- Reklama -

Vytenis Paulauskas

Lietuvos Konstitucijos 30-mečio jubiliejus praėjo be didelių iškilmių, beveik nepastebėtas. Ta proga Konstitucijos autoriai ir politologai pažymėjo, kad ji buvo kurta sunkiai, derinant su įvairiomis politinėmis jėgomis. Tačiau kartu buvo pasidžiaugta, kad, nors Konstitucija buvo kompromisinė, bet ji yra labai gera, o, pasak kažkokio užsienio eksperto, visame pasaulyje netgi yra pati geriausia.

Vis dėlto, nors Konstitucija buvo kompromisinė, tačiau ji reiškė tos Sąjūdžio dalies, kuri liko su V. Landsbergiu ir vėliau pavirto į Konservatorių partiją, pralaimėjimą. Paradoksalu, bet tuometinis pralaimėjimas vėliau konservatoriams buvo naudingas. Mat konservatorių partijos atstovams nei karto nepavyko laimėti Lietuvos prezidento rinkimų.

O tuomet, 1992 metais, vyko kova tarp landsbergininkų ir opozicijos. Landsbergininkai norėjo, kad prezidentas būtų stiprus, su plačiais įgaliojimais, o opozicija tam priešinosi. Mat tiek vieni, tiek kiti buvo įsitikinę, kad jeigu bus sukurta prezidento institucija, tai Lietuvos prezidentu neišvengiamai taps V. Landsbergis, kuris po 1991 metų sausio 13 dienos įvykių buvo labai populiarus. Todėl logiška, kad V. Landsbergio šalininkai siekė, jog prezidentas būtų stiprus, ir tuomet, prezidentu tapus V. Landsbergiui, jis vienvaldiškai su savo komandos pagalba galėtų valdyti valstybę.

Tačiau opozicija tokiems kėslams pasipriešino ir jos dėka Lietuvos Konstitucijoje buvo įteisintas silpnas prezidentas, kurio reikšmė valstybės valdyme būtų tik simbolinė. Todėl dabar Lietuvos prezidentas turi tik tiek galių, kiek jis sugeba iškovoti savo asmeniniais gebėjimais, moraliniu autoritetu.

Deja, V. Landsbergio reitingai labai sparčiai krito žemyn ir, atėjus prezidentiniams rinkimams 1993 metais, jis jau neturėjo jokių vilčių juose laimėti. Rinkimus laimėjo A. Brazauskas.

Kol Seime daugumą turėjo LDDP, A. Brazauskas su jais sėkmingai bendradarbiavo. Tačiau padėtis iš esmės pasikeitė, kai 1996 metais Seimo rinkimus laimėjo konservatoriai, kurie A. Brazauską paprasčiausiai ignoravo.

Visą gyvenimą Lietuvai dirbusiam A. Brazauskui nusibodo nieko neveikiant sėdėti prezidentūroje, ir todėl jis nutarė daugiau nebekandidatuoti į Lietuvos prezidentus, nors galėjo nesunkiai laimėti ir antrą kadenciją. Įteikinėti kam nors ordinus ir suteikinėti pilietybes nėra rimtas darbas, dėl kurio būtų verta švaistyti savo jėgas.

Nuo Adamkaus iki Nausėdos

Vis dėlto, nepaisant menkų Lietuvos prezidento galių, žmonės iš jo tikisi labai daug, todėl prezidentiniai rinkimai yra labai populiarūs. Sekantis Lietuvos prezidentas buvo V. Adamkus, kuris finišo tiesiojoje aplenkė tuomet populiarumo viršūnėje buvusį Artūrą Paulauską.

Daugelis galvoja, kad V. Adamkus buvo konservatorių projektas. Manau, kad iš tikrųjų taip ir buvo. Vis dėlto pradžioje konservatorių ir V. Adamkaus santykiai nebuvo labai draugiški. V. Adamkui netgi buvo planuojama neleisti dalyvauti rinkimuose. Mat tam buvo rimta priežastis – V. Adamkus gyveno ir dirbo JAV ir nebuvo pragyvenęs Lietuvoje tiek, kiek reikėjo norint kandidatuoti. Vis dėlto, pamatę, kad V. Landsbergis rinkimuose neturi šansų, konservatoriai nusprendė, kad V. Adamkus yra geriau negu A. Paulauskas, todėl, pasitelkę sau palankius teisėjus, leido V. Adamkui dalyvauti rinkimuose.

V. Adamkaus populiarumas buvo pagrįstas mitu apie nepaprastus V. Adamkaus nuveiktus darbus JAV ekologijos srityje. Todėl atrodė, kad V. Adamkus ir Lietuvoje nuveiks didžius darbus ne tik ekologijos srityje. V. Adamkus buvo labai gerbiamas, bet kokia kritika Prezidento atžvilgiu buvo laikoma įžeidimu, vertu kone baudžiamosios atsakomybės. Prezidentas buvo neliečiamas.

Deja, V. Adamkus per pirmą savo kadenciją jokių įsimenančių darbų nenuveikė nei ekologijoje, nei kitur. O atėjus naujiems prezidentiniams rinkimams įvyko netikėtumas – atsirado neplanuotas, konservatorių nemylimas politinis „kūdikis“ – R. Paksas.

Siekiant taisyti padėtį teko daryti „abortą“. Specialiajai operacijai atlikti buvo sutelkta autoritetinga komisija, susidedanti iš sisteminių partijų atstovų, o pagrindinius chirurginius veiksmus atlikti buvo pavesta atlikti vyriausiajam Lietuvos žyniui – Konstitucinio teimo pirmininkui E. Kūriui, kuriam asistavo dar ir konstitucinės dvasios.

Viskas vyko pagal planą, operacija pavyko, ir R. Paksas iki gyvenimo pabaigos buvo išmestas iš Lietuvos politinio gyvenimo. Tokiu būdu V. Adamkui buvo uždegta žalia šviesa dar vienai kadencijai. Tačiau jau nebuvo tos begalinės meilės Prezidentui, o „Dviračio žinios“ išdrįso parodijuoti jau ne tik Prezidento patarėją, bet ir patį V. Adamkų.

Sekančios Prezidentės D. Grybauskaitės visi paniškai bijojo. Įdomu, kodėl? Vis dėlto žmonėms patiko tokia visus krūpčioti priverčianti Prezidentė, todėl ji be didelių problemų buvo išrinkta ir kitai kadencijai.

O štai dabartinio Prezidento G. Nausėdos niekas nebijo. Todėl jį galima kritikuoti, galima iš jo šaipytis ar net ir tyčiotis.

Konstitucinis Teismas – dar vienas valdžios klapčiukas?

Vienas iš Konstitucijos kūrėjų, dažnai žiniasklaidoje komentuojantis su Konstitucija susijusius klausimus, Vytautas Sinkevičius sakė, kad Konstitucijoje „tekstas lieka tas pats, bet į jį įdedamas kitas turinys“. Kitaip sakant, Konstitucija tėra tik tuščias indas, į kurį galima įdėti bet ką – tai, ką norima. O tas virėjas, kuris savo nuožiūra į tą puodą deda produktus ir verda konstitucinę košę, yra Konstitucinis teismas.

Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas sakė, kad „teismams trūksta fantazijos“. Pačiam D. Žalimui fantazijos netrūko. Todėl jam vadovaujant Konstituciniam Teismui, sprendimai buvo priimami tokie, kokių reikėjo konservatoriams ir kurie atitiko politinę konjunktūrą.

Konstitucinis Teismas turi užduotį galutinai išspręsti du pagrindinius uždavinius – įrodyti, kad Lietuvos Konstitucija leidžia ir net reikalauja įteisinti homoseksualų santuokas, o taip pat, kad, remiantis Konstitucija, lenkiškas pavardes Lietuvoje būtina rašyti lenkiškomis raidėmis.

Kai buvo rašoma Lietuvos Konstitucija, niekam net į galvą negalėjo ateiti, kad šeimą gali sudaryti du vyrai ar dvi moterys, nesusieti giminystės ryšiais. Tačiau vėliau, vykstant dideliam spaudimui iš Vakarų valstybių vadinamųjų žmogaus teisių gynėjų, Konstitucinis Teismas faktiškai gavo užduotį šeimos sampratą išaiškinti taip, kad Konstitucija nebūtų kliūtis įteisinti homoseksualų santuokas. Iš dalies tai ir buvo padaryta.

Dėl lenkiškų raidžių įteisinimo pradžioje Konstitucinio Teismo nuomonė buvo kategoriška – kad Lietuvoje, kaip ir rašoma Konstitucijoje, valstybinė kalba yra lietuvių ir jokių svetimų raidžių joje neturi būti. Tačiau vėliau Konstitucinio Teismo nuomonė sušvelnėjo ir jis sprendimo teisę perleido kalbininkams – Valstybinės kalbos komisijai. Bet vėliau konservatoriams ir to kalbininkų sprendimo neprireikė – jie Seime įteisino tris Lietuvos abėcėlėje nesančias raides. Mat buvo remiamasi teismuose egzistavusiu precedentu, kai teismai savavališkai leisdavo Lietuvos piliečiams pasuose pavardes rašyti nelietuviškomis raidėmis.

Buvo aišku, kad lenkams tų raidžių neužteks. Juk lenkų abėcėlėje yra ir nemažai raidžių su diakritiniais ženklais. Taigi, džinas buvo išleistas iš butelio, ir procesas pajudėjo. Vienas teismas jau leido pase įrašyti pavardę su lenkiška raide L su brūkšneliu. Galima prognozuoti, kad, remdamiesi precedentu, ir kiti teismai elgsis analogiškai. O vėliau ir Seimas, remdamasis teismų praktika, įteisins ir kitas raides, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje. Tuo labiau, kad dabartinė teisingumo ministrė E. Dobrovolska yra lietuvių rašybos sulenkinimo lobiste.

Vienas žymiausių Lietuvos verslininkų N. Numavičius, persikėlęs gyventi į užsienį, pasikeitė ir savo pavardę – tapo Numa. Buvo motyvuojama tuo, kad tokios sudėtingos pavardės užsienyje niekas nesugeba nei perskaityti, nei ištarti, ir visa tai sukelia problemų. Visai kas kita, kai vyras Numa, žmona irgi Numa. Paprasta ir aišku, ir nereikia aiškinti, kodėl Lietuvoje vyro ir žmonos pavardės skiriasi.

Taigi lietuviai, Lietuvos piliečiai negerbia savo tautos tradicijų, savo lietuviškos rašybos. Jie derinasi prie svetimųjų. O kad, pavyzdžiui, Lietuvoje lietuviai nesugebės perskaityti pavardžių su lenkiškų hieroglifų inkliuzais, niekam nesvarbu.

Ką daryti, kad emigrantai sugrįžtų

Valdžia žūtbūt vėl nori organizuoti referendumą, kuris leistų suteikti antrą pilietybę iš Lietuvos išvykusiems emigrantams. Tačiau ir dabar Konstitucija leidžia tą pilietybę suteikti. Uždraudė ją suteikti tik Konstitucinis Teismas, pasitaręs su dvasiomis tada, kai politikai nesurado kito preteksto surengti apkaltą R. Paksui kaip tik apkaltinus jį tuo, kad jis neva neteisėtai suteikė pilietybę J. Borisovui.

Manau, kad politikai turėtų ne papirkinėti emigrantus pilietybėmis, bet sudaryti Lietuvoje gyvenantiems žmonėms tokias gyvenimo sąlygas, kad emigrantai patys norėtų grįžti namo – į Lietuvą.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą