajamų.

Šiuo metu Lietuvoje yra 262 tūkstančiai asmenų, neapdraustų sveikatos draudimu. Visi jie turėtų mokėti sveikatos draudimo mokestį. Jeigu jie tokio mokesčio nemoka, tai jiems kaupiasi skola, kurios nesumokėję jie negali kreiptis į gydymo įstaigą, jeigu suserga.

Tačiau kaip išieškoti skolą iš žmogaus, kuris neturi jokių pajamų? Jeigu jis neturi pajamų, bet turi kokį nors turtą, pavyzdžiui, butą, namą, galima iš jo tą turtą atimti paverčiant jį benamiu. Jeigu žmogus neturi ir turto, jį galima už įstatymo nevykdymą, kurio ir neįmanoma įvykdyti, nubausti bauda, kurios jis, neturėdamas pajamų, taip pat negalės sumokėti. Tuomet belieka vienas kelias – sodinti tą įstatymų pažeidėją į kalėjimą. Tačiau ar Lietuvos valdžia sugebės pastatyti tiek papildomų kalėjimų, į kuriuos galėtų susodinti tuos 262 tūkstančius įstatymų pažeidėjų?

Buvusi finansų ministrė I. Šimonytė yra sakiusi, kad vieni mokesčiai yra draugiški verslui, o kiti – nedraugiški. Nedraugiški verslui yra pelno, pajamų mokesčiai, nes juos privalo mokėti verslininkai, kurie gauna pajamų. O štai draugiški verslui yra turto mokesčiai, nes jie nepriklauso nuo žmogaus gaunamų pajamų. Kadangi politikai yra draugiški verslui, todėl jie siekia sumažinti nedraugiškus verslui mokesčius ir padidinti draugiškus verslui mokesčius.

Deja, politikai, stengdamiesi būti draugiški verslui, verslininkams, turtuoliams, draugauti su paprastais žmonėmis, priimti tokius sprendimus, kurie būtų draugiški tiems žmonėms, nesiruošia. Su paprastais žmonėmis politikai nori ne draugauti, bet kariauti, priimti tiems žmonėms nepalankius, vadinamus nepopuliarius sprendimus.

Kas smogė žiniasklaidai?

Ypač daug priekaištų A. Kubiliaus vyriausybė sulaukė dėl to, kad padidino mokesčius žiniasklaidai, kūrybiniams darbuotojams.

Vis dėlto tokiu atveju reikėtų paklausti – ar turi teisę tie kūrybiniai darbuotojai gauti socialines garantijas, o senatvėje gauti normalią pensiją? Jeigu tokią teisę turi, tai turi ir pareigą dalį savo gaunamų pajamų sumokėti į valstybės biudžetą.

Netikiu tuo, kad kaip daug kas sako, jog didesnis pridėtinės vertės mokestis žlugdo spaudą ir knygų leidybą. Manau, kad juos žlugdo kiti faktoriai.

Prieš keletą metų nustebau pamatęs, kad dar nuo Sąjūdžio laikų garsus savaitraštis „Atgimimas“ kainuoja vos 35 centus, nors didieji šalies dienraščiai tuo metu kainavo po du ar net tris litus. Tačiau tuos dienraščius žmonės pirko, o „Atgimimo“ – ne.

Prieš porą metų savo egzistavimą baigė mokytojams skirtas savaitraštis „Dialogas“. Priežastis paprasta – jo tiražas buvo vos du tūkstančiai egzempliorių, nors pedagogų Lietuvoje yra maždaug penkiasdešimt tūkstančių. Tai reiškia, kad švietimo problemomis domėjosi tik maždaug vienas iš dvidešimties pedagogų.

Stebino dar vienas dalykas – kad mokytojus, rašančius aktualiomis švietimo temomis, galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tad nejaugi niekas iš mokytojų nesugeba parašyti paprasčiausio rašinėlio, kuriame parašytų, kas juos jaudina, su kokiomis problemomis savo darbe jie susiduria? Bet juk patys mokytojai moko mokinius suvokti ir kurti tekstą, kitaip sakant, rašyti rašinėlius. O gal mokytojai tiesiog bijo pasakyti savo nuomonę, tiesą, nuo kurios gali nukentėti? Ką gi, gal tokia – išlikimo strategija ir teisinga – nieko nežinoti, niekur nesikišti.

Dar blogesnė padėtis negu su Lietuvos mokytojais yra su Lietuvos socialdemokratais. Praėjusiais metais baigė savo dienas ir vienintelis socialdemokratinis minties žurnalas „Gairės“. Jo tiražas buvo pusantro tūkstančio egzempliorių. Socialdemokratai giriasi, kad jų partijai priklauso keliolika tūkstančių narių. Deja, mokytojams neįdomios švietimo problemos, o socialdemokratai nesidomi socialdemokratinėmis idėjomis.

Esu įsitikinęs, kad jeigu paklaustum socialdemokratų partijos lyderių, nekalbat jau apie eilinius socialdemokratų partijos narius, kuo socialdemokratai skiriasi nuo liberalų, jie nesugebėtų atsakyti į šį elementarų klausimą. Nei mokytojai, nei tuo labiau socialdemokratų partijos nariai nėra skurdžiai, kurie negalėtų skirti kelių litų savo laikraščiui arba savo žurnalui. Socialdemokratų partijoje yra daug milijonierių. Tačiau tokiam milijonieriui nei už dyką neįsiūlysi socialdemokratinės minties leidinio.

Krizės metu Lietuvoje bedarbių skaičius išaugo iki 300 tūkstančių. Dar panašus skaičius žmonių emigravo iš Lietuvos. Suprantama, kad nei bedarbis, nei tuo labiau emigrantas jokio laikraščio neužsiprenumeruos ir net neturės galimybės to padaryti. Sumažėjus potencialių skaitytojų skaičiui beveik puse milijono, sumažėjo ir spaudos leidinių bei knygų paklausa. Todėl net ir tuo atveju, jeigu spaudos leidiniams PVM būtų visai panaikintas, padėtis, manau, nė kiek nepasikeistų.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą