Vitalijus Balkus: Jau po maždaug penkių savaičių Vokietija išsirinks naują parlamentą (Bundestag) ir tuo pačiu naują valdžią. O gal reikėtų sakyti, kad perrinks senąją valdžią, sprendžiant pagal vėliausius nuomonių tyrimo duomenis?
Algis Avižienis: Vokietijos politikos apžvalgininkai kalba apie ypatingai vangią rinkiminę kampaniją. Dabar atostogų metas. Kanclerė Merkel ilsisi Alpėse ir nemato reikalo forsuoti rinkiminę kampaniją. Krikščionių demokratų atmainos CDU/CSU tikisi, kartu sudėjus, surinkti 49 procentus balsų. O Krikščionių demokratų ilgalaikė partnerė valdžios koalicijose, Vokietijos Socialdemokratų partija (SPD), gali gauti 38 procentus rinkėjų paramos. Po rinkimų tikriausiai vėl teks senoms sisteminėms Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijoms jungtis į didžiąją koaliciją.
Įdomu tai, kad pirmą kartą į nacionalinį parlamentą turėtų patekti vadinamieji dešinieji populistai iš Alternatyva Vokietijai partijos (AfD). Šiuo metu AfD paramos lygis visoje Vokietijoje siekia maždaug 9 proc., nors rytinėse šalies provincijose AfD atstovai sugeba pritraukti dvigubai didesnį rinkėjų palankumą. AfD atėjimas į Bundestag turėtų žymiai pagyvinti parlamentarų debatus, nes AfD pozicija daugeliu svarbių nacionalinių klausimų nesutampa su sisteminių partijų nuomone, ypač dėl masinės imigracijos ir Europos Sąjungos ateities. Tai būtų solidus tautinių jėgų pasiekimas.
Kaip žinia, Vokietijos politinis svoris Europos Sąjungos erdvėje yra lemiamas. Kaip pareiškė buvęs Čekijos respublikos Prezidentas Vaclav Klaus, neseniai kalbėdamas AfD suvažiavime Hamburge, Vokietija yra pats svarbiausias Europos „mūšio laukas,“ kuriame spręsis klausimas, ar per ateinančius kelis dešimtmečius Europos tautos išsaugos savo tapatybę ir kultūrą, ar ne.
Čekijos Prezidentas turėjo omeny tai, kad jeigu dabartinė Kanclerė Angela Merkel vėl būtų išrinkta vadovauti šaliai, ji tęstų savo atvirų durų politiką masinės imigracijos kontekste. Tada, reikėtų manyti, papildomi milijonai Trečiojo pasaulio imigrantų įsiveržtų į Europą. Tokios masinės imigracijos apimtys per netolimą ateitį pakeistų neatpažįstamai visos Europos tautų identitetą ir civilizacijos lygį. Prezidentas Klaus nemanė, kad imigrantų krizę būtų galima izoliuoti Vokietijoje. Ji neišvengiamai plėsis po visą Europą, jei migrantų politika greitu metu nepasikeis.
Taigi, po Bundestag rinkimų, AfD, kuri ypač aštriai pasisako prieš Merkel imigracijos kursą, turės naują platformą, per kurią galės efektyviai kritikuoti šios politikos pragaištingus aspektus. Pavyzdžiui, dešinieji radikalai galės atkreipti visuomenės dėmesį į tikruosius atvirų durų politikos finansinius kaštus ir dramatiškai pablogėjusią kriminogeninę padėtį. Iki šiol Merkel vadovaujama valdžia ir kitos sisteminės partijos slėpė tikruosius faktus ir pastoviai visuomenei bandė pateikti išimtinai teigiamas masinės imigracijos pasekmes. O paskutiniu metu, pasak AfD vadovų, Merkel valdžia net imasi naujų įstatymų, leidžiančių techninėmis priemonėmis užblokuoti socialinės medijos straipsnius bei komentarus, aštriau kritikuojančius masinės imigracijos fenomeną.
Vitalijus Balkus: Nors dabar man atrodo, kad Merkel pasimokė iš savo klaidų ir daugiau nebekalba apie neribotą imigrantų priėmimą. Pati ta laukinė imigracijos banga, kuri užplūdo Vokietiją ir kitas Europos šalis 2015-2016 metais, jau atslūgo. Dabar ne milijonai nuskurdusių ekonominių migrantų veržiasi į Vokietiją kasmet, o greičiau šimtai tūkstančių. Analogiškai atslūgo AfD parama ir nacionaliniu lygiu. Šiais metais AfD balsuotojų procentas trijuose rinkimuose į provincijų parlamentus nusmuko 5-6 punktais. Bet yra faktas, kad jau keturiolikoje iš šešiolikos provincijos parlamentų AfD tvirtai įsitaisė. Galima drąsiai teigti, kad šiuo metu AfD yra trečia stipriausia politinė partija visoje Vokietijoje.
Algis Avižienis: 2015-16 metais, kai imigrantų krizė liepsnojo pilnu pajėgumu, tautiškai nusiteikusios jėgos susilaukė didžiulės savo šalių piliečių paramos Anglijoje, Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir žinoma Vokietijoje. Tik nacionalinės pakraipos jėgos, o ne sisteminės partijos, atvirai ir nuoširdžiai skelbė pavojaus varpais. Visose minėtose šalyse dramatiškai išaugo parama taip vadinamiems populistams, o jau šiais metais tolygiai sumažėjo.
Buvo gan pagrįstų vilčių, kad tautiškos partijos ateis į valdžią Austrijoje bei Prancūzijoje. Aprimusi migrantų krizė leido toms jėgoms ženkliai padidinti savo deputatų skaičių parlamentuose, bet ne tiek, kad galėtų perimti valdžią. Savo minėtoje kalboje Prezidentas Klaus išsakė mintį, kad šiais metais vyravo per daug optimistinės nuotaikos.
Vitalijus Balkus: Norėčiau pridėti, kad kol imigrantų krizė liepsnojo, nacionaliniams judėjimams pavyko iki tam tikro laipsnio užkariauti valdžią Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Tai ne menki pasiekimai, nors, beje, toliau vyksta arši politinė kova šių šalių viduje. Sisteminės Anglijos ir JAV jėgos nenori pripažinti pralaimėjus Brexit referendumą bei prezidentinius rinkimus.
Algis Avižienis: Reikia pastebėti, kad tautinės jėgos pritraukia visuomenės paramą ne tik dėl migrantų klausimo. Vokietijos AfD dar akcentuoja ir Europos Sąjungos siekius atimti vis daugiau įgaliojimų iš demokratiškai išrinktos Vokietijos valdžios. Yra ir kitos opios problemos, kurios gali bet kada tapti labai aštriomis.
Taip vadinamų pabėgėlių krizė niekur nedings; imigrantų skaičius tik augs, nes dabar vyksta šeimos susijungimo procesas, ir jų socialinė bei finansinė našta Vokietijai toliau didės. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, milijonų papildomų, nuskurdusių imigrantų priėmimas prieš du metus Vokietijai jau kainavo keliasdešimt milijardų eurų ir ne už kalnų tas laikas, kad ši kaina pasieks šimtą milijardų sumą.
Vakarų elitai nenori pripažinti, ir šis nepatogus faktas yra sąmoningai slepiamas, kad tik maža dalis Trečiojo pasaulio ekonominių imigrantų sėkmingai įsidarbina. Vakarų Europos praktika rodo, kad jų didžioji dalis ilgus metus, ir net dešimtmečius, lieka priklausoma nuo socialinės paramos. Manau, kad už šimtą milijardų eurų Vokietija būtų galėjusi įdiegti efektyvią šeimų skatinimo programą, kuri apčiuopiamai sumažintų šalies gimstamumo deficitą.
Sisteminių partijų ir Vakarų elitų noras nutautinti Europos tautas per masinę Trečiojo pasaulio imigraciją garantuos, kad nacionaliniai judėjimai ilgai susilauks plačios visuomenės paramos. Mes matome, kad ne tik Vakarų Europoje ir Amerikoje stiprėja nacionalinės minties gynėjų. Šiuo metu labai ryškiai auga pasipriešinimas prieš ES privalomas imigrantų kvotas Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje bei Čekų respublikoje.
Kada įvyks persilaužimas ir kuriose konkrečiai šalyse? Manau, kad Vokietijoje, kur dauguma gyventojų dar nejaučia grėsmės savo asmeninei ekonominei būklei, politinio mąstymo lūžis atsiras sekančios finansinės/ekonominės krizės pasekoje.
Iki to laikotarpio AfD ir kiti nacionaliniai judėjimai privalės toliau vykdyti švietėjišką visuomenės darbą, atsverti sisteminės spaudos žmonių globalistinį „auklėjimą“, tai yra jų nuteikimą antinacionaline linkme. Tokio švietėjiško darbo rezultatai yra matuojami daugelių metų prizme, o AfD buvo sukurta tik prieš keturis metus. Kai paprasti vokiečiai suvoks arba patirs savo kailiu, kad ES ir globalistinės santvarkos įdiegimas griauna jų asmeninio gyvenimo pamatą, blogina jų buitines sąlygas, tai parama tautinėms jėgoms bus matuojama ne po kelis balsuotojų procentus, o po keliasdešimt.
Vitalijus Balkus: Pats minėjai, kad AfD yra dar jauna partija. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šios partijos atsiradimo aplinkybes.
Algis Avižienis: Iš esmės AfD atsirado dėl euro krizės, kuri labai ryškiai buvo įsiliepsnojusi prieš penkis ir daugiau metų. Mes turbūt atsimenam tuos televizijos vaizdus, kai masės įtūžusių graikų kėlė riaušes Atėnuose ir kitur dėl taupymo programos, kurią ES ir kitos tarptautinės institucijos vertė graikų valdžią įgyvendinti. Tuomet šimtai milijardų eurų buvo skirstomi gelbėti Graikijos finansus ir po to sekė ir kitos gelbėjimo programos. Žinoma, stambią dalį šių piniginių injekcijų privalėjo tiekti vokiečių mokesčių mokėtojai. Niekas eilinių vokiečių neklausė, ar jie sutinka finansuoti nuo euro įvedimo nustekentas pietines Europos valstybes. Taip pat niekas valdžioje neklausė vokiečių, ar jie nori įsivesti eurą.
Tada, maždaug 2013 m., smarkiai sustiprėjo dalis Vokietijos elito (valdžios žmonių, finansininkų, ekonomistų, akademikų, žiniasklaidos leidėjų bei publicistų) organizuotas pasipriešinimas eurui. Šių sistemos atstovų įsitikinimu, euro įvedimas yra politinė priemonė, siekianti įtvirtinti federacinės Europos projektą, o ne ekonominė priemonė, siekianti padidinti ekonominį efektyvumą. Jie manė, kad silpnesnės Europos ekonomikos nebus pajėgios normaliai vystytis, kol joms galios euro suvaržymai nepriklausomai monetarinei politikai. Be to, šie elito atstovai galvojo, kad Vokietija bus pasmerkta pastoviai skirti labai stambias pinigų sumas remti pietines Europos šalis. Jų manymu, silpnesnės pietinės Europos šalys neturi jokių šansų atsigauti tol, kol išlieka euro režimas.
Taip ir 2013 m. įsikūrė Alternatyva Vokietijai, kuriai vadovavo ekonomikos profesorius Bernd Lucke. Naujoji partija pradėjo agituoti už euro pašalinimą ir pirmą kartą išbandė savo laimę 2013 m. rinkimuose. Deja, tuomet AfD nepasiekė 5 proc. ribą, kad galėtų patekti į nacionalinį parlamentą. Tuomet buvo kalbama, kad AfD yra „profesorių partija“, nes 85 proc. jos narių (maždaug 5 tūkstančiai) turėjo doktoranto laipsnius. Taip pat buvo pabrėžiama, kad vidutinės metinės narių pajamos tada viršijo ketvirtadalį milijono eurų.
Vitalijus Balkus: Tai kaip čia derinasi su sisteminės spaudos puolimais, kad Alternatyva Vokietijai yra populistinė partija, skleidžianti neva pigią ir nepagrįstą propagandą, kad čia esą „Vokietijos gėda?“ O čia matome, kad pirmųjų narių gretose yra net stambių žiniasklaidos leidėjų bei tarptautinių investicinių bankų aukštų tarnautojų. Ar pasikeitė kas nors AfD viršūnėse nuo jos įsteigimo datos?
Algis Avižienis: Net ir prie tokios AfD narių sudėties, likusi sisteminė spauda ir valdžios atstovai smerkė ją ir įspėjo, kad anti-euro kursas sugriaus visą kruopščiai paruoštą Europos integracijos procesą bei atidarys duris nacionalizmui ir ksenofobijai.
Iš tikrųjų AfD patyrė rimtesnius pokyčius 2015 m. viduryje, kai tuometinį vadovą Bernd Lucke pakeitė moteris verslininkė bei chemikė Frauke Petry. Nuo tada AfD įgavo ryškesnius tautinio judėjimo bruožus, ir žinoma, kaip tik tuo metu paaštrėjo imigrantų krizė Vokietijoje.
Bernd Lucke tada pasitraukė iš šios partijos narių gretų, nes jis esą buvo prieš naujos vadovybės „ksenofobines“ nuotaikas. Kažkiek kitų nuosaikesnių steigėjų taip pat išstojo iš AfD, bet stambesnė dalis verslininkų, finansininkų, profesorių, buvusių valdininkų liko partijos nariais. Nauja buvo tai, kad prisijungė daug narių, uždirbančių mažesnes algas ir su žemesniu išsilavinimu, bei rytų Vokietijos gyventojų, kurių tautinės nuotaikos yra žymiai stipresnės nei vakarų provincijos piliečių.
Naujoji AfD vadovybė, kurios vienas iš svarbesnių atstovų yra Alexander Gauland, pradėjo akcentuoti tautinio identiteto išsaugojimo svarbą, Vokietijos kultūros gynimą. Vienoje rinkiminėje kalboje rytų Vokietijoje Gauland prieš savaitę pareiškė, kad jeigu Merkel tęs savo atvirų durų politiką, vokiečiai palyginus greitai gali atsibusti vieną dieną ir pamatyti, kad musulmonai yra dauguma, o jie, vokiečiai, mažuma. Toks pareiškimas nėra visiškai iš piršto laužtas, nes kai kuriuose Vokietijos miestuose musulmonų tikrai yra labai stambūs telkiniai. Neseniai paskelbta statistika daug ką nustebino, kai pažymėjo, jog dauguma Frankfurto am Main (finansinis šalies centras) gyventojų yra migrantai arba kilę iš migrantų šeimos.
Vitalijus Balkus: Kitas, neseniai iškilęs radikalesnis AfD vadas, apie kurį daug rašoma vokiečių spaudoje, yra Bjorn Hoecke, kuris vadovauja rytinės Vokietijos Tiuringijos žemės partijos skyriui. Jis š.m. vasario mėnesį viešai pasakė, kad Berlyne pastatytas holokausto paminklas yra gėdos paminklas, kurio kitos šalys nepastatytų savo sostinėse taip, kaip pastatė Vokietija. Hoecke pareiškė, kad atėjo laikas nustoti nuolat atgailauti dėl nacionalsocialistų valdymo periodo. Vokietijos istorijoje yra labai daug ko galima didžiuotis apart Trečio Reicho tragiškų 12 metų.
Algis Avižienis: Žinoma, dėl tokių pasakytų žodžių iš karto kilo didžiulė audra Vokietijos valdžioje ir sisteminėje spaudoje. Įtakingos AfD vadovaujančios moterys, F. Petry ir Beatrix von Storch, net pareikalavo, kad B. Hoecke būtų pašalintas iš partijos. Hoecke atsiprašė dėl savo išsakytų minčių ir jį stojo ginti minėtas A. Gauland, kurį, manau, reikėtų pavadinti AfD pilkuoju kardinolu.
Šis atvejis parodė, kad būtent Gauland žodis turi didesnį svorį nei Frauke Petry. Dėl B. Hoecke skandalo F. Petry tikriausiai turėjo atsisakyti ketinimų tapti AfD pagrindiniu kandidatu į Bundestag rinkimus, kaip buvo anksčiau tikėtasi. Jos vietą užėmė Gauland ir dar kita moteris, buvusi Goldman Sachs finansininkė, Alice Weidel. Įdomu tai, kad A. Weidel turi teisiškai įregistruotą asmeninę partnerystę su iš Šri Lankos imigravusia moterimi, su kuria abi augina du jos vaikus.
Taip pat įdomu visoje šioje istorijoje yra Gauland balansavimas tarp radikalių AfD narių organizacijos apačioje ir žymiai nuosaikesnių vadovų partijos viršūnėje. Gauland yra joks radikalas. Jis buvo valdančios CDU partijos narys net 40 metų ir užėmė patarėjo poziciją Hessen provincijos vyriausybėje. Gauland mėgsta kritikuoti Merkel imigracijos politiką, Europos Sąjungą ir NATO. Bet atidūs stebėtojai pabrėžia, kad jis iš tikrųjų palaiko Vokietijos narystę NATO, nereikalauja išstoti iš ES (tik atsisakyti euro), neprieštarauja šalies integracijai į tarptautinę ekonomiką ir sutinka priimti kvalifikuotus darbininkus iš užsienio pagal šalies ekonominius poreikius.
Tuo tarpu B. Hoecke yra kalbėjęs, kad reikia svarstyti galimybę išstoti iš NATO, jei šioje organizacijoje toliau dominuos JAV ir jei Vokietijai teks ateityje dalyvauti karinėse operacijose už Europos ribų. Tokios kalbos yra populiarios AfD eilinių narių tarpe ir matomai Hoecke leidžiama kelti narystės NATO klausimą, kad AfD surinktų daugiau balsų, ypač rytinėje Vokietijoje.
Vitalujus Balkus: O kaip kiti AfD vadai atsiliepia apie NATO apskritai ir Baltijos šalių saugumą konkrečiai?
Algis Avižienis: AfD saugumo referentas yra Georg Pazderski, buvęs Bundeswehr aukšto rango karininkas. Kalbėdamas viename interviu prieš kelis mėnesius, jis kreipėsi į vokiečius, nerimaujančius dėl Vokietijos karių dislokavimo Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Pazderski sakė, kad NATO karinių dalinių buvimas Baltijos šalyse yra labai ribotas, kai tuo tarpu Rusijos pajėgos netoli Baltijos šalių sienų yra kelis kartus didesnės. NATO pajėgos nėra pakankamai stiprios, kad galėtų pulti arba rimtai grasinti Rusijai. NATO karių dislokavimas netoli Rusijos yra tik politinis signalas, rodantis Vakarų šalių neigiamą požiūrį į Rusijos karinę intervenciją Ukrainoje.
Minėtas Gauland, kalbėdamas prieš kelias dienas rinkiminės kampanijos metu, ragino savo klausytojus atsižvelgti į Lenkijos bei Baltijos šalių nerimą dėl jų saugumo padėties Rusijos atžvilgiu. Šiaip Gauland nenorėtų tęsti sankcijų Rusijai ir nemano, kad Krymo aneksiją kada nors pavyks neutralizuoti. Rusiją reikia integruoti į Vakarų pasaulio institucijas, mano Gauland ir kiti įtakingieji AfD vadai.
Vitalijus Balkus: Įdomu, kuo skiriasi AfD nuo Vokietijos Nacionaldemokratų partijos (NPD)? Šią partiją jau bent dešimtmetį bando uždrausti dėl to, kad jos nariai palaiko taip vadinamų baltųjų nacionalistų rasinę poziciją ir dalis jos narių gana teigiamai žiūri į Hitlerio valdymą Vokietijoje.
Algis Avižienis: Teko stebėti daug ką pasakantį youtube siužetą, kuriame NPD pagrindinis kandidatas į šalies parlamentą Udo Pastors kalbina minią žmonių rytų Vokietijoje. Prie jo prieina pagyvenusi moteris, kuri jam pasako, kad gana Adolfui Hitleriui miegoti. Jis privalo atsikelti ir atstatyti tvarką šalyje. Po šito pasisakymo Udo Pastors kreipėsi į šią moterį ir širdingai padėkojo jai už išreikštą paramą jam.
Šiaip NPD yra labai nelaiminga, kad AfD vis daugiau atiminėja balsų iš jos gretų. Per paskutinius kelis metus NPD prarado visas turimas deputatų vietas provincijų parlamentuose ir jų populiarumas artėjo prie vieno procento ribos. Tokie NPD vadai kaip Udo Pastors kaltina AfD, kad tai esą tik užmaskuota sisteminė partija. NPD aiškiai pasisako už išstojimą iš NATO ir Europos Sąjungos; nori apriboti imigracijos kiekį iki nulio; reikalauja perorientuoti šalies ekonomiką pagal vietinius ir regioninius poreikius, o ne pagal tarptautinės ekonominės integracijos reikalavimus.
Tokie nuosaikesnieji AfD vadai, kaip Alice Weidel ir Beatrix von Storch, griežtai smerkia bet kokį bendradarbiavimą su NPD. Bet štai per š.m. Saarland provincijos rinkimus išryškėjo, kad vietinis AfD skyrius ieškojo paramos ir tarp NPD narių bei šiai partijai prijaučiančiųjų narių. Vėl buvo iškelti reikalavimai atsiriboti nuo NPD, pašalinant šį skyrių iš AfD, bet ir panašiai kaip su B. Hoecke atveju, reikalas liko ne iki galo išspręstas ir Saarland skyrius toliau bent laikinai lieka AfD sudėtyje.
Vitalijus Balkus: Na, o mūsų žiūrovams turbūt būtų įdomu sužinoti, kaip AfD vadovai atsiliepia apie mūsų šalį.
Algis Avižienis: Apie Gauland ir Pazderski teigiamus pasisakymus dėl Baltijos šalių saugumo jau pakalbėjau. Pats Gauland savo rinkiminėje akcijoje pakartotinai skiria šiltus žodžius ne tik Lenkijai, Čekijai, Vengrijai, bei Slovakijai dėl šių šalių pasipriešinimo Europos Sąjungos imigrantų kvotų skirstymo politikos. Bet Gauland tarp atsisakančiųjų privalomųjų kvotų valstybių pastoviai mini Lietuvą, Latviją ir Estiją, nors mūsų valdžia ir kitos Baltijos šalys yra sutikusios priimti ribotas migrantų kvotas. Kitais atvejais galima pastebėti AfD pareigūnų deklaruojamą pageidavimą artimai bendrauti su Rytų Europos šalimis kovoje prieš masinę imigraciją ir nacionalinių valstybių suvereniteto. Žinoma, ypatingai teigiamo įvertinimo susilaukia Vengrijos Prezidentas V. Orban.
Dėl NPD teko girdėti, kad kai kurie jų veikėjai bandė užmegzti ryšius su Lietuvos nacionalistais. Bet aš manau, kad ateities bendradarbiavimą gali apsunkinti ta aplinkybė, kad NPD pageidauja atgauti prarastas rytines Vokietijos žemes ir neretai deklaruoja, kad Vokietijos rytinė siena turėtų siekti iki Nemuno. Man neaišku, ar NPD turi omeny tai, kad Vokietija turėtų baigtis ties Rusne, ar ties Klaipėda. Manau, kad bendrą kalbą NPD sunkiai suras su lenkais nacionalistais, nes ši radikali vokiečių partija nepripažįsta dabartinės Lenkijos-Vokietijos sienos. Bet aš manau, kad jeigu AfD toliau vykdys sėkmingą agitacinę veiklą, NPD reikšmė toliau mažės. Realu manyti, kad NPD nuosaikesnieji nariai eventualiai prisijungs prie AfD.