3D spausdinimas visuomenėje suprantamas tik kaip kino ir grafikos galimybė leidžianti tikroviškiau atvaizduoti objektus. Daugelis net neįsivaizduoja, jog ši technologija dar labai toli iki savo potencialo ribų. Milijardus į šią pramonės sritį šalys investuoja tikrai ne dėl to, kad pagerintų kino kokybę. 3D galimybės tokios beribės, jog jomis būtų galima projektuoti realiai funkcionuojančius objektus ir netgi žmogaus organus. Inovacijos sukeltas pokytis gamyboje būtų toks didelis, jog jį galima būtų prilyginti didžiajai pramonės revoliucijai išradus garo variklius arba interneto atsiradimui.
Oficialus technologijos pavadinimas – 3D spausdinimas. Terminas kiek gluminantis, kadangi technologija jau turi mažai ką bendro su spausdinimu. Esama įvairių eksperimentinių 3D technologijų, tačiau jų pagrindą sudaro bendras principas – purkštuvais arba lazeriais super plonais tūkstantinių milimetro dalių sluoksniais sluoksnis po sluoksnio sulipdomas objektas. Tokiu būdų Europos aeronautikos gynybos ir kosmoso centre (EADS) jau yra sukurtas eksperimentinis dviratis, kuriam tereikia padangų, jog visiškai funkcionuotų. Esama ir kitų jau funkcionuojančių arba eksperimentinių gaminių – nuo Formulės-1 detalių iki smuiko.
Galimybės teoriškai yra neribotos, nes gaminti galima viską, kas gali būti užkoduota skaitmeniniu kodu. Dabar svarbiausias tik atskirų medžiagų įvedimas į šią gamybą. Kol kas jai pavaldus plienas, titanas, plastikas, aliuminis. Tikimasi, jog ateityje gamybai 3D būdu bus pavaldžios visos medžiagos, net maisto produktai. Pasirodo, „Spausdinamos“ gali būti net tabletės, farmacininkai individualiai pagal žmogaus poreikius keistų jų sudėti – ir ši technologija jau yra išbandyta.
Toks radikalus gamybos proceso pasikeitimas iš esmės pakeistų gamybą ir verslą dėl kelių priežasčių. Gamyba susidėtų tik iš kelių etapų, todėl reikėtų žymiai mažiau įrangos. 3D gamybai kai kuriais atvejais reikia vos 10 proc. medžiagos, kurios reikia įprastinei gamybai. Be to, nebereikia prisitaikyti ir nerimauti dėl vartojimo poreikių, gamyba gali būti nutraukiama ir atnaujinama, kada tik pravartu. Metodas žymiai pigesnis, todėl rinkoje greičiau pasirodytų eksperimentiniai ir inovatyvūs gaminiai, o tobulinant gaminį nereiškia, jog turės būti pakeista visa gamybos technika. Didžiausia viso to nauda vartotojui – žymiai mažesnė kaina. Be to, dėl mažesnių sąnaudų naujoji technologija būtų gerokai ekologiškesnė.
Kol kas šioje besikuriančioje pramonės šakoje pirmauja JAV ir Vokietija. Pirmieji gamybos bandymai dar gana negrabūs, turintys daug trūkumų, tačiau ekspertai sako, jog šalys negali praleisti progos vystyti 3D pramonės perversmą. Tikėtina, jog pirmosios į šią sferą įžengusios šalys ateityje turės milžinišką potencialą. Efektas prilyginamas kompiuterių ir interneto atsiradimui, kuomet pirmosios skaičiavimo mašinos buvo nerangios, tačiau jų tobulėjimas vyko žaibišku greičiu. Ir JAV iki šiol jaučia šioje šalyje pradėtos inovacijos vaisius.
Rungtyniaudami 3D gamybos lenktynėse milijardus investuoja tokie pramonės milžinai kaip Siemens, Boeing, Daimler, General Electrics, Samsung, Canon ir kt.
Nerimą gali kelti tik tai, jog žymiai sumažėtų pramonėje reikalingų žmonių skaičius. Pramonės mašinos jau dabar pakeičia daugelį jų funkcijų, tačiau įdiegus 3D gamybos technologijas jų reikalingumas blėstų dar tragiškiau, todėl persitvarkyti turėtų visa ekonomika. Taip pat nerimaujama dėl intelektualinės nuosavybės. Remiantis 3D nebėra technologinių paslapčių, gaminti galima tai, kas tik šauna į galvą, todėl prasmės pirkti patentus ar frančizes. Vienintelė išeitis – visiškai liberalizuoti gamybą. Tai reiškia, jog technologija kaip intelektualinė nuosavybė liktų pramonės revoliucijos sukurta atgyvena.
Nors tokia ateitis vis dar atrodo tolima ir panaši į fikciją, tačiau galima prisiminti interneto priešaušrį – tuomet nedaugelis galėjo pagalvoti, kai ši naujovė jau po kelių dešimčių pakeis pasaulį. O laimės tos šalys bei tas verslas, kuris greičiausiai spės persiorientuoti ir išnaudoti naujas galimybes.
Parengta pagal užsienio spaudą.
