Ar K.Masiulio nesantūrumas – politinė dorybė?

7
8
- Reklama -
Kęstutis Masiulis

Prieš metus įtartinomis aplinkybėmis žuvo bičiulis, kaip tik vyko jo mirties paminėjimo metinių renginys, priėjo žurnalistė prie liūdinčio žmogaus ir uždavė jam klausimą, ką šis mano apie Prezidento ir Premjero nedalyvavimą šiame renginyje. Tas žmogus (žmonės paprastai būna su jausmais) pratrūko ir nevisai gerai rinkdamas žodžius (gal žmogus su lengvu kalbos defektu?) ironiškai pasakė, kad gal tada dar priedo ir žudikus pakviesti reikėjo.

Palikime semantinius šių emocionalių žodžių tyrimus vienai KGB rezervistų gynimo partijai (kas moka skaityti – matė, kad nei Prezidentas, nei Premjeras nebuvo žudikais pavadinti), ir eikim prie šių žodžių autoriaus ir jo kalbos stiliaus.

Aš tai pavadinčiau: žmogišku nuoširdumu, tikėjimu tiesa ir teisingumu (kodėl turiu tylėti ir meiliai šypsotis, jeigu akivaizdi tiesa mano pusėje?), nebijojimu laužyti nusistovėjusius stereotipus, ar netgi iššūkiu gražbylystės ir intrigų persunktam politiniam pasauliui.

Sutinku, kad žodžiai turėjo būti švelnesni ir gražiau formuluojami, bet paprastai geriau būna nemalonus atvirumas, negu meilikavimas su akmeniu užantyje.

Ko šiandien labiausiai trūksta politikoje? Kokių savybių pasigenda paprastas žmogus mūsų išrinktuosiuose, kad galėtų jausti savo įtaką valdžios sprendimams?

Mano nuomone, nuoširdumo. Yra daug daug viešųjų ryšių, yra kažkiek kompetencijos, yra netgi truputis argumentavimo (idėjų) kovos, tačiau taip trūksta vadinamame pirmame politikos ešelone įtikėjimo savo sakomų žodžių tiesa. Pradeda lementi koks konjunktūrinis politikas savo išvedžiojimus, ir taip ir jaučiasi, kaip klaikiai jo teiginiai pritempti prie savo partijos pozicijos, kaip vienpusiškai maskuojami savų sprendimų trūkumai, kaip bandoma žūtbūt įrodyti, kad oponentai per visą savo politinį gyvenimą nepadarė nei pusės teigiamo žingsnio. Beje, ypatingai „nepalaužiamumu“ pasižymi partijos, kuriose toną užduoda – arba aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniai, arba patyrę viešųjų ryšių specialistai – kas politikavimo prasme tarp šių grupių nesudaro didelio skirtumo.

O ieškodami to politinio nuoširdumo, retkarčiais ir susiduriame su baltomis varnomis, be kurių politinis Lietuvos gyvenimas būtų dar nykesnis ir beviltiškesnis. Ne kiekvienas pajėgus garsiai įvardinti dalykus, apie kuriuos daugelis seniai galvoja tyliai.

Turbūt nėra labiau už Kęstutį Masiulį tąsomo po teismus politiko už vieną ar kitą netiksliai pasakytą žodį, kas dar labiau patvirtina jo atvirą kalbėseną. O jeigu reiktų rinkti labiausiai savų ir svetimų smerkiamus konservatorius, tai, pasitraukus į dalinę pensiją V.Landsbergiui, pirmas trejetas turėtų atrodyti maždaug taip: A.Kubilius (kas esant pirmininku nėra nuostabu), K.Masiulis, V.Žiemelis (nesu tikras, ar jis dar TS narys).

Įdomiai nuskambėjo V.Landsbergis: „pasisakymą vertinu kaip apgailėtiną proto ir liežuvio nesantūrumą“. Paradoksas, bet būtent pats Nepriklausomybės Patriarchas pelnė pagarbą (kaip šalininkų, taip ir priešininkų) už tiesų ir taiklų žodį, ir dažnai dėl savo sparnuotų bekompromisinių teiginių pats ne kartą papuldavęs į dviprasmišką poziciją. Paskutinis kartas buvo, kai kvietimas į istorinę pergalę prieš sovietinį požiūrį į Lietuvos valstybę Vilniaus krašte buvo interpretuojamas nacionalinio skaldymo pagrindu (ką jau ką, bet TS vis dar yra didžiausiais dabartinės Lenkijos valdančiųjų draugais). Antroji paradokso pusė, kad už šią neva V.Landsbergio agitaciją būtent pats K.Masiulis vėliau ir atsiprašinėjo Vilniaus krašto lenkų.

K.Masiulis yra fenomenalus politikas. Jis niekada nebus nei Lietuvos premjeru, nei prezidentu, nei Seimo pirmininku, netaps jis greičiausiai nei konservatorių partijos pirmininku, nei eiliniu ministru – jo galimybių ribos yra nubrėžtos šia kreive: Vilniaus meras, Seimo narys (gal net frakcijos seniūnas), TS pirmasis pavaduotojas. Tačiau, turint tokią sunkią fizinę iškalbą (loginė iškalba pas K.Masiulį puiki) bei neįspūdingą išvaizdą, sugebėjimas prasimušti į įtakingiausių Vilniaus politikų trejetą yra unikalus reiškinys.

Ilgą laiką aš maniau, kad K.Masiuliui kažko trūksta, kad galėtų prilygti tokiems politikos grandams kaip R.Paksas ir A.Zuokas. Kol socialdemokratai mane sutriuškino paskelbdami, kad gelbės Vilnių ir vienodai įnirtingai kovos prieš R.Pakso, A.Zuoko ar K.Masiulio tapimą Vilniaus meru. Tai turėjo būti K.Masiulio triumfo valanda – turbūt 90% Lietuvos politikų atiduotų pusę turto (K.Masiuliui liepė sumokėti tik kelis varganus tūkstančius „Rubikonui“), kad kas juos pastatytų į vieną gretą (bent jau vilniečių akyse) su dvejais dukart buvusiais merais.

Kitas dalykas, kad galbūt socdemai šiuo savo pareiškimu norėjo atsikratyti savo politinio juokdario, ir kažkodėl į jo vietą prakišti vieną iš jo padėjėjų.

Dar vienas pastebėjimas. Nors lietuviškojo konservatyvizmo lopšiu daugelis vadina Kauną, bet įnirtinga kova dėl Vilniaus mero kėdės vyksta tik tarp 3-jų konservatorių augintinių. K.Masiulis yra dabartinis TS Vilniaus lyderis, R.Paksas tiesiogiai užaugintas konservatoriuose ir praktiškai visą savo kuriozinį politinį kapitalą susikrovė išdavystės ir apgaulės tėvyninės partijos atžvilgiu dėka, o A.Zuokas, kad ir ką jis kalbėtų, yra R.Pakso politinis kūdikis ir ilgametis TS politinis sąjungininkas Vilniuje.

Ech, duokit į politiką daugiau tokių kalbėsenos prastuolių kaip K.Masiulis… Politinė kultūra Lietuvoje progresuos tik tuomet, kai mažės skirtumas tarp politinės minties, politinio žodžio ir politinio veiksmo.

Dėl minties, žodžio ir veiksmo tapatumo labiausiai tenka pavydėti TS ideologams. Tai taip paprasta – atsiremi nugara į tiesą, į Vakarų demokratines normas ir Lietuvos patriotines vertybes, ir „rėži tiesą priešui į akis“. O kitų partijų viešųjų ryšių išminčiai pažiūri į TS, ir tada stato, konstruoja savo partines pozicijas priešingai konservatoriams (jei pritarsi – nuosavos partijos reitingai praras pagrindą), kažką kombinuoja, slepia oligarchines gijas, išvedžioja, nervuojasi, kreipia kalbas į penkto papunkčio paragrafo raidės dvasią…

Žinoma, dideliais pinigais arba ryšiais žiniasklaidoje ar teisėsaugos sistemoje daug ką galima kompensuoti. Netgi tiesą… ir tuo pačiu nuoširdumą.

Marius Staskevičius                         

 

 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą