KGB diversija Lietuvos atžvilgiu

0
12
- Reklama -

Arba Ignalinos AE likimas turi būti sprendžiamas ne KGB rezervistų pajėgomis

„Bet koks ūkio subjektas tokioje situacijoje, kokioje yra Lietuva, subankrutuotų per pusę metų“, – „Karštam komentarui“ pasakė partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Prezidentas Rolandas Paksas. Šiandien su juo kalbamės apie Lietuvos energetiką, taikdariškas misijas ir karčią (premjero Gedimino Kirkilo viešaisiais ryšiais užpudruotą) Lietuvos kasdienybę.

-Po sužlugusių Lietuvos ir Lenkijos derybų dėl elektros tilto tiesimo į Vakarus, kas savo ruožtu įšaldė ir šalių derybas dėl naujos atominės jėgainės statybos, Lietuvos valdžia prabilo apie būtinybę pratęsti Ignalinos AE antrojo bloko darbą. Todėl norėtume paklausti Jūsų: ar tokia Lietuvos valdžios iniciatyva nėra pavėluota? Ir kaip Jūs vertinate tokius mūsų valdžios veiksmus, kadangi Jūs, dar eidamas Prezidento pareigas, kalbėjote būtent apie Ignalinos AE antrojo bloko darbo pratęsimą, tačiau tuo metu Jūsų mūsų valdžios „elitas“ girdėti nenorėjo?

-Aš labai gerai prisimenu susitikimą su tuometiniu užsienio reikalų ministru Antanu Valioniu, kada buvo aiški mano pergalė per Prezidento rinkimus. Tada jis apsilankė pas mane Seime – nes tuomet aš buvau Seimo narys, ir aš jam uždaviau klausimą apie Ignalinos atominės jėgainės antrą bloką – kad jis neturi būti uždarytas. Tuomet Antano Valionio nuomonė šiuo klausimu buvo labai skeptiška, ir jis, išėjęs iš susitikimo su manimi, žurnalistams sugebėjo labai abstrakčiai pasakyti, jog tai – neįmanomas dalykas.

Tuo tarpu mano pozicija šituo klausimu buvo vienareikšmė: kol mes neturime naujos atominės elektrinės, mes negalime sustabdyti Ignalinos atominės jėgainės antro bloko.

Ir pažiūrėkite, kas yra dabar: spaudoje nuskambėjo mintis, kad premjeras Gediminas Kirkilas siūlys Antaną Valionį – KGB rezervistą, KGB kapitoną – derybininku su Europos Sąjunga dėl Ignalinos atominės elektrinės antro bloko pratęsimo. Ir jeigu tokius reikalus Europos Sąjungoje Lietuvos vardu tvarkys KGB rezervistas –KGB kapitonas, tuomet jau dabar galime spėti, kokio derybų rezultato mums belieka laukti.

Aš tikrai negalvoju, kad tas antras blokas dirbs po 2009 metų, jeigu bus tokie derybininkai: mes labai gerai matome, kokią veiklą Lietuvoje vykdo KGB rezervistai, ko jie siekia.

Uždarius antrąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką, Lietuvai bus blogiau, bet kažkam dėl to bus geriau. Ir jeigu šituo klausimu užsiims KGB, tai tikrai bus geriau. Aišku, ne Lietuvai.

Taigi man šita premjero Gedimino Kirkilo pozicija yra nesuprantama. Visiškai nesuprantama.

Mano giliu supratimu, Vyriausybė visiškai ne KGB rezervistų pajėgomis turi derėtis su Europos Sąjungos Komisija, bet pats premjeras turi įjungti visus svertus, visas ambasadas, išnaudoti visus ryšius su Europos Sąjungos valstybėmis ir su mūsų atstovais tose valstybėse, kad būtų atlikta viešųjų ryšių kampanija, parodanti, kas atsitiks Lietuvai, jei antras Ignalinos atominės elektrinės blokas užsidarys, ir iškelianti klausimą: ar Europos Sąjunga nori, kad Lietuvai, vienai iš ES valstybių, būtų blogiau? Ar vis tik Europos Sąjunga nori, kad visoms jos valstybėms būtų geriau?

Kitas dalykas – tai ir mano asmeninė, ir mūsų partijos pozicija: kai mes po parlamentinių rinkimų turėsime valdančiąją daugumą, mes tikrai neuždarysime Ignalinos atominės elektrinės antro bloko. Ir mes nežiūrėsime, kokia bus Europos Sąjungos pozicija: mūsų žmonės, mūsų valstybė, mūsų nacionaliniai interesai yra aukščiau už kažkieno tai klaidingus arba specialiai nenaudingus Lietuvai padarytus sprendimus. Tokia yra mūsų pozicija antrojo bloko uždarymo klausimu.

Jeigu pirmojo bloko uždarymas buvo duoklė – aš nebijau to sakyti, kad būtų pradėtos derybos su Europos Sąjunga dėl narystės joje, tai pasikliauti dabar vien tik dujomis ar mazutu, kurie ateina tik iš Rytų, mano manymu, tikrai nėra teisingas sprendimas.

Tuo metu, kai Lietuvai buvo paskelbta ekonominė blokada – kai nebuvo nei dujų, nei mazuto, nei benzino, Lietuvą išgelbėjo Ignalinos atominė elektrinė. Kaip mes galime šitokius dalykus pamiršti?

-Iš tiesų: ši skaudi istorinė patirtis – ekonominė blokada iš Rusijos – Lietuvai kovojant dėl savo nepriklausomybės, galėtų būti labai svarbus Lietuvos Vyriausybės argumentas derybose su Europos Sąjunga dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko darbo pratęsimo…

-Be to, jeigu mes uždarysime Ignalinos atominę elektrinę, specialistai išsilakstys, ir tuomet kas norės statyti naują atominę elektrinę tuščioje vietoje čia, jei pilna tuščių vietų ir ne Lietuvoje?

Aš manau, kad čia yra, kaip Bzežinskis yra pasakęs, didžioji šachmatų lenta ir kažkur yra dėstomi tokie dalykai.

Ir dar – aš labai gerai prisimenu, kad tuo metu, kai mes kalbėjome, kad negalima uždaryti Ignalinos atominės elektrinės, prie tuometinio premjero buvo įkurtos darbo grupės, kurios skaičiavo, kiek kainuos elektros energija, ir kad mes tos energijos turim į valias, ir kad kaina nekils, o jeigu kils, tai tiktai 3 ct už kilovatvalandę. O dabar jau tos pačios komisijos, tie patys akademikai, tie patys specialistai sako, kad elektros energijos kaina kils 40-50 proc. O tai yra labai didelis dalykas.

Tarpininkai – tik dėl „otkato“

-Jūs buvote premjeras, Jūs buvote Prezidentas, taigi Jūs turite kur kas daugiau informacijos, nei eilinis Lietuvos pilietis. Ir todėl pasakykite, kodėl Ignalinos atominė elektrinė, kuri pagamina pakankamai elektros energijos, tarpininkams parduoda elektrą po 7 centus už kilovatvalandę, o Lietuvos vartotojus ta elektros energija pasiekia jau 4-5 kartus brangesnė? Mūsų šaltiniai iš Ignalinos atominės elektrinės tvirtina, kad elektrinė pati galėtų pardavinėti elektrą gyventojams, ir pardavinėti žymiai pigiau, tačiau to mūsų Vyriausybė daryti jai neleidžia. Taigi kodėl elektros Ignalinos atominė elektrinė negali pardavinėti vartotojams tiesiogiai, be tarpininkų? Kam tie tarpininkai reikalingi?

-Pirmas dalykas: tam, kad tarpininkų nebūtų, reikia politinės valios. Kai politinės valios nėra, o kai kurie politikai, matyt, „pasišildo rankas“ iš tarpininkų buvimo, tai ir atsiranda tarpininkai. Štai, dujų sektoriuje dujas pardavinėja „Lietuvos dujos“ ir „Dujotekana“. „Lietuvos dujos“ – valstybinė įmonė. Kodėl ji viena negali pardavinėti dujų? Todėl, kad tarpininkai, matyt, kažkam yra naudingi – tas vadinamasis „otkatas“ kai kuriems politikams, matyt, gerai „šildo rankas“…

Lygiai tas pats yra su Ignalinos atomine elektrine. Jeigu Ignalinos AE (arba Ūkio ministerija) pati pardavinėtų elektros energiją, tuomet kiltų klausimas: o kodėl mes taip brangiai mokame vieninteliam tarpininkui, kuris, parduodamas elektros energiją vartotojams, uždirba šimtus milijonų? Tačiau kadangi yra kainų žirklės, ir dalis pinigų nusėda tiek vienoje valstybėje esantiems politikams, tiek kitoje valstybėje esantiems politikams, niekam neįdomu, kad mes iš šito neuždirbam.

Antras dalykas, kodėl už elektros energiją vartotojai moka didelę kainą, yra tai, kad Ignalinos atominė elektrinė nedirba pilnu pajėgumu.

Ignalinos atominė elektrinė galėtų gaminti kur kas daugiau elektros energijos. Esant didesnei apyvartai, būtų mažesni kaštai, ir tuomet būtų galima parduoti elektros energiją savo vartotojams mažesne kaina.

Bet – Lietuva yra stebuklų valstybė: turėdami naftos perdirbimo įmonę „Mažeikių nafta“, mes Pabaltijyje mokame brangiausiai už benziną, turėdami Ignalinos atominę elektrinę, mes mokame vos ne daugiausiai už elektrą.

Čia yra politinės valios ir tvirto politinio stuburo klausimas.

-O kai Tvarka ir teisingumas laimės Seimo rinkimus, ar jie turės politinės valios pašalinti tuos tarpininkus?

-Labai tiesus klausimas ir labai tiesus atsakymas: būdamas Prezidento pareigose, aš pradėjau tuos dalykus daryti. Sistema pajuto pavojų savo „otkatams“, interesams ir suorganizavo perversmą prieš valstybės vadovą. Tai kad šito dalyko neįvyktų ateityje, mes „imsim“ valdžią ir savivaldos lygmeniu – ką jau esame padarę, ir parlamentiniu lygmeniu, ir prezidentiniu lygmeniu. Ir tada ta tvarka ir teisingumas valstybėje iš tikrųjų bus.

Virsmas Lietuvoje: iš energetinės – į energiją perkančią valstybę

-Sakykite, o tas elektros tiltas į Vakarus yra realu, ar tik geopolitiniai žaidimai? Nes kažkaip visos derybos šituo klausimu ima ir subliūkšta: Lenkija niekaip neprieina prie sutarties pasirašymo…

-Nuo 1997 metų kiekvienose derybose su Lenkija, kiekviename susitikime (ar tai būtų premjeras, ar tai būtų Prezidentas ) visą laiką buvo kalbama apie tiltą į Vakarus – kad mes turėtume tą tiltą padaryti. Ir aš esu girdėjęs daugybę pažadų: kad mes tuoj tą tiltą padarysime. Ir kai tiktai reikalas nusileidžia į žemesnį lygmenį – į energetikų lygmenį, visi tie projektai sustoja. Ir jie stovi jau daugiau nei 10 metų. Todėl aš labai skeptiškai žiūriu į dabartinio lenkų vadovo pasakymą, kad „mes jau už savaitės pasirašysime sutartį ir tiesime tą tiltą“.

Pasiūlymas, kad Lietuva turėtų alternatyvą per kur išeiti į Vakarus – ar tai būtų Skandinavija, ar kas kita, yra būtinas. Tada derybinė pozicija būtų visai kitokia – tada tu gali pasakyti: gerai, kolega, mes gerbiame jus, mes žinome, kad mūsų santykiai yra geri, žinome, kad jūs daug padarėte dėl mūsų integracijos į Europos Sąjungą, bet jūs kažkodėl tai nenorite, kad iš Lietuvos būtų nutiestas elektros tiltas per jūsų šalį į Vakarus (aš nesiimu spręsti, kodėl jie nenori šito daryti – jeigu jie būtų norėję, jie būtų seniai tą padarę)…

-..ir tai rodo, kad mūsų saugumo kontržvalgyba blogai dirba…

– todėl mes turime kitą variantą: ar tai Norvegija, ar tai Švedija, ir mes einame šituo keliu.

Taigi nesugebėjimas derėtis – aš manau, kad tai yra mūsų Užsienio reikalų ministerijos nesugebėjimas derėtis ir parodyti alternatyvos – atvedė mus iki tos situacijos, kad šiandien yra dešimt metų, kai yra tūpčiojama vienoje vietoje, ir kai šitą dalyką reikia pradėti iš naujo.

Tada, prieš dešimt metų, mes kalbėjome: mes turime ir šilumines elektrines, ir Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, ir du blokus Ignalinos atominės elektrinės, ir todėl mes užpilsime visą Vakarų Europą savo pigia elektros energija. Tačiau dabar klausimas yra keliamas jau visai kitas: ar nebus taip, kad tas tiltas į Vakarus mums bus reikalingas tam, kad nusipirktume patys elektros energijos?

Specialistai sako, kad poreikis nusipirkti elektros energijos labai išaugo. Ir jei mes taip tūpčiosime su energetika, tai po 25-30 metų mums patiems trūks elektros energijos.

-Taigi tendencijos energetikos srityje Lietuvai labai nepalankios?

-Aš bijau, kad jei viskas ir toliau taip klostysis, tai Lietuva iš energetinės valstybės gali tapti energiją perkančia valstybe. Tokių požymių yra.

Lietuva derėtis nemoka

-O kaip Jūs vertinate Lenkijos ūkio ministro – dabar jau buvusio – šantažą, kad jeigu Lenkija negaus naujai pastatytoje atominėje elektrinėje trečdalio pagaminamos energijos, tai tilto į Vakarus nebus?

-Tai aš vertinu kaip derybinę poziciją. Puikiai žinodamas, kad tiltas yra reikalingas, lenkų atstovas nori pasiekti maksimalaus rezultato.

Lygiai taip pat neigiamai aš vertinu Prezidento Valdo Adamkaus pasiūlymą ukrainiečiams prisidėti prie šito bloko – nesuderinus su partneriais, V.Adamkus jau siūlo penktam įsijungti į šito bloko statybą. Ką apie tai turėtų pagalvoti lenkai? Juoba kad ir įstatymas dėl nacionalinio investuotojo bei naujos atominės elektrinės statybos Seime priimtas prieš atvykstant lenkams…

Taigi toks nesuderintas politinis žaidimas duoda galimybę politiniams sąjungininkams, t.y. savo valstybių interesų gynėjams, žaisti savus žaidimus.

Be to, kaip sakiau, jeigu mes turėtume alternatyvą (per Lenkiją tilto neišeina padaryti? Gerai, tuomet darome per Švediją), tai joks lenkų ministras negalėtų deklaruoti lietuviams savo sąlygų, kaip kad įvyko dabar.

Lietuva derybose privalo turėti savo tvirtą poziciją.

Misija Irake – provincialus užsispyrimas

-Prieš kelias savaites Lietuva į Iraką išsiuntė dar 40 savo karių. Kariams į tarptautines misijas skraidyti KAM nusipirko beveik milijardą kainavusį lėktuvą. Uždarinėdama savas mokyklas, Lietuva stato naujas mokyklas Afganistane. Pamiršusi savas gimdyves, Lietuva dovanoja gimdyvių paketus Afganistane gimdančioms moterims… Tokių paralelių galima vardinti ir vardinti. Kaip Jūs vertinate tą faktą, kad Lietuva, pati savo namuose turėdama didelių problemų – nekalbant jau apie tai, kad gaisrininkai neturi už ką kopėčių nusipirkti, leidžia didžiulius pinigus tarptautinėms misijoms?

-Aš buvau berods pirmasis Prezidentas, kuris apsilankė ir Irake, ir Afganistane, kad savo akimis pamatyčiau, kaip ten jaučiasi mūsų kariai: ar jie saugūs, ar mes neparvešime cinkuotus karstus, kuriuose parvažiuodavo lietuvaičiai iš Afganistano. Todėl neturėtų niekas kaltinti, kad aš nesidomėjau tais dalykais.

Tačiau šiandien situacija pasaulyje yra kita – šiandien yra išvedinėjami kariai iš Irako, ir pagrindinis tikslas Irake – perduoti visą valdžią Irako Vyriausybei, tikintis, kad ji sugebės kontroliuoti padėtį Irake. Todėl karių buvimas Irake nebetenka prasmės.

Šiandien lietuvaičiai turi sugrįžti iš Irako. Ir kuo greičiau jie tą dalyką padarys, tuo bus geriau valstybei.

Aš puikiai suprantu, kad Lietuvos buvimas NATO, kitų tarptautinių institucijų nare, yra ne vien tik naudojimasis saugumo garantijomis – reikia būti ne vien tik poreikio naudotoju, bet reikia įnešti ir savo indėlį į tai, kad pasaulyje saugumo būtų daugiau. Jei pasaulis bus saugus vienoje vietoje, tai pasaulis bus saugus ir kitoje vietoje. Bet šiandien aš nematau prasmės, kodėl mūsų kareiviai ten turėtų būti. Gal kas nors galėtų pasakyti, kodėl lietuvaičiai turi būti Irake tuo metu, kai iš jo traukiasi kitos valstybės – galingos pasaulio valstybės? Ir ką mes tuo norime parodyti? Ar čia kokie nors įsipareigojimai dabartinio Prezidento didžiosioms pasaulio valstybėms mūsų kareivių, mūsų biudžeto sąskaita? Šito aš nežinau.

Kai reikėjo parodyti, kad mes esame vieningi, mes parodėme. Tačiau ilgiau mūsų kariams būti Irake aš nematau prasmės. Ir matau, kad prasidėjo kažkokie užkulisiniai žaidimai.

Taigi vienu sakiniu aš pasakysiu taip: kareiviai turi būti sugrąžinti namo.

Beje, apie tai kalbama ir Amerikos kongrese! Ir tik vieno balso ar dviejų balsų persvara nulemia tai, kokiu kiekiu kariai yra išsiunčiami ar sugrąžinami iš Irako. Todėl Lietuvos pozicija – kad mūsų kareiviai dar yra ten – man atrodo kaip kažkoks provincialus užsispyrimas.

Krašto apsauga – labiausiai pažengusi į priekį

-Europoje vis garsiau kalbama apie tai, kad iš Afganistano plūstantys heroino kiekiai yra susiję su Afganistane esančiais taikdariais. Ar Lietuvos veržimasis dalyvauti „taikos misijoje“ Afganistane nėra kažkieno noras dalyvauti pasauliniame narkotikų biznyje? Nes, tiesą sakant, bent teorinė tikimybė tokia yra ir net labai palanki: iš Afganistano (ir apskritai iš bet kur) į Lietuvą sugrįžusių karių netikrina nei mūsų pasieniečiai, nei muitininkai. Kitaip sakant, vežk, ką nori, ir kiek tik pakeli… Ir kelių užsienio šalių karo atašė neoficialiuose pokalbiuose mūsų redakcijai užsiminė, kad vienas iš taikos misijos Afganistane uždavinių yra saugoti aguonas… Ką Jūs apie tai manote?

-Na, niekuomet negali pasakyti „ne“, bet… Mano nuomonė yra kiek kitokia.

Mūsų Krašto apsaugos ministerija, mūsų kariškiai ir dalis karininkų, jeigu lygintume su kitomis sferomis – pvz., policija, yra kur kas daugiau pažengę į priekį. Ši institucija buvo kuriama nuo nulio, naujoje vietoje, buvo atvira užsieniui, užsienio specialistams, atvira galų gale visuomenei. Ir man yra tekę susitikti su daugeliu ten tarnaujančių žmonių, kurie yra ir idealistai, ir patriotai, ir žmonės, kurie, esant reikalui, galėtų stoti ir kovoti už mūsų valstybės interesus.

Jeigu net ir tokių dalykų yra, tai gal yra tik vienetiniai dalykai. Bet apskritai paėmus aš mūsų krašto apsaugos sistemą vertinu gerai.

Kainų padidėjimas – Vyriausybės neveikimo rezultatas

-Dabar palikime Afganistaną ramybėje ir pakalbėkime apie kasdienius dalykus – apie per vieną naktį išaugusias maisto produktų kainas. Kokie faktoriai lėmė šitokį kainų pakilimą (nes juk ne burtininko lazdelei mostelėjus kainos ėmė ir pačios pakilo)? Ir ar mūsų Vyriausybė yra pajėgi šitą situaciją ištaisyti?

-Šitą kainų šuolį lėmė bendras kompleksas veiksmų, tiksliau – Vyriausybės neveikimas. Aš ne kartą esu kartojęs, kad ministras pirmininkas šiandien dalija pažadus visiškai skirtingom interesų grupėm: „jums reikia pinigų? Prašau. Jums reikia pinigų? Prašau“. Kitaip sakant, jis dirba kaip viešųjų ryšių kompanija, ir toks darbas negali sustabdyti nei kainų augimo, nei infliacijos.

Kai pradėjo kilti kainos, mūsų partijos vadovybė kreipėsi į Gediminą Kirkilą, į Vyriausybę – kad būtų sušauktas skubus posėdis ir išanalizuota, kodėl tos kainos kyla (ar dėl gamintojų, ar dėl perdirbėjų, ar dėl prekybininkų, ar dėl kartelinių susitarimų), ir padarytos išvados, programa, ką reikia daryti. Tačiau nieko panašaus nebuvo padaryta. Ir todėl dabar Vyriausybei belieka tik stebėtis ir skėsčioti rankomis, kad mūsų kainos kyla kaip ant mielių, ir niekas negali pasakyti, nuo ko.

Jeigu šitaip bus ir toliau, tai, manau, Vyriausybė greitai galės vadovauti tiems žmonėms, kurie nesugeba išvažiuoti iš Lietuvos.

Taigi šitą situaciją trumpai galėčiau apibūdinti taip: tai yra absoliutus Vyriausybės neveiksnumas ir nereagavimas į susidariusią situaciją.

Norint ištaisyti šitą padėtį, reikalingas kompleksas veiksmų – apie tai kalbėjo ir Europos komisarė Dalia Grybauskaitė. Aišku, iš karto visko nepadarysi, tačiau sudarius programą, 60-70 procentų šito komplekso veiksmų būtų galima įgyvendinti.

Tačiau – kitais metais mūsų biudžetas ir vėl yra planuojamas deficitinis: pajamos nuo išlaidų skiriasi beveik milijardu litų. Ir mūsų Vyriausybė vėl į tai nežiūri – žiūri į rinkimus: kad būtų galima vieną, antrą, trečią skylę uždengti. O kaip bus su infliacija – kad ji „suvalgys“ visus pensijų padidinimus, žmonių santaupas, niekam tai neįdomu.

Taigi šitoje vietoje yra kalta neveiksni Vyriausybė.

Beje, o kas Lietuvoje daro sprendimus? Prezidentas tiktai „išreiškia susirūpinimą“; premjeras veikia tiktai kaip viešųjų ryšių organizacija – filmuojasi teniso kortuose ir panašiai; Seimas negali padaryti jokio sprendimo – toks susiskaldęs… Taigi yra susidariusi tokia situacija, kurioje bet kuri ūkinė organizacija bankrutuotų per pusmetį.

Prioritetai – tik žodiniai

-Tai ką siūlote?

-Mūsų siūlymas paprasčiausias – nurėžkime ministerijoms po 15 procentų ir padarykime biudžetą nedeficitinį. Atskirkim prioritetus, kurie yra reikalingi, o kurie – nereikalingi. Ir pamatysite, kaip situacija pradės keistis.

Tačiau – ne. Būtent šito valdančioji mažuma nenori…

Kalbama, kad mūsų pagrindinis dalykas – išugdyti naują žmogų, ir kad indėlis į žmogiškuosius resursus yra pats svarbiausias (nes Lietuva neturi gamtinių iškasenų, sunkiosios pramonės, kitų dalykų, ant kurių valstybės stato savo perspektyvas). Bet kai pasižiūri, kad mokytojas, dirbdamas dviejuose etatuose, uždirba tiek pat, kiek ir Seimo nario padėjėjas, tai akivaizdžiai nustembi: o kur čia yra investavimas į žmogų?

Taigi duokim mokytojui tokį atlyginimą, kokį gauna Seimo narys, – nurėžę nuo ten, kur nereikia. Bus rezultatas?

-Bus.

-Ir skatinkime šeimas realiai, o ne žodžiais. Bus rezultatas?

-Bus.

-Taigi reikia dirbti, o ne galvoti, kaip nedirbant, o visiems žadant (kaip daro Gediminas Kirkilas), tapsi Prezidentu.

-Taigi galima suprasti, kad liberalai demokratai šito biudžeto neparems?

-Ne. Biudžetas – politikos sudedamoji dalis. Ir šitokį biudžetą rems tie, kuriems dabar Lietuvoje gyventi yra gerai. Tačiau tie Lietuvos žmonės, kuriems Lietuvoje nėra gerai, tokio biudžeto remti negali.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą