Kas įvyko 1941-ųjų birželio 22-ąją? [Kodėl Oriolo žmonės – Lietuvos patriotai?]

22
6
- Reklama -

Adolfas Hitleris

Priešistorė. Kas iš tikrųjų norėjo karo?

A. Hitlerio vadovauta Vokietijos Nacional-socialistų partija, dar būdama tolima nuo valdžios, pradėjo gauti materialiąją paramą iš Vakarų valstybių bei jų valdančiojo kapitalo. Iš pradžių tai buvo pavienė parama.

Pirmieji įnašai buvo padaryti Šveicarijos bei Prancūzijos nacių rėmėjų- 33 tūkstančiai Šveicarijos frankų. Po to atsirado kitų rėmėjų. 1924 metais nacistų partijos ižde jau buvo 300 tūkstančių aukso markių…

Ypatingos paramos buvo sulaukta iš JAV. Tarp JAV kapitalo atstovų, rėmusių būsimojo Reicho vadeivas, buvo Rokfeleris, Morganas, Lamontas, Uolteris Tiglas, ir kiti finansinio kapitalo rykliai.

Pirmoji stambi pinigų siunta Hitlerio partijos reikmėm – 10 milijonų dolerių – tenka 1929 metams, ją pervedė žinomas amerikiečių bankininkas Sidnejus Uorburgas.  Pats bankininkas  1931-jų metų rudenį lankėsi Berlyne, kur buvo susitikęs su A. Hitleriu bei jo finansų ekspertu Heidtu. Galiausiai nacistai gavo iš jos globojusių amerikiečių pramonininkų dar 15 milijonų dolerių. O po dvejų metų, jau Hitleriui atėjus į valdžią, jis sulaukė 126 milijonų dolerių paramos.

1935 metais tarp hitlerinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos buvo pasirašyta sutartis, leidusi Vokietijai (nepaisant 1919-jų metų Versalio Sutarties, uždėjusios Vokietijai “karinį apynasrį” po Pirmojo Pasaulinio karo) kurti galingą karo laivyną. 1936 metais Prancūzija bei Didžioji Britanija nereagavo į vokiečių karo pajėgų įvedimą į demilitarizuotą Reino sritį, vėliau nekreipė dėmesio į Austrijos prisijungimą. Per klastingą bei Vakarų kapitalo strategiją, visiškai atitikusią Miuncheno “sutartį” (suokalbį), Vokietijai buvo padovanota Čekijos Sudėtų sritis.

1939 metų pavasarį TSRS vadovybės iniciatyva buvo pradėtos derybos tarp Tarybų Sąjungos, Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos, siekiant pasirašyti sutartį dėl tarpusavio pagalbos hitlerinės Vokietijos keliamo pavojaus akivaizdoje. Tačiau 1939-jų vasarą derybas sužlugdė Didžiosios Britanijos atstovai.

Štai taip objektyviai buvo prieita prie nūdien prieštaringai vertinamos TSRS- Vokietijos nepuolimo Sutarties, žinomos kaip “Molotovo-Ribentropo paktas” pasirašymo tų pačių, 1939-jų metų, rugpjūtį.

Ši sutartis, kurios pasirašymą kildino objektyvių priežasčių visuma, vėliau suvaidino dvilypį vaidmenį. Iš vienos pusės ji leido TSRS geriau pasirengti numatomam karui, bet iš kitos pusės, be abejo, suvaidino ir dezinformacinį vaidmenį, kai kada neleisdavusį tarybinei vadovybei tinkamai vertinti tarybinės žvalgybos pranešimus. Apie tai – vėliau.

1939-jų metų rugsėjo 1-ąją, Vokietijai užpuolus Lenkiją (kuri prieš tai kategoriškai atmesdavo bet kokius TSRS siūlymus dėl karinės pagalbos, ir kuri taipogi kėlė grėsmę rytų kaimynėms), prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas.

TSRS karinės pajėgos tą patį 1939-jų metų rugsėjį įžengė į Lenkijos okupuotas teritorijas – į Vakarų Ukrainą, ir Vakarų Baltarusiją. To paties mėnesio pabaigoje tarybinės karinės pajėgos buvo įžengusios ir į tuomet Lenkijos okupuotą Vilniaus Kraštą, kuris netrukus buvo perduotas Lietuvai.

Hitlerinės Vokietijos karo veiksmai Lenkijoje nors ir privertė Didžiąją Britaniją bei Prancūziją paskelbti hitlerinei Vokietijai karą, tačiau šis karas vyko… be jokio šūvio tol, kol galiausiai 1940 metais Vokietija neokupavo Prancūzijos.

Beje, dėl to tas kelis mėnesius trukęs “Vakarų karo prieš Hitlerį” periodas vėliau buvo pavadintas “keistuoju karu”.

Tarybinė žvalgyba „Didžiojo Tėvynės karo“ išvakarėse. Skurdas ir spindesys

Daugeliui yra girdėta nūdien plačiai skleidžiama versija, esą “tarybinė žvalgyba pramiegojo karo pradžią”. Taip pat yra žinoma ir “kontraversija”- “tarybinė žvalgyba visiškai tiksliai pranešdavo apie prasidėsiančio karo datą, ir laiką, bet tarybinė vadovybė visa tai atmesdavo”.

Jau pats kontrastas tarp šių dviejų interpretacijų verčia objektyviai pasigilinti į visuomet esantį “aukso vidurį”.

Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, tarybinė žvalgyba sugebėjo išryškinti šias tendencijas: karo neišvengiamumą, tikruosius Vakarų valstybių siekius TSRS atžvilgiu (beje, būtent dėl to TSRS vadovybė ir negalėjo rimtai reaguoti į Čerčilio “perspėjimus” dėl greit prasidėsiančio Vokietijos puolimo), nepalankiausius karo pradžios variantus, kuomet TSRS liks vienut viena prieš hitlerinę Vokietiją (tai pasitvirtino su kaupu, “antrąjį frontą” Vakarų valstybės atvėrė tik po esminio lūžio – po mūšio ties Stalingradu). Ne paslaptis ir tai, jog tarybinei žvalgybai pavyko numatyti tikslią užpuolimo datą (beje, tikslumas visada būna konstatuojamas “atgaline data”). Žvalgybinė informacija buvo tiksli, bet…

Žvalgybinė informacija būna visavertė tik tuomet, kai atitinka kriterijų “SAD” – “Slaptumas, Aktualumas, Dokumentalumas”. Tuo tarpu čia aprašomuoju periodu tarybinės žvalgybos “informacinė galia” dažniausiai būdavo realizuojama tik dviem kategorijomis – “S” bei “A”. Pavyzdžiui, TSRS žvalgybos agentas “Korsikietis” (tikroji pavardė- Arvydas Harnakas, vokiečių antifašistas, žvalgybinės grupės “Raudonoji Kapela”, veikusios Vokietijoje 1935- 1942 metais, žvalgas), taip pat buvo suteikęs daugybę SLAPTOS bei AKTUALIOS informacijos, tačiau atitinkamos žinios būdavo pateikiamos taip: “pasak jo…”, ” iš dokumentų, kuriuos matė…”, ” iš kalbų”, ir pan.

Ketvirtojo dešimtmečio Stalino represijos, smogusios taip pat ir tarybinės žvalgybos kadrams, deja, nulėmė tai, jog tarybinė žvalgyba neturėjo agentūrinių pozicijų aukščiausiuose Vokietijos valdžios ešelonuose. Ir todėl nebuvo įmanoma gauti “D” (dokumentinio) pobūdžio informacijos apie Hitlerio rengtą “Barbarosos” planą.

Kodėl taip reikalinga “kategorija D”? Esmė tai, kad priešo spec.tarnybos visada įdiegia nemenką dezinformacijos dozę į savo pačių žemesnius ešelonus, ir todėl tas dezinformacinis užkratas neišvengiamai atsiliepia “kitai pusei” perduodamai nedokumentuotai (“iš kalbų”, “pasak jų”…) informacijai.

Taigi, TSRS vadovybė gaudavo milžiniškus informacijos kiekius, bet informacija nebuvo “dokumentuota”. Ir TSRS žvalgybai, kuri, beje, dar 1937 metais neteko teisės analizuoti informacijos (šią teisę ji atgavo tik 1943 metais), teko perdavinėti “į viršų” iš esmės tik “informacinę žaliavą”, kai tuo tarpu Hitlerio tarnybos diegdavo į savo pačių strateginius ešelonus daugybę dezinformacinio “masalo”.

VSLK vyr. leitenantė Zoja Rybkina buvo sudariusi jau minėto “Korsikiečio” “pranešimų kalendorių”. Remdamasis juo, užsienio žvalgybos vadybos viršininkas Pavelas Fitinas pranešė Stalinui: “Visi Vokietijos kariniai pasirengimai baigti, ir karas gali prasidėt bet kuriuo metu”.

Stalinas, išklausęs šį pranešimą 1941-jų metų birželio 20-ją, reagavo taip: “Nepanikuokite!”.

Po dviejų dienų prasidėjo karas.

Tačiau, objektyvumo dėlei, dar reikia pridurt štai ką:

Tas pats “Korsikietis” 1941-jų metų kovą buvo pranešęs visai kitokią hitlerinės Vokietijos agresijos datą- gegužės pirmąją. O tų pačių metų balandžio antrąją jis pranešė, jog “karas prasidės balandžio 15-ją”. Galiausiai, gegužės 9-ją “Korsikietis” informuoja, esą “karas gali prasidėti gegužės 20-ją arba birželyje”.

Panaši situacija su nevienareikšme “puolimo datų” sklaida buvo ir kitų tarybinių žvalgų pranešimuose.

Iš to, kas buvo pasakyta aukščiau, tikriausiai aišku, dėl ko buvo tokia “painiava su datomis”. Priešo dezinformacijos (“aktyviųjų priemonių”) įtaka bei objektyvi spraga ties “kategorija D” (agentūrinių pozicijų aukščiausiuose Vokietijos valdžios ešelonuose nebuvimas).

Tačiau iš to tampa aišku ir tai, dėl ko tarybinė vadovybė, taip pat ir Josifas Stalinas taip (iš dabarties pozicijų žvelgiant – “neadekvačiai”) reagavo į tarybinės žvalgybos teikiamą informaciją. Galiojant nevienareikšmei, bet “objektyviai išprievartautai” Nepuolimo sutarčiai su Vokietija, reaguoti “adekvačiai” irgi buvo itin rizikinga. Juk, kaip matyti iš ankstesnio teksto, “sureaguoti” buvo galima ir balandžio 15-ją, ir gegužės 1-ją ar 20-ją. Taigi, “atgaline data” “teisti” ar smerkti yra labai lengva.

Oriolo ir Nemuno žemė

1941-jų birželio 22-ją, ankstų rytą, hitlerinė Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Prasidėjo ketverius metus trukęs vadinamasis Didysis Tėvynės karas, nusinešęs virš 20 milijonų tarybinių žmonių gyvybių.

Pirmosios karo dienos buvo lemtingos ir Lietuvai. Jau pirmosiomis karo dienomis hitlerininkai įžengė į Alytų, kitus pietinės Lietuvos miestelius. Birželio 25-ją vokiečių kariuomenė jau buvo Kaune, kuriame jau šeimininkavo “Tautinio Darbo Apsaugos” ( TDA) smogikai ( “baltaraiščiai”).

Buvęs Lietuvos ambasadorius Berlyne Kazys Škirpa, bendradarbiaudamas su Hitlerio spec. tarnybomis, dar 1940 metais sukūrė “Lietuvos Aktyvistų frontą” ( LAF ) bei per savo ryšininkus inspiravo TDA batalionų kūrimą numatomo karo atvejui.

LAF bei jo sukarintas padalinys -TDA – buvo hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje, kuri iš dalies, per pirmąjį 1941-jų metų pusmetį, buvo tarybinių saugumo organų išryškinta bei neutralizuota.

Prasidėjus karui, baltaraiščių, kaip ir vėliau hitlerininkų, buvo nužudyta daugybė Lietuvos žmonių. Pavyzdžiui, 1941-jų liepos 3-ją, baltaraiščiai Jurbarke sušaudė žinomą skulptorių Vincą Grybą.

Per visą hitlerinės okupacijos laikotarpį, trukusį virš trejų metų, nuo hitlerininkų bei jų vietinių pagalbininkų letenos žuvo virš 700 tūkstančių žmonių.

Tačiau lietuvių tautos indėlis, kovojant prieš hitlerinį fašizmą bei vaduojant nuo hitlerininkų ne tik savo Tėvynę Lietuvą, bet ir kitas teritorijas, iš tiesų yra neįkainojamas.

1942 metais pradėjo savo didvyriškos kovos kelią legendinė Šešioliktoji Lietuviškoji Divizija, kuriai (tam tikrais laikotarpiais) vadovavo generolai Feliksas Baltušis-Žemaitis, Vladas Karvelis, Adolfas Urbšas.

Rusijos Oriolo krašto žmonės lig šiol, su didžiuliu dėkingumu, mini Lietuvą bei lietuvius, prisimindami 16-sios Lietuviškosios divizijos žygdarbį ties Aleksejevka (50 km nuo Oriolo), kur sudėjo savo galvas šimtai lietuvių, drąsiai susikovę su priešu ties vietove, kurios vardą žino bene kiekvienas Oriolo krašto gyventojas – “Mirties Slėnis”. Ten drąsiai pasitiko mirtį daugybė 16-sios Lietuviškosios Divizijos karių. Tai buvo 1943-jų vasario mėnesį…

Dar 1995 metais, kai buvo minimas Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 50-metis, į Oriolą vyko daugybė atstovų iš Lietuvos, kad pagerbtų žuvusius Šešioliktosios Lietuviškosios divizijos karius, vadavusius Oriolą iš fašistų. Ne veltui, kad ir kas ką bekalbėtų, to krašto žmonės lietuvius taip ir vadina – išvaduotojai.

Kaip vėliau teko sužinoti, į Oriolą tuomet buvo nuvykusi net tuometinio Seimo nario A. Albertyno vadovauta delegacija. Nors, aišku, oficiali Lietuvos valdžia, kurios propagandoje birželio 22-ji vis dažniau skamba kaip kažkoks “išsivadavimas”, nei tada, nei dabar net neprisimena prieš fašizmą kovojusių lietuvių žygdarbio, kurio būta ir Lietuvoje, ir ties Kursku, ir Oriole….

Išties Oriolo žmonės tam tikra prasme yra kur kas didesni Lietuvos patriotai, kasmet gėlėmis Mirties Slėnį apklodami, lietuvių karius pagerbdami, išvaduotojais juos vadindami, kitoms kartoms Atminimą perduodami…

Po mūšio ties Kursku 16-ji Lietuviškoji divizija buvo įjungta į Pirmąjį Pabaltijo frontą, ir jo sudėtyje vadavo Lietuvą nuo hitlerinių grobikų. 1944-jų vasarą-rudenį ji vadavo Šiaulių miestą, ties kuriuo vyko įnirtingi mūšiai, o štai 1945-jų sausio 31-ją Šešioliktoji Lietuviškoji divizija, kuriai tuomet vadovavo generolas Adolfas Urbšas, per vieną dieną išvadavo Klaipėdą, kuri buvo hitlerininkų okupuota net nuo 1939-jų metų. Beje, po šio mūšio divizija gavo šio, vėl lietuvišku tapusio, miesto vardą.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą