“Golgotos vynuogės”. Maldos.

6
0
- Reklama -

Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

Autorė yra parašiusi maldų tikintiesiems, kuriems tradicinė maldaknygė nepadeda būti pakankamai atviriems su Viešpačiu, kurie turi savo specifinių juos slegiančių problemų ir kurie trokšta visiško atsivėrimo, išsisakymo, tačiau neturi pakankamų maldos įgūdžių sukurti savo nuosavą maldą. Kitoks skaitytojas perskaitys šias maldas kaip meninę išliekamąją vertę turinčius literatūros kūrinius.

mano balsas ieško tavęs, Viešpatie, nes aš pamiršau, jog tavy gyvenu

Mano balsas ieško Tavęs, Viešpatie, nes man skauda. Man skauda mano neteisingai gyventas gyvenimas.

Man skauda meilė, kurios tiek daug liejosi iš Tavęs į mane, tiek daug, kad aš nesuvokiau, kas tai, ir delsiau ją priimti.

Ji budėjo aplink mane, išplaukusi iš amžinybės, o aš galvojau, kad tai iliuzijų debesis, ir yriausi iš jos tolyn prie kažko vienadienio, nes galvojau, kad meilė tėra tik jausmas vienam žmogui, trokštant jį turėti ir niekam neatiduoti.

Aš nesupratau, Viešpatie, kad meilė yra visa, kas aplinkui mane matoma ir nematoma, visa, kas Tavo sukurta, nes Tu visa kūrei iš meilės.

Viešpatie, man skauda meilę, kurios trokšta mano esybė, ir gelia laiką, kuris praėjo be jos negrįžtamai.

Man nenumaldomai gelia tuščias širdies indas, kurio nebegaliu pripildyti atbuline data šio pasaulio grožiu ir harmonija. Aš taip ilgėjausi tobulybės, kad nesusipratau jos ieškoti sau po kojomis, manydama, jog tai tik dangiškoji vertybė.

Viešpatie, esu dangaus gabalėlis ištirpęs materijos rūgštyje ir man taip gelia ta neišreikštoji mėlynė, kuri tebėra manyje nebematoma, nes ji trokšta susijungti su amžinuoju dangum ir įgyti savo tikrą pavidalą.

Esu amžina ir beribė meilė, vėluojanti, nes pati per vėlai sužinojau savo kilmę ir atradau savo tikrąjį vardą.

Esu amžina, neatmenamai sena jaunesnioji sesuo visų savo brolių, kurie gyveno ir gyvens visais laikais, visuose pasauliuose, kalbės visomis įmanomomis kalbomis, kentės visas įmanomas kančias ir atpirkinės visas įmanomas nuodėmes, bei atlikinės visas įmanomas bausmes.

Esu jaunesnioji sesuo, kuri amžinai aus savo broliams dilgėlių marškinius, davus tylėjimo įžadą, kad gelbėdama nepasmerktų. Ir ta akimirka, kai ji prabils nenusakomo grožio balsu nenusakomo tyrumo žodžius, reikš, kad jie visi vėl be dėmės grįžta į amžinybę, – taip skaidrūs, kad niekuo nebesiskiria nuo rytmečio erdvės, kai per ją iriasi auksinis saulės veidrodis.

Skauda, nenusakomai skauda tie žodžiai, kurie paskirties užrakinti laukia savo akimirkos.

Nes jei būtų dabar ištarti, virstų skutais, juos suplėšytų ši realybė ir nusviestų po minios kojomis neatpažįstamus.

Mano broliai, gyvenantys visuose pasauliuose ir kalbantys visomis įmanomomis kalbomis, nesuprastų manęs ir tą dovaną paverstų įrankiu, kuris netarnauja tobulybei.

Sulaukti savo valandos, kai pralenksiu garsą ir šviesą…

Skaudant neteisingai praleistam laikui, geliant meilei, kuri atrodė per didelė, nes nepažinojau savo širdies didumo. Stipriai geliant netobulybei, kuri visą laiką atrodė svetima, kol supratau, kad nieko svetimo būti jau nebegali.

Sulaukti savo valandos ir jos nepraleisti…

Mano balsas ieško Tavęs, Viešpatie, irdamasis per erdvę, ir mano rauda veržiasi iš gelmių, bet jau supratau, kad tai Tavo gelmės, o Viešpatie.

Esu Viešpaties rauda, esu Dievo meilė, esu dangaus gabalėlis, per ilgai nesuvokęs, kas esu…

Esu amžinybė, ir kas sako, kad jos nepažįsta, gali pažvelgti į mane. Arba į bet kurį kitą, kuris verkia naktį žiūrėdamas į žvaigždes nuo begalybės grožio, arba kuris regi auksinę šviesą užmerktomis akimis ir nebenori atsimerkti.

Palaimink mane, Tu, į kurį įsikūnijo Dievas, kuris vienas žinojai, kad esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, nors niekas tuo netikėjo…

Palaimink mane, nes atrodo, kad mano širdis pažįsta Tave ir šiuo metu priima auksinės kančios dovanas iš Tavo rankų, o Tavo širdis kaip Šventą Komuniją man deda į lūpas žodžius, kurie gali prikelti, atversti, pagydyti…

Nieko nebetrokštu, tik linkiu…

Nieko nenoriu turėti, tik atiduoti…

Nenoriu būti niekur kitur, negu esu šią akimirką.

Nes suprantu, ką reiškė Tavo žodžiai: „Jei aš būčiau pasaulio, jis mylėtų mane…“ Ir žinau, kad tą patį ir Tu jautei nuolatos…

Tačiau Laikas visa pakeis, nes Tu valdai laiką, ir jis niekur kitur manęs nenuneš, tik į šviesą…

Ir aš jos regėsiu tiek, kiek turiu savyje.

Amen.

tamsa neregi šviesos

Tamsa neregi šviesos – nuo šviesos ji išnyksta. Jei aš būsiu tamsa, išnyksiu nuo Tavo šviesos.

Jei aš būsiu tamsa, būsiu išdavusi Tave, kurs kūrei mane pagal savo paveikslą.

Jeigu aš būsiu tik norai, aš nusikalsiu sau grandines ir jos nebeleis man pakilti.

Jeigu aš virsiu troškimais turėti, aš uždarysiu širdies dureles, per kurias atiduodama.

Tu, kuris gyvenai tarp mūsų, pažįsti žmogaus gyvenimą ir Tau nieko nėra nesuprantamo, sakei: „Tiesa padarys jus laisvus…“

Aš noriu būti beribė, nevaržoma šio pasaulio erdvės, nei laiko.

Amžinybė nepriima su namais, gyvuliais, kompiuteriais ir mašinomis.

Atverk mane savo Tiesai, savo Meilei ir savo Žinojimui.

Noriu būti laisva kaip Dievo dvasia, kuriai netrukdo daiktai. Noriu būti laisva kaip kelias, kuris gali vesti pirmyn arba atgal, tačiau veda tiktai pirmyn. Noriu būti išmintinga kaip grindų lopinėlis po spinta, kuris niekad nematė šviesos šaltinio, tačiau iš šešėlių judėjimo žino, kad jis yra.

Noriu būti amžinos meilės išraiška, o kaip ja tapti, Tu vienas žinai…

Tad aš esu Tavo valioje. Kurk iš manęs savo paveikslą, kuris turi gydomąją galią, iš kurio netikėtai ištrykšta ašaros, kuris prabyla kam nors per sapną.

Degink mane kaip žvakę tamsai apšviesti. Paversk mane savo keliu, kurį mindytų einantys į Tave… Arba – burna, šaukiančia Tavo vardą, atgręžta į ten, kur Tavęs nepažįsta.

Leisk man būti aliejumi Tavo žaizdoms patepti, kad žinotum – yra kas Tavęs niekada neišsigins ir ne veltui pasaulio naktyje baltai švytint Tavo vienatvei Tu dalinaisi su muitininkais, fariziejais, moterimis, raupsuotaisiais, kūdikiais ir romėnais būsima naujo ryto šviesa.

Tu esi amžinybės karys, ištikimas tiems, kurių atėjai apginti, ir lenkiu savo laisvą galvą tardama: „Ištikimybės vardas yra JĖZUS KRISTUS“.

Ir žinau, kad tik Dievas gali būti taip ištikimas klystančiam žmogui. Amen.

Viešpatie, tu pasiunti sielas mūsų išsigelbėjimui, o mes uždarome vartus joms ateiti ir kartu su jomis neįsileidžiame tavęs

Tėve mūsų, kursai esi mūsų amžinybė, kurio kibirkštis – mūsų siela – dega mumyse ir degs, kol ateis laikas jai susijungti su Tavo amžinąja šviesa…

Tėve mūsų, kursai esi išbarstęs save visame kame, taip pat ir mumyse, ir kenti trokšdamas būti vieningu su visa savo kūrinija.

Tėve mūsų, kuris taip esi mumyse, kad žinai kiekvieną mūsų atodūsį, nes tai ir Tavo atodūsis…

Jeigu mes visi TAI suvoktume ir pripažintume, visi taptume tavo sūnumis, nes taptume Tavo valios laidininkais ir būtume apdovanoti Tavo galia.

Tu esi išsibarstęs žmonijoje, kuri ne visada pripažįsta Tave, o neatpažindama ir nepripažindama Tavęs ji užveria sau kelius į vienovę su Tavimi, susijungia su materija ir pasiduoda jos dėsniams.

O Tu, nuolat ir nuolat skatindamas judėjimą, kitimą, vyksmą – evoliuciją, – vėl daliniesi ir vėl siunti save į mūsų kūnus, į materijos gniaužtus, tikėdamas mumis ir pasitikėdamas, kad Tu per mumis galutinai ją sudvasinsi.

Tai ir Tavo valia, Tavo viltis, tai yra didžioji mūsų užduotis – gyvenant žemėje nugalėti žemiškąją prigimtį ir pavesti ją dvasios tarnybai per Tave, gyvenantį mumyse.

Ir kada nors Tavęs mumyse turi būti tiek daug, kad būtume verti Tavo Sūnui sakyti: „Jėzau Kristau, štai esame mes, Tavo broliai, ir nuo dabar mūsų Tėvo karalystė viešpataus per amžius“.

Tu sieki to, vis siųsdamas ir siųsdamas save įsikūnijimui, ir vis dažniau mes užveriame vartus tavo atėjimui, nes vis dažniau neleidžiame gimti mūsų vaikams, sunaikindami kūną dar įsčiose, o sielą palikdami už šio pasaulio durų, nebegalinčią grįžti atgal, nes gyvybės – mirties ciklą suardome pažinodami tik materijos pasaulio dėsnius, bet visiškai nepažindami ir nebandydami pažinti bei įsigilinti į dvasios pasaulio dėsnius.

Mes išmetame savo vaikus iš savęs, tarsi jie būtų svetimkūniai, tarsi jų kūnai būtų ne gyvybės, o mirties namai, tarsi jie ateitų ne veikti pagal Tavo valią, o ardyti Tavo pradėtos tvarkos, tarsi mes nebūtume jiems vartai į pasaulį, o būtume įsikūniję pragaro pasiuntiniai, kurie tyko šių nekaltų sielų, kadangi daugeliui jų įsikūnijus, sumažėtų tamsos galybė žemėje.

Daugelis mūsų kūdikių ateina apsisprendę ir jų sielos jau aiškiai žino, ką jie turi atlikti pasaulyje. Niekas nesuskaičiuos, kiek didžių Mokytojų, Dvasios Tėvų, dvasios ir kūno gydytojų, poetų, kitokių menininkų, kurie Tavo apdovanoti talentais ateina įrodyti Tavo absoliutaus visapusiškumo, kiek šviesių, nuostabių žmonių liko už šio pasaulio vartų, mūsų negailestingai išmesti, ir mes jau niekados nebegalėsime jiems tų pačių vartų beatverti.

Tik Tu vienas žinai, kokią dalį Tavęs mes esame paniekinę ir atstūmę, laikydami, kad gyvybė tėra tik ląstelių derinys, tik biofiziniai, biocheminiai ir energiškieji procesai, bet nematydami didžiosios gyvybės paskirties – liudyti tapatumą su Tavimi, siekimą Tavęs ir sunkų grįžimo kelią į Tave, nesuvokdami, jog žmogus pirmiausia yra sąmoninga kūrybinė jėga, materialų pasaulį veikianti ir transformuojanti nemateriali energija, ir tai yra vienas iš jos panašumų su Dievu.

Mūsų vaikai, mūsų kūnas ir kraujas, kurie kartu yra ir Tavo vaikai, niekada nebepasieks mūsų ir dar ilgai, gal net amžinai, negalės nurimti, nes jie liko sustabdyti pusiaukelėje, iš kur sunku sugrįžti, neįveikus kelio.

Tėve mūsų, kokia didelė nelaimė ištiko mus, taip pat ir visas tautas ir visą žmoniją. Mes sukūrėme civilizaciją, kurioje Tavęs nebėra, kurioje nebėra Dvasios, kurioje „Meilė“ nebereiškia „Dievas“, o reiškia tik dviejų epidermio lopinėlių trintį ir kurioje visų lengviausiu ir nebaudžiamiausiu būdu yra išniekinamos moters įsčios – pasaulio vartai – jas prievartaujant ir išmetant pradėtą gyvybę į materijos atmatoms skirtą vietą, nors ir ten, šiukšlynų kvartaluose, vyksta gyvenimas su didelėmis dvasingumo apraiškomis.

Tėve mūsų, koks begalinis cinizmas užvaldė mūsų gyvenimus, kad leidžiame materijos sąlygotiems dalykams nuspręsti, ar leisti ateiti į gyvenimą mūsų kūdikiui, ar neleisti, ir kurį iš savo brangių vaikų, kurie taip pat yra ir Tavo vaikai, nužudyti, o kurio ne…

Šiandieną aš žinau, kad nuodėmė prieš Šventąją Dvasią yra sunkiausiai atleidžiama. Šią nuodėmę aš dariau, kai nepripažinau Tavo buvimo, kai neleidau sielai, kuri yra iš Tavęs, įsikūnyti ir atlikti Tavo nurodytos paskirties.

Tėve mūsų, aš atveriu šiandien savo širdį ir Tavo Sūnaus, Švenčiausios Motinos ir visų Tavo sukurtų galybių akivaizdoje pareiškiu, kad nenoriu savo gyvenimo paženklinti šios nuodėmės ženklu, – nenoriu išeiti iš šio pasaulio nesupratusi didžiausios savo klaidos esmės.

Aš trokštu atlikti atgailą ir pirmiausia tegu ji prasideda malda už negimusius kūdikius, jų nelaimingus tėvus ir visus, kurie prie šios nuodėmės prisidėjo.

Viešpatie, jeigu pasaulis ir visa žmonija neatgailauja, sukūrusi mirties filosofiją, o kūdikių žudymo industriją pavertusi amatu, kuriuo šimtai tūkstančių gydytojų užsidirba pragyvenimui ir lyg niekur nieko propaguoja tai lyg normaliausią žmogiškojo gyvenimo reiškinį, leisk man laikyti save kad ir menka tos žmonijos dalele ir tiek, kiek man leista jai atstovauti Tavo akivaizdoje, aš prašau Tavęs žmonijos vardu:

Viešpatie mūsų, Tėve amžinasis, padėk sugrįžti mūsų negimusiems kūdikiams į Tave, pasiimk juos Savęsp kaip kankinius, kad jie, apvalyti Tavo Dieviškosios šviesos, vėl galėtų įsikūnyti, jei Tu tai leisi, ar kaip kitaip atlikti savo paskirtį.

