Keletas minčių apie žydus ortodoksus

25
8
- Reklama -
Stasys Stungurys

Stasys Stungurys

Kartais iškyla įvairių klausimų ar net konfliktų tarp valstybių ir tautų ar tarp tautinių mažumų. Išsiskiria požiūriai į dabartį ar praeitį. Tai realu. Tie požiūrių nesutapimai visada turi būti sprendžiami demokratiškai, išsakant ramiai ir argumentuotai abiems pusėms savo požiūrius. Taip turėjo būti sprendžiamas ir labai jau senas žydų kapinių klausimas. Klausimas, kurio niekas tiek metų nekėlė ir, atrodo, buvo pamiršę. Žydai – labai praktiški žmonės. Jų žvilgsnis daugiausia nukreiptas į dabartį bei ateitį. Jų nejaudino tarybinės okupacijos metais didžiulių kapinių Antakalnyje likimas, nors tas pats dabartinis žydų bendruomenės pirmininkas dr.Simonas Alperavičius, tada vidaus reikalų papulkininkis, ramiai vaikščiojo Vilniaus gatvėmis ir galėjo kelti tarybų valdžiai tą opų klausimą.

Ir štai dabar važiuoja į Vilnių iš tolimosios Amerikos žydai ortodoksai bei Izraelio ministrai ir kaltina mūsų tautą ir valstybę nepagarbumu žydams. Atrodo, kad tuoj būsime pasmerkti visame pasaulyje. Lietuvai bus paskelbtas boikotas už tai, kad ji nestato paminklų prieš keletą šimtmečių kur nors palaidotiems žydams. Ir vėl nuskambės kaltinimai, jog mes esame žydšaudžių tauta, nors mūsų buvęs Prezidentas A.Brazauskas senokai atsiprašė už tuos negausius lietuvius, talkininkavusiems naciams. Deja, Izraelio vadovai taip ir nesusiprato atsiprašyti lietuvių tautos už žydus, talkininkavusius raudoniesiems okupantams vykdant lietuvių tautos genocidą.

Tad grįžkime bent truputį į praeitį.

Gimiau ir augau nedideliame Žemaitijos miestelyje – Skaudvilėje, kur žydai sudarė daugumą iš 2800 gyventojų. Visas miestelio centras ir pagrindinės gatvės buvo jų apgyvendintos. Turėjo jie savo erdvią sinagogą, keturių klasių pradžios mokyklą, kur viskas buvo dėstoma žydų kalba, lietuvių kalba tik kaip atskira disciplina. Žydų saviveiklinis teatras statydavo žydų kalba pjeses, o žydų jaunimas turėjo savo sporto klubą “Makabi”. Tad vargiai ką būtų galima prikišti net ir šios dienos nacionalinės politikos požiūriu. Ir jei ne dviejų totalitarinių režimų suokalbis, prasidėję “išvadavimai”ir nesibaigiančios represijos, tas ramus gyvenimas būtų ir toliau užtikrinęs abiejų tautų gerovę, o Lietuva artėjusi prie Skandinavijos šalių lygmens.

Ne lietuvių protuose gimė holokausto idėja, ne jie brandino ją. Ir jei atsirado vėliau šiek tiek lietuvių, kurie prisidėjo prie holokausto, tai daugiau kaltos istorinės aplinkybės, prasidėjęs tautų kiršinimas, o ne lietuvių sąmonės pokyčiai.

Deja, su didele nuoskauda tenka prisiminti, kad žydų tautinės mažumos atstovai buvo vieni iš aktyviausių bolševikinės okupacijos rėmėjų ir talkininkų. Vargu ar kada išdils iš mūsų atminties Nachmano Dušanskio, Danieliaus Todeso, brolių Aleksandro ir Juliaus Slavinų vardai. Ir jei atsirado vienas kitas nacių talkininkas lietuvis, tam tikra kaltės dalis tenka ir žydams, dirbusiems NKVD struktūrose, kankinusiems ir žudžiusiems lietuvius.

Nacių okupacijos metais paauglio akimis stebėjau tą žiaurų gyvenimą ir jau tada daug ką supratau. Vasarą dažnai viešėdavau pas savo krikšto močią Sofiją Jakštienę Pakadūšio dvarelyje, netoli Dionizo Poškos “Baublių”. Jos vyras Domininkas Jakštas, buvęs Lietuvos kariuomenės veterinarijos viršila, savo ūkyje slėpė žydaitę – Telšių gimnazijos moksleivę. Mergaitė buvo šviesaus gymio, nelabai panaši į žydaitę, bet aplinkiniams tai nebuvo paslaptis. D.Jakšto brolis, atsargos karininkas, buvęs Tverų valsčiaus viršaitis, 1941-ųjų birželį buvo nužudytas Rainių miškelyje. Pas Jakštus dažnai lankydavosi patriotiškai nusiteikę žmonės, kalbėdavo apie neaiškią Lietuvos ateitį. Žydaitė kartu su mumis grėbdavo šieną , bendraudavo, juokaudavo. Kartais ją aplankydavo nemalonios išvaizdos jaunuolis. Šeimininkas tuos pasimatymus toleruodavo. Tik jaunuoliui išvykus, išsitardavo, kad tas vaikinas buvęs komjaunuolis. Kai 1944-ųjų spalio pradžioje, traukiantis vokiečiams, atvykau pas Jakštus, jų jau neberadau. Buvo pasitraukusi ir išsaugota žydaitė. Jakštai, matyt, ketino pasitraukti į Vakarus, bet kiek pavėlavo ir liko gyventi Pagėgiuose, kur nemažai apsigyveno panašaus likimo žmonių.

Tą pačią 1944-ųjų vasarą ir rugsėjį teko praleisti vienoje pastogėje arti Skaudvilės miestelio su pačios turtingiausios Skaudvilės žydų šeimos atžala – Leve,kurio vardo jau nepamenu. Tėvai nuogąstavo, kad per karo veiksmus miestelis gali būti sudegintas ir kur kas saugiau frontą praleisti atokiau nuo miestelio. Tad laikinai įsikūrėme kalvio Tverijono sodyboje, tik keletas šimtų metrų nuo miestelio. Su manim, be tėvų, buvo ir brolis abiturientas. Mama mane kategoriškai įspėjo neiti į šeimininkų mamos kambarį, kuriame ji viena ilsėdavosi. Atseit, netrukdyti jos poilsiui. Brolis man tiesiai paaiškino tikrąją priežastį – ten slepiasi Levės sūnus. Todėl geriau nieko nematyti. Mes buvome krikščioniškai išauklėti ir blogis mums buvo svetimas.

Levė buvo gal dvejetą ar trejetą metų už mane vyresnis. Jis buvo pagautas besislapstantis viename kaime. Uždarytas savivaldybės arešto namuose ir netikėtai iš ten pabėgo. Dabar štai buvo vienoje pastogėje su mumis.

Spalio 7-osios vakarą paskutiniai vokiečių kariai, atėję į sodybą, paprašė maisto. Gavę kiek lašinių ir bulvių, ėmė jas virti ir ruošėsi netoliese gynybos pozicijas. Tačiau netrukus gavo įsakymą trauktis ir, išsigraibę nebaigtas virti bulves, dingo iš mūsų akių. Beliko laukti rusų. Vis dėlto tikėjomės kažkokio mūšio ar susišaudymo, todėl visi sulindome į atkalnėje įmūrytą prieškario parako sandėlį, kuriame buvo laikomi už geležinių durų kuklūs šaudmenų medžiotojams ištekliai. Užsidengęs galvą kažkokia skara, vis dar nerodydamas veido ir nė žodžio nepratardamas, slėpėsi nelaimingasis žydelis, pavadintas Jurgiu ar Mikalojumi. Netrukus už tų geležinių durų pasigirdo mamos balsas, kuri rusiškai kažkam aiškino, kad sandėlyje slepiasi jos šeima ir ginkluotų žmonių nėra. Atsidarė durys, ir automatu ginkluotas rusų kareivis paprašė visus išeiti į lauką. Patikrinęs vėl liepė visiems pasislėpti, nes galimas susišaudymas. Mama, patenkinta tokia baigtimi, atnešė kažkur suradusi naminės buteliuką, kurį kariai mielai ištuštino ir iš to pasitenkinimo ėmė pyškinti iš automatų į kitą Ančios pusę. Mamai teko įrodinėti kareiviams, kad ten ne vokiečiai, o ūkininkas Motiejus su savo karvėmis. Pagaliau kareiviai liovėsi šaudę. Matyt, nuovargis ir degtinės lašas suveikė: užsnūdo čia pat, šalia mūsų slėptuvės. Tik girdėjau, kaip per sapną dar jaunyvas kareivis vos girdimai kartojo: “Bože moj, Bože moj…” (“Dieve mano, Dieve mano”).

Taip Levė sulaukė laisvės. Tačiau niekur nesirodė, kol neatsirado NKVD ir nesusikūrė stribai. Vykdomojo komiteto pirmininku tapo Antanas Venckus, buvęs verslininkas, turėjęs prieš karą mėsos gaminių parduotuvę. Nebuvo jis komunistas, o tik ateistas, dažnai diskutuodavęs su mano tėvu religijos klausimais. Jo sūnus Vytukas buvo mano labai artimas draugas.

Vieną dieną labai nustebome sužinoję, kad suimtas mūsų miestelio vykdomojo komiteto pirmininkas A.Venckus.

Kaip vėliau paaiškėjo, A.Venckus rūpinosi Levės slėpimu, jis išpirko jį iš policijos, suorganizavo tariamą jo pabėgimą. Levė su stribais reikalavo iš Venckaus grąžinti auksą, kurio jau nebuvo, tik du auksiniai dantys Venckaus burnoje…

Venckus netrukus išvyko į Saratovo gulagą, kur po metų baigė savo gyvenimą, ir kažkokie plėšikai laukė, kol jis išleis paskutinį atodūsį, kad galėtų išlupti tuos dantis. Levė taip pat dingo. Žmonės kalbėjo, kad artimieji jį išsireikalavo į Angliją. Daugiau Lietuvoje mes jo nematėme, tik liko nemalonus prisiminimas, kaip žmogus už išgelbėtą gyvybę nežmoniškai “atsidėkojo”.

Būdamas gulaguose sutikau ne vieną žydų tautybės kalinį, kurie paliko malonius įspūdžius. Tose vietovėse lietuviai jiems būdavo artimesni nei rusai: nekaltindavo jų nei komunizmo sukūrimu, nei revoliucija. Mes ieškodavome naujų ateities kelių ir tai mus tolino nuo sujauktos ir žiaurios praeities. Ne vienas tų žmonių mums padėjo vėliau disidentinės kovos baruose.

Svetimas mums ir žydų ortodoksų toks keršto dievinimas. Mūsų miestų gatvėse vaikšto mus skundę ir išdavinėję žmonės, kurių mes nemušame ir nesodiname į kalėjimus. O žydai ortodoksai gali keršyti visiškai nekaltiems, bet jų nemėgstamos tautos žmonėms. Gulaguose sutiktas lietuvis Vakarų žvalgas S.Guiga man papasakojo šiurpų keršto atvejį. Vakarų Vokietijoje, Miunchene, pasirodę lietuviai, prakalbę lietuviškai ar pasireiškę kitais lietuviškumo požymiais, tuoj pat žydų buvo įskundžiami amerikiečiams, jog tie žmonės šaudę žydus Lietuvoje. Amerikiečiai nedelsdami įskųstuosius suimdavo ir perduodavo rusams, gerai žinodami, jog pastarieji juos sudoros. Taip buvo naikinami niekuo nenusikaltę lietuviai. Nerimo apimti vietos lietuviai galvojo: ką daryti? Buvo surastas tautietis, nacių okupacijos metais negyvenęs Lietuvoje, parengti tai patvirtinantys dokumentai ir leista tautiečiui demonstruoti viešai savo lietuviškumą. Žydai netrukus sugriebė šį tautietį. Tačiau atvykę pas amerikiečių karo policiją lietuviai pateikė visus dokumentus, įrodančius tautiečio nekaltumą, ir atskleidė žydų provokacijas. Amerikiečiai žydus avantiūristus gerokai apkūlė ir taip provokacijoms buvo padarytas galas.

Gerai žinomas lietuvių grobimas Vakarų Vokietijoje, kurį suorganizavo NKVD ir kur itin aktyviai reiškėsi Aleksandras Slavinas. Kiek lietuvių pagrobta tos akcijos metu, kiek jų žuvo – tiksliai nežinoma. Mūsų genocido tyrėjai vis dar neskuba baigti tų darbų, kurie turėtų parodyti tikrąją tautos būklę okupacijos metais ir jos patirtas kančias.

Tad patarkime mūsų minkštakūniams politikams nesilankstyti bent žydų ortodoksams, o pirmiausia pareikalauti už jų tautiečių padarytą lietuvių tautai žalą – atsiprašyti.  

 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą