Šių eilučių autorė nedrąsiai tikėjosi: o gal atėjo laikas, gal dvidešimt lūkesčių neišsipildymo metų kažką pakeitė žmonių galvose bent jau tiek, kad būtų pajėgūs suprasti, ką sakai, apie ką kalbi, ką tavo žodžiai reiškia. Iš tiesų, perskaičiau visus komentarus. Ir tikrai tikrai sakau jums: jei visi tie, tulžingieji, kurie dar skirsto žmones i lansbergiečius ir brazauskininkus, ir toliau bus tokie aktyvūs, – neregėsite, brangieji, nei gražios Lietuvos, nei savo ramios senatvės. Dabar, kada laikome vienybės ir žmogiškumo egzaminą, perskaičius kai kuriuos komentarus galvoji, kad kalbi su ką tik grįžusiais iš kautynių lauko kontūzytais ir pervažiuotais kokio karinio motociklo.
Iš tikrųjų, jei nežinočiau, kad dalis komentarų parašyta suinteresuotų pedofilų gynėjų, galėčiau nusivilti savo tauta tiek, kad kiltų noras pasiprašyti pilietybės kokioje nors Baltarusijoje. Tačiau tais spec. tarnybų ar teisėtvarkos „tušinukais“ nenusiviliu, nes matau prastai dirbamą „ideologinį“ darbą. Jų užduotis – absoliučiai sumažinti autorės žodžio reikšmę bei prasmę, todėl, kai autorė rašo apie ratus, jie atsako apie batus, jei autorė rašys apie akinius, jie atsakys apie tekinius. Senas monas…
Tačiau tie, kurie dar ieško autorės pilietinės bei politinės neištikimybės tame laikotarpyje prieš 20 metų, kurio jie nė velnio nesuprato, nematė visų pusių ir buvo gerai ištobulinto masių valdymo statistai – marionetės, šiandiena kelia tik pasigailėjimą. Ne jūs, brangieji, dėjote ant mūsų likimų patriotinio patikimumo probas. Jūs tik štampavote, labai aktyviai kažką štampavote, tačiau neįspaudėte nė vieno ženklo tikram priešui, šnipui, apsimetėliau, kagėbistui atpažinti.
Labai patiko ką tik išspausdintas kario straipsnis, jame – tikra tiesa. Žiurkės graužė valstybės lopšį, o visi, kurie buvo nepriklausomi, buvo paskelbti „raudonaisiais“, taip pat ir šių eilučių autorė. Tačiau visi slaptieji raudonieji liko sėdėti ramūs, be jokio trukdymo. Apspitę tuometinį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, savo ištikimybę ir patriotizmą rodė trypdami tokius, kaip šių eilučių autorė, ir tą darė naudodamiesi jumis. Prof. V.Landsbergis , Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, žinoma, nebuvo aiškiaregis tada, nes atskirti kas yra kas buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau šiuo metu už jį niekas geriau nesuvokia situacijos ir tykančių pavojų. Dvidešimties metų kruopšti analizė ir patirtis šį asmenį padarė tiesiog pavojingą tiek saviems, tiek svetimiems. O tie, kuriais jis pasitikėjo, eina iš kadencijos į kadenciją, pasitardami ir susitardami su klanais, interesų grupėmis ir tai ne be jūsų pritarimo. Ir Lietuvai nuo to ne geriau. Jie keliasi į prezidentus, jie tampa merais, premjerais ir kuo tik nori, o jūs, kurie balsuojate už pakelį makaronų, ir toliau galite sutrypti bet ką, kas daugiau žino, plačiau mąsto ir linki gero visiems be išimties. Tačiau trumpas tas protas, kuris dar tebesispjaudo tulžim ir dvidešimt metų tebesuka tą pačią plokštelę.
Situacija pasikeitė. Užaugo nauja karta. Jie užaugo rinkos dėsnio religijoje – viskas parduodama, viską galima nusipirkti. Jie užima postus. Jie prekiauja žmonėmis, vaikais, jie nesidrovi prievartauti kūdikių, o jūs, tą valandą, kada reikia susiimti už rankų, kada kiekvienas brolis, kuris išpažįsta žmogiškumą ir kuris gyvena Dekalogo kultūroje, imate paistyti primityvias nesąmones.
Dabar kitas laikas, kiti atskaitos taškai ir kitos priemonės išreikšti save. Apsidairykite ir paskaičiuokite – kiek kokių partijų lyderių susitelkė ties mažos mergaitės nelaime, suvokdami, kad, perkirtus šį Gordijaus mazgą, bus perkirstas Lietuvos nelaimių mazgas. Mergaitės problema apima visą teisėtvarkos sistemos nežmoniškumą, iškrypimą,supuvimą. Mūsų teisėtvarkai šiandien ypač būdinga nusikaltimą paversti legaliu veiksmu – tą autorė patyrė pati. Tačiau visus tai patenkina, nes kiekvienai partijai ten kas nors yra „savas“, kai tuo tarpu nė viena negali užtikrinti, kad jos globojami interesai yra ir visada bus skaidrūs. Prie mergaitės bylos iš karto galima pridėti bent dešimt bylų, kurios šiurpina savo nežmogiškumu ir teisėtvarkos darbuotojų nebaudžiamumu.
O apie ką jūs paistote – kad Jasukaitytė kažkokia ten ne tokia, kokią kažkieno smegenėlės pajėgios suprasti, ar ne? Nurimkite ir išmokite skaityti, ką rašo raštingesni už jus. Vieni turi įgūdžių mastyti, o kiti – rėkauti ir lakstyti su kuoka ieškant priešų. Rėkdamas ir amžinai ką nors mušdamas negali mąstyti, tai tiesa. Tad dabar tegul kalba tie, kurie dvidešimt metų mąstė ir ieškojo priežasčių. Tokių žmonių yra labai nemažai. Jie kultūringi, jie išsilavinę, jie moka elgtis panašiose situacijose ir tik tegul netrukdo tie, kas kaip buvo, taip ir tebėra statistai, kuriuos bet kada galima pašaukti į mitingą prieš Prezidentę, atvesti daužyti Seimo langų, o jie net nesupras, kas juos atvedė ir kam jie pasitarnavo.
Prieš dėdami minuso ženklą ties tuo, kieno nosis ar šukuosena jums nepatiko, pirmiausiai išmokite blaiviai vertinti save – ką gero padarėte Dievui, Tėvynei, artimui be užmokesčio? Ką davėte, visuomenei ir savo šeimai? Ko išmokėte?„Ant to ir ant to keikiau“ – nesiskaito. Ar rašytojos, kuri šią reikšmingą valandą kalba su jumis kaip su artimais ir pasitiki jūsų sąžine ir padorumu, esate perskaitę nors vieną eilutę?..
Tuo ir baigiu šį auklėjamąjį ir gana nemandagų atsakymą kai kuriems komentatoriams, o jie patys supras, kuriems. Be šio atsakymo tiesiog negalėjau rašyti toliau apie tai, kas iš tikro svarbu. Žinoma, tai nėra labai jau mandagu, tačiau kvaili komentarai irgi neišplauktų iš mandagių žmonių. Reikia atsiminti, kad ne kiekvienas, išmokęs rašyti, dar yra ir kompetetingas visais klausimais.
II
O dabar paimkime Neringos Venckienės knygą „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“.
Nesuvokiamos peripetijos. Andriaus Ūso vaidmuo pedofilijos istorijoje
Kokį ryšį su nurodytu ikiteisminiu tyrimu turi mano, t.y. nukentėjusiosios mažametės tetos, D. Kedžio sesers naudojamų kompiuterių failų pavadinimai, iš skundžiamo nutarimo visiškai neaišku. Kaip ir neaišku tai, ką bendro su nurodytu ikiteisminiu tyrimu turi ta aplinkybė, jog susijaudinęs D. Kedys 2006-11-11 teismo posėdyje įtariamąjį pedofilą A. Ūsą netyčia pavadino ne ūsu, bet šliužu, dėl ko tame pačiame posėdyje ir atsiprašė.
Kokiu tikslu skundžiamas nutarime prokuroras B. Maculevičius cituoja Kauno apskrities VPK Panemunės PK tyrėjos R. Kairienės parodymus apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje D. Kedys nedavė išsamių parodymų, nors iš bylos medžiagos matyti, kad jis paaiškino tas aplinkybes, kurios tuo metu jam buvo žinomos iš mažametės dukters pasakojimų? Kodėl cituojama tai, kad tuo metu tyrėja pamaniusi, jog D. Kedys pareiškimą policijai parašė siekdamas gauti tam tikro turinio pažymą, taipogi visiškai neaišku, nes skundžiamas nutarimo priėmimo dieną tiek Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, tiek ir Vilniaus apygardos prokurorai netgi visuomenės informavimo priemonėse jau buvo paskelbę, kad šio ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad įtariamasis A. Ūsas laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio iki 2008 m. lapkričio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų tvirkino mažametę nukentėjusiąją ir byla keliauja į teismą. O tai reiškia, kad D. Kedžio 2008-11-29 nurodytos aplinkybės visiškai pasitvirtino.
Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal mažametės nukentėjusios įstatyminio atstovo Drąsiaus Kedžio 2008 m. lapkričio 29 d. pareiškimą (I t., b.l. 10), kuriame mano brolis nurodė, jog mažametės dukters motina, su kuria pareiškėjas kartu negyvena, paskutinį kartą mergaitę buvo pasiėmusi pas save 2008 m. lapkričio 21-23d. Sugrįžusi iš savo motinos, jo dukra šiomis dienomis pradėjo pasakoti, kad jai būnant pas mamą, ten ateina Frančeskas ir Andrius, o kai guli lovoje, Andrius ir ji, tai mama ir Andrius ją laižo…
Kadangi D. Kedžiui bylinėjantis su mergaitės motina L. Stankūnaite dėl mergaitės gyvenamosios vienos nustatymo pastarajai atstovavo tuometinio Seimo nario visuomeninis padėjėjas Andrius Ūsas, pareiškėjas įtarė, jog mergaitės pasakojimuose minimas Andrius, kuris galėjęs tvirkinti jo mažametę dukrą, yra būtent Andrius Ūsas. Kauno apskrities VPK Kauno m. Panenumės PK 2008 m. lapkričio 30 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą Nr. 23-1-834-08 mažametė nukentėjusioji 2008 m. gruodžio 17 d. Kauno apskrities VPK vaiko apklausos kambaryje buvo apklausta psichologės S. Dirvelytės. Šios apklausos metu (I t., b.l. 24) mergaitė, duodama paaiškinimus ir pažymėdama ženklus ant psichologės jai pateikto peišinio su žmogaus atvaizdu patvirtino, jog Andrius Ūsas, kuris yra storu pilvu, būnant kartu mergaitės motinai L. Stankūnaitei, dienos metu laižė jai veidą, nosį, ausis, kaklą, burną, kaklą ir sėdmenis, kuriuos mergaitė vadina „šikna“. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji, duodama paaiškinimus ir pažymėdama ant psichologės pateikto piešinio su žmogaus atvaizdu, taipogi patvirtino, jog Andrius Ūsas jai liepė jį laižyti, ir ji jam laižė krūtinę, kojas ir lytinius organus. Ji taip pat nurodė, kad Andrius Ūsas tai darė daug kartų.
Skunde pabrėžiau, kad šie mažametės nukentėjusios parodymai, duoti 2008-12-17 apklausos metu, kuriais, kaip teigiama skundžiamame nutarime, vadovavosi tiek prokuroras R. Šileika, tiek ir skundžiamą nutarimą priėmęs vyriausiojo prokuroro pavaduotojas B. Maculevičius, neginčijamai patvirtina, kad mažametė nukentėjusioji ne tik buvo tvirkinama, bet ir buvo seksualiai preivartaujama, dalyvaujant jos motinai L. Stankūnaitei. Tokie mažametės nukentėjusiosios parodymai atkartoti ir 2009-11-25 specialisto išvadoje Nr. 92TPK-1 (16 t., b.l. 83-95).
LR BK 153 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Tuo tarpu LR BK 150 str. 4 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Nurodytų veiksmų atlikimas mažamečio atžvilgiu traktuojamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būsena dėl jo mažametystės.
Mergaitės apklausų duomenys
Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2009 m. birželio 9 d. mažametės nukentėjusios apklausos protokolo (5 t., b.l. 85-89), jos metu mažametė nukentėjusioji dar kartą patvirtino jau anksčiau duotus savo parodymus apie tai, jog jai būnant ten, kur gyvena mama, Andrius ją laižydavo kambaryje, tualete ir vonioje, matant jos mamai L. Stankūnaitei. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji dar kartą patvirtino, jog Andrius jai laižė įvairias kūno vietas, tarp to ir lytinius organus, bei liepė jai laižyti savo kūną, lytinius organus, o tai neginčijamai patvirtina, jog tokiu būdu, tai yra mažametei nukentėjusiajai liežuviu liečiant įtariamojo A. Ūso lytinius organus, pastarasis tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizino sąlyčio būdu, ir tai visiškai atitinka LR BK 150 str. 4 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Duodama parodymus šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji anksčiau duotus savo parodymus papildė naujomis aplinkybėmis, apie kurias jau buvo pasakojusi savo artimiesiems, – tą patvirtina jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji papildomai parodė, jog A. Ūsas įkišdavo ir ištraukdavo savo „sysalą“ jai į burną, jis kišdavo savo „sysalą“ jai daug kartų. Apklausos metu mergaitė teigė, kad apie tai ji papasakojo savo tėčiui (D. Kedžiui) ir Neringai (N. Venckienei). Tokie mergaitės parodymai visiškai sutampa su nurodytų liudytojų pasakojimais.
Apklausos metu mergaitė patvirtina, jog tai, ką ji pasakojo, tėtis nufilmavo. Nors ir nenorėdama kalbėti šia tema, mažametė nukentėjusioji dar parodė, jog kai jis (A. Ūsas) kišdavo jai „sysalą“ į burną, tai ji labai kosėdavo. Tuo metu ji būdavo ir apsirengusi, ir nusirengusi. Mergaitė taip pat liudijo, kad kai jai tai buvo daroma (A. Ūsas kišdavo savo „sysalą“ į burnytę), jai labai skaudėdavo burnytę.
Šios apklausos metu mergaitė taip pat parodė, jog ji yra mačiusi Andriaus „sysalą“, tėčio „sysalo“ niekada nėra mačiusi, o mama ir Simonas „Sysalo“ neturi. Tai neginčijamai patvirtina, jog mažametė nukentėjusioji „sysalu“ vadina vyrišką lytinį organą. Šios apklausos metu ji dar parodė, jog tas „sysalas“ buvo didelis, tačiau daugiau tai vengia kalbėti, užsidengdama veidą. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad ji gėdijasi, nes supranta, kad tai, kas jai buvo daroma, yra negerai. Būtent tai ji patvirtino apklausos metu anksčiau, teigdama, kad vaikams taip daryti negalima.
Šios apklausos duomenys dar kartą patvirtina, jog mergaitė visų su ja atliktų apklausų metu vienodai teigė, kad A. Ūsas, dalyvaujant jos motinai L. Stankūnaitei, laižė jai visą kūną, tarp to ir lytinius organus, bei liepė, kad ji laižytų jam visą kūną, tarp to ir lytinius organus, ką pastaroji ir darė. Parodymai, kad A. Ūsas kišdavo jai savo „sysalą“ į burną iš esmės sutampa su fiksuota A. Ūso reakciją atliekant jo tyrimą su poligrafu.”
Toje pat knygoje rasite ir patikrinimo melo detektoriumi rezultatus.
Stulbinantys, sukrečiantys liudijimai, byla neištirta, o visas būrys suaugusių vyrų – visi kaip vienas iki pedofilijos bylos pradžios nusiteikę atimti mergaitę iš globėjos ir atiduoti ją Stankūnaitei.
Dabar prie jų prisijungė oriausias iš visų, Jo Ekselencija buvęs Prezidentas Valdas Adamkus. Panašu, kad šis pakaitalas turi atrodyti stipresnė figūra, negu p.Sakalas, ir nusverti debatus į jų pusę.
Deja!.. Kažkas žiauriai apmovė p. Valdą Adamkų. Ši tema sunaikins bet kokį orumą ir bet kokį autoritetą, jei po aukščiau cituotų liudijimų kas nors dar norės teisinti, švelniai tariant, nerūpestingą mamą ir skubins jai atiduoti mergaitės globą. Kiekvienas, kuris tą daro iki pedofilijos bylos išnagrinėjimo, rizikuoja tautos akyse tapti iškrypėlių užtarėju, o ką tai reiškia, suprantame visi. Tad reiktų apdairiai su tais palaikymais. Linčo teismas šiuo atveju norimas pritaikyti mergaitei ir tai yra nusikaltimas, ponai vyrai. Kas jus taip neramina, kad skubate?
Teisybės dėlei, reikėtų pasielgti atvirkščiai – teisme turėtų pasirodyti ir antroji mergaitė. Taipogi nepriklausomų ekspertų turėtų būti ištirta, koks poveikis jai buvo daromas, nes mergaitė paprasčiausiai gali „neatsiminti“. Kad Lietuvoje mokama iš žmogaus daryti daržovę, žino ne tik autorė.
Vieną kartą Lietuvoje reikia užbaigti su vaikų prievartavimais, su jų siuntinėjimais „atostogauti“ į užsienius pas gerus dėdes. Ypatingai budriai visuomenė turi sekti vaikų gyvenimą vaikų namuose, kur vaikai niekam negali pasiskųsti, o į kokį nors slaptą kambarį su „vaišėmis“, kur atvyksta pasisvečiuoti aukšti pareigūnai, prieš tai išpraustus vaikus pakviečia pats direktorius ar direktorė… O kaip gi kitaip būna? Taip, arba labai panašiai. Ir čia įstatymas turi veikti visu griežtumu, todėl, kad suaugę žmonės naudojasi ne savo kūnais, šie veiksmai atliekami ne abipusiu sutikimu, o ir vaiko psichika yra žalojama sąmoningai egoistiniais tikslais – jam primetamas visiškai neteisingas pasaulio ir santykio su juo suvokimas, nes tai yra prieš vyriško-moteriško prado harmonijos principą. Ir tokia patirtis gali žaloti visą tolimesnį gyvenimą.
Niekas neturi teisės kėsintis į vaiko nekaltumą, į jo natūralią brandą ir vystymąsi. Ir gėda visiems, kurie šiandien užstoja absurdišką teisėjo sprendimą. Pagal tai, kas šiandien šį sprendimą palaiko, galima apytikriai nujausti, kokios iškrypimo normos toleruojamos kokiame visuomenės sluoksnyje ir kodėl.
Iš tikro stulbina Aukščiausio Teismo Pirmininko viešai išreikštas šališkumas. Ar dabar jau reiškia, kad visi Neringos Venckienės skundai bus atmetami?
Tada jums, ponai, pacituosiu dvi SMS žinutes, kurias mergaitė rašo savo globėjai, kai jos nėra namuose:
“Labas neringa ka darai butu gerai kad nupirktum man gert giros dar rasos ne geltonos neringėle iki pasimatymo lauksu tavo skambuco lauku taves mama”.
Arba :
“Labas gero gyvenimo tau as tave labai milu mama mela tave labai mama mela mama as tave labai milu tave mama milu tave mama tu labai gera mama milu tave labai“.
Ir kokia turi būti sąžinė žmonių, kurie būtinai, primygtinai, nedelsiant nori sutraukyti tokį nuostabų ryšį ir nuskriausti vaiką, kuris, per teisėtvarkos kurtumą netekęs tėvo, taip prisirišo prie ją mylinčios ir globojančios tėvo sesers.
Manau, kad atsiras ne viena dešimtis tūkstančių žmonių, kurie gins mergaitę nuo sužvėrėjusių teisėjų sprendimų ir parašais, ir savo kūnais. Dėl to, kad Lietuvos teismas nebegintų iškrypėlių ir kad nebebūtų laužomi vaikų likimai, galima ir referendumą organizuoti. Prie to dar pridedant reikalavimą rinkti teisėjus tiesioginiuose rinkimuose, įvesti prisiekusiųjų teismą ir tarėjus.
III
Tačiau šioje istorijoje yra dar vienas labai svarbus dalykas, – tai veiksmo režisūra. Paskaitykite G. Gorienės straipsnius apie tai (pedofilijos byla „sprogo“ po atitinkamų politikų, pareigūnų ir „Gazpromo“ atstovų susitikimo; Andrius Ūsas nuo keturračio nukrito ir balutėje nuskendo Lietuvos okupacijos 70-mečio išvakarėse ir ši naujiena nustelbė okupacijos minėjimui skirtus renginius). Tai yra, kai tik reikšminga valstybei data, susijusi su istorine atmintimi, iš karto įvyksta kažkoks „siaubiakas“. Tai koks nors Jonelis šaukšte vandens prigeria, tai dar kas nors. Panašu, kad kažkas sėdi kokiuose Kėdainiuose, krapšto dantis ir juokiasi: „Hoteli nezavisimostj, – na, berite… Vot vaša trinadtsatoje janvaria… Nezavisimostj vaša, a sud to moj…“
Ir ši data, kai Neringai Venckienei liepta atvesti mergaitę į policiją, – jau aiškus kodas, kurį reikia atitinkamai suprasti. Todėl, kad įvykiams vystantis taip, kaip jau dabar reikalauja ir p.Valdas Adamkus, gali taip susidėti aplinkybės, kad jėga atimti mergaitę prisieis kaip tik sausio tryliktą. Bus šventiniai minėjimai, visi skaičiuos Nepriklausomybes metus, prisimins barikada, tankus… O mažytė mergaitė klyks, apsikabinusi savo mylimą tetą, kurią jau mokosi vadinti mama, ir bandys uždėjusi sau ir jai kažkokį vaikišką lanką būti neišskiriama su artimiausiu žmogumi.
Ką mes švęsime tą sausio tryliktąją, brangūs lietuviai? Už ką kelsime tostus? Už savo bejėgystę? Už savo paniekintą ir sutryptą sąžinę, kad nieko nedarėme ir nepasipriešinome juodžiausioms iš juodžiausių jėgų, kokių mūsų tėvynėje gal dar ir nebuvo? Ar nuleidę galvas vienas kitam bijosime pažvelgti į akis ir trokšime kuo greičiau užmiršti savo menkumą?
Tegul ši sausio trylikta tampa Lietuvos sąžinės pergale. Vyriškumo. Pasiryžimo. Ir ištikimybės savo senovinei pasaulio struktūrai: tėvas – motina – vaikas. Dekalogo kultūra, artimo meilė ir užuojauta skriaudžiamam.
Jeigu „jie“, tie nematomieji šėtoniškų scenarijų režisieriai, tyčiojasi iš mūsų šventų datų, šventų jausmų, iš žmogiškumo, šventų ryšių tarp žmonių – neleiskime to. Visi iki vieno pareikalaukime, kad būtų užbaigtos tos patyčios. Ne jie mus tegul moko savo šėtoniškų įstatymų, o mes juos privalome išmokyti žmogiškumo. Visi teisminiai reikalai, susiję su mergaite, turi būti atidėti, kol bus visiškai išnagrinėta pedofilijos byla. Antroji mergaitė turi dalyvauti teismo procese. L. Stankūnaitei nedelsiant turi būti nuimta apsauga.
IV
O dabar keli žodžiai Laimutei Stankūnaitei.
Miela moterie… Įsivėlei į didelę bėdą. Kiekvieną dieną klimpsti vis giliau. ..
Suprantu, kad kažkur suklydai… Suprantu, kad neužteko išminties, pinigų, kad ieškojai lengvesnio uždarbio – ne tu viena tokia. Tačiau dabar turi sustoti, patikėk. Kiekvienas žmogus, taip pat ir tu, turi teisę pakilti iš klaidų ir nuopuolio. Gyvenimas tau tik prasidėjęs, tu turi ir laiko, ir galimybių. Nesiveržk prie dukters dėl to, kad tau kažkas liepia taip daryti, galbūt net gąsdina… Palik jai bręsti, augti, mokytis… Nuolatos informuok ją, kur esi. Susitikite be kaukėtų palydovų. Juk matai – net tėvų pamesti vaikai susiranda juos kada nors ir atleidžia. Gal ir ji ir tu kada nors abi suprasite, kad gyvenimas yra labai labai sudėtingas, ir kad ne visi pajėgūs jį pragyventi teisingai. Gal suprasite viena kitą kaip du savarankiški, daug iškentėję žmonės. Ir tada atsiras kiti žodžiai, kitoks visko supratimas ir įvertinimas, ir gal pajusi tikrą dėkingumą buvusio vyro seseriai Neringai, kad ji suteikė tavo dukrai ramią ir gražią vaikystę su pasakomis, su muzikos mokykla, su pokalbiais prieš miegelį, kai pati dar nebuvai ir nesi pajėgi to padaryti, būdama apsupta savo sargų, kurie veidų niekam neatidengia.
Patikėk, jauna moterie, tai yra tavo išeitis ir ji bus garbinga. Ir žmonės tave supras, o gal ir Dievas smarkiai nebaus. Viskas juk priklauso nuo to, kokiais būdais vaduosiesi iš tamsos ir eisi į šviesą…