Tėve mūsų, leisk sugrįžti į Tave mūsų negimusiems kūdikiams, apšviesk juos savo dangiškąja šviesa, apgaubk juos savo meile, suteik savo ramybę jų išgąsdintoms sieloms, priimk juos pas save, leisk jiems pamiršti tokį neapsakomai baisų susitikimą su šiuo pasauliu, kuriame jiems, kaip ir mums, buvo lemta gyventi, kaip ir mums, mokyti arba mokytis gėrio ir meilės pamokų, tačiau kur jie nebuvo įleisti dėl mūsų mažatikystės, nesuvokimo ir nesugebėjimo įvertinti šio reiškinio didybės ir dieviškumo.

Mylėk juos, visų mūsų Tėve. Jie nepatyrė mūsų meilės, tačiau Tavo meilė yra daug kartų didesnė, – mylėk juos ne dėl to, kad šito prašome ir atgailaujame, bet dėl to, kad esi gailestingas.

Aš trokštu šiandien, kad TAI niekados nebūtų įvykę, tačiau TAI įvyko ir jie niekad mūsų meilės čia, žemėje, nebepatirs.

Tačiau meilė pasiekia neregimybę ir aš galiu ją siųsti į ten, kur yra negimusieji. Tad leisk man mylėti visus, kurie nepatyrė meilės, suteik man jėgų atiduoti tą meilės skolą.

Leisk man mylėti už save ir už visus, kurie to nebegalės atlikti. Ir padėk man atverti tą meilės versmę, – Tavosios meilės versmę, – kad ji tekėtų man per širdį ir per širdis visų, kurie trokšta prisidėti atiduodant meilės skolą Tavo sukurtam pasauliui, Tau, amžinasis Tėve, ir kartu negimusiesiems kūdikiams, kad jie galėtų susijungti su Šviesa.

Atleisk mums, Viešpatie, atleisk mums, Viešpatie, atleisk mums, Viešpatie. Išpažįstu savo baisią klaidą ir meldžiu Tavęs už save ir už kitus, – padėk man ją ištaisyti.

Prašau šito Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe – pirmiausia priimk visais laikais visų negimusių kūdikių sielas pas save ir leisk žmonijai, tautoms bei atskiriems asmenims kokiu nors Tau žinomu būdu ištaisyti šį baisų paklydimą.

Tėve mūsų, kursai esi danguje, kursai esi meilė ir visa, kas yra gėris, Tavo Sūnus paliko mums nurodymą: „Kur du ar trys susirinks ir prašys mano vardu, aš būsiu su jais“.

Būk su mumis, su visais, kurie skaito šią maldą. Ištikimybė turi Tavo vardą „Jėzus Kristus“. Būk su mumis, Dievo Sūnau, kuriame tiek daug meilės ir supratimo viso, kas vyksta mūsų gyvenime. Būk ištikimas savo šventai paskirčiai – atleisti nuodėmes, leisk mums jas atpirkti ir nurodyk, kaip tą padaryti.

Ir savo šviesa apšviesk mūsų negimusiems kūdikiams kelią pas Amžinybės Tėvą, kad baigtųsi jų kančios bešviesėje erdvėje, kur nei kūno, nei balso, tik sielos šauksmas, tik nuolatinis sielos kalbėjimas motinos sielai, kuri retai išgirsta, o jei išgirsta, nežino, kaip tą klaidą ištaisyti.

Būk su mūsų kūdikiais, Dievo Sūnau, šviesk jiems, nes Tu tik vienas gali jiems padėti.

Neapleisk mūsų ir toliau, kaip neapleidai iki šiol, nes be Tavo šventų pėdsakų šviesos šiame pasaulyje nebūtume išvydę savo klaidos tamsybės.

Garbė Tau, kurs esi ir viešpatauji per amžius, ir negali būti, kad Tavo šviesa nepasiektų mūsų skausmo, kai meldžiamės visiškai suvokdami savo kaltės dydį, amen.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą