“Golgotos vynuogės”: Maldos (2)

7
21
- Reklama -

Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

dėkoju už saulę

Tėve mūsų, kursai esi danguje, – taip meldėsi kartų kartos, laukdamos Tavo pagalbos…

Tėve mūsų, kursai esi danguje, – šiandien meldžiuosi aš, norėdama Tau pasiguosti. Pasaulis paniro į tamsą, pasibaigė diena ir atėjusi naktis nebeatneša nusiraminimo. Rūpesčių prislėgtas gyvenimas, širdis sunkiai kyla iki maldos Tau, o be ryšio su Tavimi jaučiuosi nesaugiai.

Atėjo naktis ir kelią atvėrė viskam, kas bijo šviesos, kas slegia, kas gniuždo. Laikas atgal nebeatsukamas, žmogiškos jėgos pasitraukė, džiaugsmo neprisimenu, skolos nebegrąžinamos, nebaigti reikalai atrodo nebeišsprendžiami, mirtis čia pat, o buvusi viltis nebeįžvelgiamai toli.

Bet privalau rasti Tave, Tėve mūsų, kursai esi danguje, teesie šventas Tavo vardas…

Viltį suryja tamsos pavidalai, o Tavo valia – pakelti, suteikti jėgų, vesti, nurodyti kryptį. Todėl privalau rasti Tave.

Viltį atima tamsos pavidalai, kurie iškyla iš mūsų pačių giluminės patirties, kurią kaupėme, nemokėdami atsijoti gėrio nuo blogio…

Tačiau aš žinau, kad Tavo valia niekada neapleidžia žmogaus, kuris ieško šviesos. Ir kai nebėra vilties, Tu visada lieki vienintelis, kuris pakelia, suteikia jėgų, nurodo kryptį ir veda į šviesą.

Saulė… Tavo meilės regimas pavidalas… Tavo meilės žmonijai ir viskam, kas gyva.

Ateis rytojus, patekės saulė ir Tu būsi atsiliepęs į mano maldą. Rytoj įvyks kažkas, kas mano gyvenimą padarys lengvesnį ir šviesesnį.

Viešpatie, Tėve mūsų, kursai esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje.

Būki šviesa, būki regima šviesa, kad galėčiau Tave matyti, skleiski savo meilę saulės pavidalu, nes ji šviečia visiems vienodai, neišskiriant nė didžiausio paklydėlio.

Globoki mane ir mus visus per saulę, su kuria sutapatiname savo žmogišką laimę, gerovę ir vilčių išsipildymą. Tai kas, kad dabar Tavęs neregiu, – aš nė minutei neprarandu ryšio su Tavimi, kaip ir su saule jo nepraranda visa, kas gyva.

Tėve mūsų, kursai esi danguje ir visame kame, kas yra Tavo sukurta, kursai mums dovanojai šį pasaulį ir šį laiką jame, – siųsk man vienintelį savo šviesos spindulį. Išgirsk mano maldą ir siųsk savo meilę man, ir tepasiekia ji mane vidine šviesa. Te ji persmelkia laiką, pasaulį, visą gyvenimą, tepersmelkia mano mintis, žodžius ir veiksmus. Tepersmelkia visas regimas ir neregimas mano esybės dalis ir kiekvieną kūno ląstelę…

Tu – Šviesa. Tu – Šviesa. Tu – Šviesa, mano Tėve.

Tu esi Saulė. Aš užsimerkiu ir matau didelį giedrą dangų ir auksinę saulę jame. Tai regimoji Tavo apraiška. Aš matau giedrą dangų ir didelę saulę. Aš matau šviesą taip lengvai ir paprastai, – tereikia tiktai užsimerkti, – nes mano gyvenimas neatsiejamas nuo Tavęs. Saule, aš regiu Tave dvasios akimis, nors Tu būtum ir kitoje žemės rutulio pusėje. Aš matau didelį giedrą dangų ir auksinę saulės šviesą jame…

Aš matau Tave, Saule. Tu spindi erdvėje, o aš esu visiškai panaši į Tave, tik nepalyginamai mažesnė. Tu siunti man savo šviesą ir ji sklendžia į mane lyg auksinis debesis ir vynioja mane į save. Aplink mane susidaro skaistus ir spindintis šviesos ovalas, nuo kurio į Tave driekiasi purus auksinis siūlas. Aš esu sujungta su Tavim.

Auksiniu siūlu, puriu auksiniu siūlu teka į mane Tavo meilė, paguoda ir aš prisipildau raminančios, stiprinančios ir gydančios Tavo energijos. Tu suteiki man palaimos ir saugumo pojūtį. Šviesos ovale aš esu laiminga, stipri, nepalaužiama. Šviesos ovale aš esu kaip ir Tu, – stiprinanti kiekvieną, kas atsiduria šalia arba kas į mane atsigręžia, tačiau manęs nebegalima nei pažeist, nei nuskriaust, nei pažeminti, kaip negalima to padaryti ir saulei. Šviesos apvalkale aš esu Amžinybės Tėvo kūdikis, man šilta, jauku, praeina mano skausmas, baimė, apleidžia nerimas, pripildo pasitikėjimas savimi ir rytdiena, nes žinau– mano Tėvas manęs neapleido, Jis atsiuntė man regimą savo pavidalą – šviesą, pasiėmė mane į ją ir apglobė savo rūpesčiu. Ji teka į mane ir vynioja į save tarsi nuskriaustą kūdikį. Aš aiškiai jaučiu šilumą, sruvenančią manimi, ir žinau, kad tai Tu atsiunti savo atsakymą į pilną netikrumo mano gyvenimą. Tavo meilė įvynioja mane į ramybę ir šviesą, ir lieku tarsi saulė, panaši skaistumu ir spindėjimu, tik daug kartų mažesnė.

Saule, Tu esi Dievo meilė, kuri mus augina ir gelbsti, ir guodžia, ir gydo. Kuri daro mus panašius į save.

Saule, tu esi Dievo meilė, su kuria aš kalbuosi šviesa, spinduliais ir nematoma savo esybės dalim.

Žydra ir auksas… Tik žydra ir auksas… Tik žydra ir auksas…

Auksinė šviesa – pavargusiam kūnui… Auksinė šviesa – išlaisvintai sielai… Auksinė šviesa – į mintis… Auksinė šviesa – į atmintį… Auksinė šviesa – į sielą, jausmus, į pasąmonę… Auksinė šviesa – į visą mano esybę… Auksinė šviesa – į mano gyvenimą… Auksinė šviesa – į mano namus…

Auksinė šviesa – į visa, kas mane supa… Auksinė šviesa – į mano artimuosius… Auksinė šviesa – į mano draugus… Auksinė šviesa – į visus žmones, tarp kurių aš gyvenu… Auksinė šviesa – ant viso pasaulio…

Saule, auksinės šviesos tu pripildei mane, esu panaši į tave – spinduliuoju ir šildau…

Esu panaši į tave – nieks manęs nepažeis, nenuskriaus, nepakenks, neįskaudins.

Auksinė šviesa – ramina ir gydo… Auksinė šviesa – paguodžia ir stiprina… Auksinė šviesa – apsaugo ir gelbsti… Auksinė šviesa… Auksinė šviesa… Auksinė šviesa… Ir joks blogis nepajėgs pažeisti į šviesą besiveržiančios širdies. Širdies, besiveržiančios į Dievą…

Ačiū Tau, mano Tėve, mūsų visų gerasis ir mylintis Tėve, už šviesą, už Tavo šviesą – regimą ir neregimą, kurią Tu davei mums kaip dvasinę kokybę. Ačiū Tau, kad apšvietei mūsų protus ir nevilties valandą išmokei šauktis Šviesos, kad atvėrei mūsų širdis, leisdamas tą Šviesą pajusti ir atpažinti tiek savyje, tiek kituose.

Ir joks blogis nepajėgs pažeisti į Dievą besiveržiančios širdies.

Ir joks blogis nepajėgs pažeisti į Dievą besiveržiančios širdies. Amen.

ir tamsa, kuri naudojasi mumis, tepavirsta į šviesą

Tėve mūsų, kuris savo Žodžiu atskyrei šviesą nuo tamsos, orą nukreipei aukštyn paskui švarią ir šventą ugnį, o iš drėgme almančios gamtos išskyrei tyrą vandenį, – Tu juk sukūrei mus, savo esme panašius į save, slepiančius savyje nemirtingumą ir turinčius Tavo leidimą kurti, – Tėve mūsų, padėk mums pažinti mus pačius, nes nepažinę savęs negalime įvertinti Tavo didybės.

Padėk man, Tėve mūsų, pažinti save pačią ir nė akimirkai nepamiršti, kad esu kilusi iš Tavęs, tik iš Tavęs, iš Tavęs vieno, o kas ne iš Tavęs, – tai tik Tavo kūrybą lydintys šalutiniai reiškiniai, kuriuos Tavo kokybė, esanti manyje, turi nugalėti jau mano pačios sąmoningumu, valia, taip dar kartą įrodydama Tavo tobulumą ir visapusiškumą.

Leisk man, Tėve mano, viso ko pradžia, amžinas ir absoliutus gėri, meile, regima ir neregima šviesa, nė akimirkai neužmiršti, kad aš esu Tavo dalis.

Nors dabar esu tarsi rūbu apsirengusi materija ir savo kūną dėviu tarsi drabužį, tarsi apdarą savo sielai, leisk man ir padėk nesutapti su materija, o sutapti su Tavo šviesa, kad išsinėrusi iš materijos rūbo, galėčiau likti amžinai su Tavimi, o ne virsti dulke, su ja sutapusi.

Tu mane sukūrei, todėl aš esu, aš esu. Aš esu.

Tėve mano, Tu esi šviesa, todėl ir aš esu šviesa. Aš esu šviesa.

Aš esu šviesa, aš esu šviesa, aš esu šviesa. Nes aš esu iš Tavęs iš Tavęs, mano Tėve.

Tu mane sukūrei, ir aš esu Tavo plano dalis, todėl aš esu Tu, aš esu Tu. Aš esu Tu.

Tu esi šviesa, meilė, gėris, grožis, tiesa, išmintis, amžina viltis ir žinojimas, Tu esi amžinybė. Tu esi amžinoji kuriančioji galia, ir man davei visa, kas esi Tu, nes sukūrei mane pagal savo atvaizdą, su kuriuo aš sutapsiu kol kas man neįžvelgiamoje ateityje.

Padėk man pažinti save ir ieškoti panašumo su Tavimi, o ne bijoti Tavęs.

Aš žinau, kad Tu nieko nenaikini ir nebaudi, – tai mes nusigręžiam nuo Tavęs, pamiršę, kad esam dalelė Tavęs, – mes nusigręžiam nuo Tavo šviesos ir žūstame patys.

Padėk man pažinti save ir amžiams sutapti su Tavimi.

Aš esu Tu, aš esu Tu, aš esu Tu.

Tu skleidi šviesą, ir aš skleidžiu šviesą.

Tu esi tiesa, ir aš esu tiesa.

Tu kuri gėrį, meilę, grožį, ir aš kuriu gėrį, meilę, grožį…

Šviesa sklinda nuo Viešpaties ir nuo Jo sukurtųjų.

Šviesa sklinda, Viešpatie, iš Tavęs ir taip pat iš manęs.

Šviesa sklinda nuo visų mūsų, mano Visagalis ir amžinas Tėve, ir tamsa, kuri naudojasi mumis, pavirsta į Šviesą.

Ir tamsa, kuri naudojasi mumis, tepavirsta į Šviesą.

Tavo Sūnaus kūno ir kraujo aukos galybe – tamsa, kuri naudojasi mumis, tepavirsta į Šviesą.

Ir tamsa, kuri naudojasi mumis, tepavirsta į Šviesą, amen.

kad neteisybė nebūtų nepakeliamai sunki

Tėve mūsų, kurio šaukiasi kartų kartos, gerasis visų mūsų Tėve, amžinasis gyvybės, sveikatos, meilės, gėrio, grožio, tiesos, išminties ir vilties šaltini…

Šią akimirką, kai šaukiuosi Tavęs, vien tik Tavęs, išgirsk mano balsą ir atrask mane tarp laiko klodų šiame visatos taške belaukiančią Tavo pagalbos.

Atgręžk į mane savo šviesų ir spindintį veidą, kurio pažinti negali joks žmogus šiame savo būvyje, ir nors vieną mažytį spindulį savo begalinės meilės atsiųsk man, kad jis persmelktų mano sielą ir kiekvieną kūno ląstelę ir aš tapčiau švari tiek savo siela, tiek kūnu, kad apšviestas taptų mano protas ir aš atpažinčiau Tave visais gėrio, grožio, tiesos, meilės, išminties, vilties, gailestingumo ir kitais pavidalais, o atpažinusi tarnaučiau Tau kiekvienu savo veiksmu ir mintimi visą savo gyvenimą ir amžinai po jo.

Tegul Tavo šviesa atsiranda manyje ir apvalo tiek mano fizinį kūną, tiek neregimas mano esybės dalis nuo fizinio blogio, – ligų, nuovargio, nevilties, baimės, liūdesio, pykčio, keršto, klastos, neapykantos, melo, didybės, godumo, – taip pat ir nuo neregimos nešvaros, nes visas blogis, kuriuo esu sutepta, pateko į mane ne mano pačios sąmoningu noru, o per mano nesuvokimą, mažatikystę ir nemokėjimą nuo jo apsisaugoti. Tad šaukiuosi dabar Tavo pagalbos ir žinau, kad išgirsi, nes Tavo meilė begalinė, o Tavo Sūnus pasakė: „Koks gi tėvas neatvers durų savo sūnui?“

Tad meldžiuosi dabar Tau – saugok mane nuo piktos dvasios, nuo matomo ir nematomo blogio, nuo atpažįstamo ir neatpažįstamo priešo, nuo tolimo ir artimo ginklo, nuo klastingo žmogaus, nuo pykčio, keršto, melo, neapykantos, didybės, godumo, nuo dvasios silpnumo, nuo abejonių Tavo valia ir galia ir nuo visko, kas ne iš Tavęs.

Ir apšviesk visus, kurie linki man pikto, apšviesk jų protus, kad suvoktų savo nedorumo pasekmes, atverk jų širdis, kad jie pajėgtų Tave atpažinti visais ir visokiausiais Tavo pavidalais, palaimink juos, kad jų pyktis, kerštas, klasta ir kitos žemosios savybės išnyktų kaip tamsa, kada pasirodo saulė.

Bet jeigu jie neįsileidžia Tavęs, jeigu jie atsisako ieškoti kelio į Tavęs pažinimą, jeigu jų aistros virsta veiksmais prieš mane ir mano artimuosius, o jie gėrisi tuo metu savimi, didinančiais blogį, Viešpatie, kurio maža dalelė ir aš esu, – tegul blogis, kurio nesu nusipelniusi, sudūžta į Tavo apsaugą nekaltam žmogui.

Aš nusipurtau prieš juos dulkes nuo savo kojų, kaip buvo Tavo Sūnaus pasakyta, ir teištinka juos Tavo didis Atlaidumas arba Tavo didis Teisingumas ir tegul tai įvyksta pagal Tavo valią. Bet pykčio, pavydo, klastos strėlės tegul nepasiekia nei manęs, nei mano vaikų, nei mano artimųjų, nei mano darbo, nei mano gyvenimo.

Tačiau, Viešpatie, jei esu šitą blogį prišaukusi nesuvoktu savo veiksmu, atleisk jiems ir man, nes padariau nuodėmę, – pažadinau juose potraukį blogiui ir dabar ragauju jo vaisių. Atleisk man tą mano nuodėmę, sumažink blogio derlių ir priimk mano giliausią padėką už tai, kad padėjai nugalėti didybę, paskatinai pažvelgti į save, apšvietei mane šiai maldai, įdėjai ją į širdį ir leidai suprasti, jog kenčiantis dažnai yra savo kentėjimo priežastis.

Ačiū Tau, mano Tėve, kuris esi visame kame, už atgailą, ir už atlaidumą savo nedraugams, nes be Tavęs negalėčiau išmokti nuolankumo ir gailesčio jiems.

Tėve mano, meldžiu už juos, kaip už savo brolius ir seseris, kaip už save pačią, – apsaugok juos nuo pikto, kuris gali juos ištikti vėliau, atleisk jiems jų nuodėmes, nes jie padarė jas kaip ir aš, – nesuvokdami, per mažai tikėdami, nesugebėdami patys vieni be Tavęs apsisaugoti nuo blogio pagundų.

Jeigu jie Tavęs nepažįsta, negirdi Tavo balso ir nemoka į Tave kreiptis, aš kreipiuosi už juos, – būk jiems gailestingas ir saugok juos nuo jų pačių sėjamo blogio, kuris gali atnešti jiems šimteriopai skaudesnes pasekmes.

Gelbėk juos, nes ne vien jie kalti, kad Tavęs nepažįsta. Galbūt jiems nebuvo laiku atverta širdis Tavęs pažinimui, galbūt nebuvo laiku suteikta žinia apie Tave jų protui, ir jie eina dabar pro Tavo stebuklus ir ragauja Tavo gerumo vaisių apgraibomis kaip neregiai.

Atleisk jiems, Gerasai Tėve, ir apgink juos nuo visko, kas ne iš Tavęs, o mano širdį apsaugok, kad neteisybė, kurią patiriu, nebūtų nepakeliamai sunki ir skausminga.

Ir tebūnie visada ir virš visko Tavo valia, o Tavo valia visada teisinga ir gera.

Ačiū Tau, mano Tėve, kad girdėjai šią mano Maldą ir kad laiku apšvietei mane jai, amen.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą