Ar Lietuva – nepriklausoma valstybė?

25
4
- Reklama -

Ekonomikos mokslų daktaras, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
Dr. Algimantas Matulevičius

Neseniai teko analizuoti mūsų šalies valdžių labai mėgstamą blogybę – perdėtai garbinti užsieniečius ir jų ne visada mums tinkamą gyvenimo būdą. Šiame straipsnyje, remiantis tik dviem labai skirtingais pavyzdžiais, noriu pakviesti skaitytojus į diskusiją: ar artėjant atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmečiui mes dar esame savarankiška, suvereni valstybė?

Tai ne retorinis klausimas. Tai esminis mūsų bendruomenės, kurios vardas – Lietuva, savasties supratimo ir likimo klausimas. Abejonių kelia ne tik mūsų mintys, bet ir labai konkretūs gyvenimo įvykiai, reiškiniai ir reakcija į juos.

Pradėsiu nuo labai svarbaus ir krizę sukėlusio ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, bankinio ekonomikos sektoriaus. Savo prigimtimi ir darbo pasidalinimo tarp visuomenės narių – tai finansinių paslaugų institucijos. Bankas surenka laisvas finansines lėšas iš įmonių ir žmonių ir jas už tam tikrą užmokestį perskolina kitiems bei atlieka kitas reikalingas paslaugas. Ši veikla svarbi šiuolaikinės ekonomikos, kuri ne tik tapo globali, bet ir sparčiai besivystanti sudėtinė dalis. Jeigu bankus rimtai ir atsakingai kontroliuoja valstybės priežiūros institucijos (Lietuvoje – Lietuvos bankas), jie negali patys savaime sukelti ūkio krizės. Krizė ištinka, kai bankai nesilaiko griežtų savo veiklos taisyklių ir kai jų nekontroliuoja valstybė.

Dabar labai madinga krizės priežastis versti abstrakčiai pasaulinei krizei arba čia, Lietuvoje, kaltinti savo politinius oponentus. Tarp kitko, pamirštant, kad tuos pačius oponentus dabartiniai valdantieji rėmė bei stengėsi lėšas ateičiai kartu dalinti į kairę ir į dešinę, kad tik paskubinti buvusios valdžios žlugimą, nekreipiant dėmesio į pasekmes valstybei.

Lygiai taip pat neatsakingai elgėsi įvairios politinės valdžios, kai buvo už grašius parduodami šalies bankai užsieniečiams. Didžiausias nuostolis valstybei finansinėje – bankinėje sferoje nusikalstamas valstybinio – komercinio banko nusavinimas veikėjų iš liūdnai pagarsėjusio EBSW. Suprantama, politikams aktyviai padedant. Vėliau dirbtinai sukelta bankų griūtis. Galutinai palaidotas bet koks šalies finansinis savarankiškumas – tai pusvelčiui parduoti taupomasis ir žemės ūkio bankai užsieniečiams. Ir taip vadinamo valiutų tarybos modelio įvedimas, kuris pririšo litą prie dolerio, o vėliau prie euro. Visa tai įvyko dalyvaujant įvairių pakraipų politikams ir iš šalies stebint (bet nieko nedarant šalies naudai) Lietuvos bankui.

Visi kažkodėl tyli ir apie tai, kad Skandinavijos ir būtent Švedijos bankų koncentracija pažeidžia šalies nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuris draudžia vienos šalies dominavimą viename ūkio sektoriuje. Tačiau Lietuvoje viskas galima, juk čia Lietuva!

Lietuva, kaip valstybė, neaišku kodėl, bet paklusniai įvykdė Tarptautinio valiutos fondo reikalavimus dėl valiutų tarybos modelio ir, net turėdama galimybę augant ekonomikai jo atsisakyti, to nepadarė. Be to, vėlgi su didžiausiu nuostoliu valstybei ir jos žmonėms atsisakė turėti nors keletą savų bankų. O užsieniečiai elgiasi kaip jiems geriau ir nereaguoja į Lietuvos Prezidentės nuolankius prašymus. Jie ir toliau nefinansuoja šalies ūkio, tuo pačiu gilindami krizę ir vesdami mūsų ekonomiką į dar didesnį nuosmukį.

Taigi, klausimas visiškai teisėtas. Jeigu valstybė nebeturi įtakos savo valiutai ir šalyje veikiantiems bankams, ar tai tikrai realiai valdanti ir kontroliuojanti situaciją šioje teritorijoje pilnavertė valdžia, ar tik tos valdžios miražas? Jeigu vienintelė valdžios galia – tai didinant mokesčius, mažinant algas ir pensijas skriausti savo šalies gyventojus, o tuo tarpu kaltus už sukeltą krizę ir iš to pasipelniusius palikti nuošalyje, tuomet teisėta abejonė: ar tai tikrai mūsų Tautos atstovų valdžia? Pagal dabartinius scenarijus tai daugiau panašu į turtingųjų ir svetimųjų valdžią.

Antras pavyzdys – visai iš kitos, bet ne mažiau aktualios gyvenimo sferos. Dėl nepilnamečių apsaugos nuo blogos įtakos įstatymo pataisų. Nesismulkinant į įstatymo teisines formuluotes norisi keleto bendresnio pobūdžio pastebėjimų. Per dvidešimt metų šalies oligarchų valdomą žiniasklaidą bene pirmą kartą pabandyta truputį sureglamentuoti dėl labai mažos, bet svarbios įtakos sferos, t.y. nepilnamečių nors formalaus apsaugojimo nuo žalingos smurto, jėgos kulto, sekso propagandos. Kokia kilo pasipiktinimo banga, kokios pajėgos mestos. Oligarchų žiniasklaidą galima suprasti, jų tikslas – pinigai, koks jiems skirtumas, kad tie pinigai aplaistyti mamų ir vaikų ašaromis, jiems „dzin“. Tačiau nebesuprantu, kaip gali mums, lyg tai nepriklausomai valstybei, nurodinėti kitų šalių politikai?

Tai – tiesioginis kišimasis į mūsų valstybės vidaus reikalus. Visiškai nesuprantami ir grasinimai, kad šį įstatymą svarstys ES komisija. Europos Komisija yra ES vykdomoji institucija ir ji neturi teisės revizuoti nacionalinių parlamentų priimtų įstatymų. Be to, šio įstatymo reglamentuojami klausimai yra vėlgi Lietuvos, o ne ES teisės reguliavimo sfera. O vainikuoja visą šią istoriją, kai „lyg dar“ nepriklausomos valstybės Prezidentė Švedijoje atsiprašinėja už Seimo priimtą įstatymą ir pasižada jį taisyti.

Gerbiami žmonės, iki kokio laipsnio mes dar galime nusižeminti ir save sumenkinti? Ir vardan ko? Būkime atviri. Ne dėl vaikų gerovės rūpinasi dideli politikai ir politikės, o dėl neaiškios lytinės orientacijos ponų ir ponių. Neduok, Dieve, jie įsižeis. Gal vieną kartą išsiaiškinkim ne per nupirktą ar valdomą žiniasklaidą, o per tikrai nešališką apklausą, kokias vertybes pripažįsta dauguma Lietuvos gyventojų? Galiu užtikrintai teigti, kad 2/3 – už tradicines, šimtmečių patikrintas vertybes. Lietuvoje, nežiūrint per prievartą brukamų svetimų vertybių ir aiškinimų, kad tradicinės vertybės eina į užmarštį, sveiko proto logika ir gyvenimo patirtis nugali. Tai nuteikia optimistiškai. Vadinasi, turime gan sveiką visuomenės dalį (ne oligarchų pseudoelitą), kuri neleis, kad mūsų auganti karta būtų dirbtinai dvasiškai luošinama ir vedama klystkeliais. Tuo mes ir esame stiprūs – tai savo vertės suvokimu ir oriu elgesiu prieš nieką nekeliaklupsčiaujant.

Labai norisi, kad ir mūsų politikai savo neatsakingais sprendimais, aklai pataikaujantys užsieniečiams, nepaverstų mūsų valstybės galingųjų tarnaite ir nevisiškai aiškiu dariniu prie didžiųjų sąjungų.

Ankščiau pateikti tik du pavyzdžiai verčia rimtai susimąstyti, nes tokių pavyzdžių sąrašą, beje, galima tęsti ir tęsti. Manau, kad dabartinė krizė su savo žlugdančiomis pasekmėmis tuo pačiu yra ir gera proga suprasti, pripažinti ir ištaisyti padarytas klaidas. Tai suteiks galimybę greičiau įveikti krizę ir išsiugdyti savus gebėjimus, kurti savo ateitį savoje, nepriklausomoje valstybėje. Niekas už mus mūsų darbų nenuveiks, taip pat kaip ir mūsų gyvenimo nenugyvens. Būkime išmintingi, darbštūs ir save gerbiantys, tada mus gerbs ir kiti.

2009-08-03

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą