Algis Avižienis
Iniciatyvinė grupė „Lietuvos ateitis“ kviečia Lietuvos patriotus susitelkti politinei kovai dėl mūsų valstybės ateities, dėl mūsų teisės spręsti, kokio valstybės gyvenimo mes norime sau ir savo vaikams. Pribrendo laikas kurti tikrą opoziciją dabartinei politinei klasei, kuri tarnauja globalizacijos, Naujosios pasaulio tvarkos architektams ir jau seniai nebegina esminių Lietuvos interesų. Todėl Lietuvoje dabar vyrauja beviltiškumo nuotaikos, kai milijonas mūsų piliečių paliko gimtąją šalį dėl geresnių perspektyvų užsienyje.
Tam, kad susitelkimas būtų patvarus, reikia laikytis vieningos pozicijos dėl pagrindinių principų ir vertybių, kuriais ateityje turėtų remtis valstybinė Lietuvos politika. Tie principai ir vertybės yra išdėstyti toliau.
Taip pat reikėtų susitarti ir drąsiai bei blaiviai apibūdinti geopolitinę padėtį, kurioje Lietuva ir kitos Europos valstybės atsidūrė paskutinių dešimtmečių eigoje.
Šiuo metu kaip niekad seniau Europos tautų likimus įtakoja ne tiek patys europiečiai, kiek gigantiškos valstybės už Europos ribų ir viršnacionalinės institucijos bei finansiniai interesai. Todėl gyvybiškai svarbu teisingai suvokti, su kokiomis galybėmis teks susidoroti Lietuvai ir kitoms Europos valstybėms, siekiant susigrąžinti valstybės valdymo svertus ir apginti nacionalinius interesus.
Mes tikimės, kad visuomenė reaguos į šį mūsų atsišaukimą, ir atsiras bendraminčių. Ilgainiui galėtų burtis ryžtingi bendražygiai, įsitikinę vieningos principinės pozicijos pagrįstumu ir pasiruošę aukotis politinei kovai.
Kertinė sąvoka – laisvas individas, pajėgus ginti savo laisvę stiprioje valstybėje.
Kiekvienas iš mūsų turi prigimtinę teisę siekti laisvo, oraus, pasiturinčio, saugaus, kūrybingo ir prasmingo asmeninio gyvenimo. Tuo mūsų požiūris sutampa su klasikinės liberalios demokratijos dėsniais, suformuluotais ir įgyvendintais 18-to amžiaus antroje pusėje ir 19-to amžiaus eigoje. Mes manome, kad reikia remtis subrendusio ir sąmoningo individo racionalumu, jo asmeniniu gebėjimu atrasti kelią į pilnavertį gyvenimą. Mūsų laikus atitinkanti politinė ideologija privalo sau nustatyti vieną ir tą patį pagrindinį tikslą – ginti atskiro piliečio teises ir lūkesčius geresniam gyvenimui.
Tačiau klasikinės liberalios demokratijos kūrėjai nepakankamai įvertino ekonominių procesų įtaką individo laisvei. Laikotarpis nuo 1789 m. Prancūzų revoliucijos buvo paženklintas pramonės revoliucija. Nauji moksliniai išradimai ir naujos technologijos sukūrė iki tol neregėtus kiekius materialių vertybių, kurias finansiniai magnatai ilgainiui sukoncentravo savo rankose. Jau 19-to amžiaus antroje pusėje išryškėjo didžiulė finansinių sluoksnių politinė galia. Palaipsniui įsivyravo oligarchų valdymas Vakarų pasaulyje, kuris tęsiasi iki mūsų laikų.
Nors liberalios demokratijos šalininkai sėkmingai pašalino monarchų ir aristokratų priespaudą, bet iškilo kita valdančioji klasė, kuri siekia tapti vienvalde visame pasaulyje. Praėjusių šimtmečių demokratai suvokė pavojų individo laisvei, kai monarchai ir aristokratija sutelkė gerokai per didelę politinę galią savo rankose. Bet vėliau liberalios demokratijos gynėjai nepakankamai kovojo prieš finansinių oligarchų piniginės galios monopolizaciją. Galima teigti, kad šiandien liberalios demokratijos ideologija paliko atskirą asmenį visiškai vieną ir neapsaugotą nuo superturtuolių savivalės.
Praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams nuo liberalios demokratijos įsitvirtinimo Vakarų pasaulyje, pribrendo laikas atnaujinti demokratijos sąvoką. Jau tapo akivaizdu, kad abstraktus individas, kurio asmeninę laisvę liberali demokratija laiko aukščiausia vertybe, nebesugeba atsilaikyti prieš Naujosios pasaulinės tvarkos suvaržymus.
Atėjo laikas aiškiau suvokti, jog atskiro asmens laisvė negali egzistuoti, jei individas neturės jam palankių stiprių žmonių užnugario. Laisvė be galios, be panašių požiūrių ir bendros kilmės pagalbininkų artimesnėje aplinkoje, liks tik abstrakčia sąvoka.
Vienas iš pamatinių individo laisvę ir galią užtikrinančių junginių – tai šeima. Ją valstybė privalo saugoti ir dosniai bei planingai skatinti. Taip pat nesunku suvokti, kad dirbantiems asmenims reikia burtis, tam, kad apgintų savo ekonominius interesus firmų sąvininkų ir finansinių interesų atžvilgiu. Tas pats susitelkimo principas galioja ir tarptautinėje sferoje, kur atskiros tautos ir nacionalinės valstybės gina savo piliečių bendrus interesus kitų tarptautinių veiksnių atžvilgiu.
Kad būtų patenkinti individo poreikiai, nacionalinė bendruomenė turi gauti visokeriopą individo paramą. Iš tiesų, tarnavimas tautai ir nacionalinei valstybei turi būti laikomas esminiu atskiro nario gyvenimo matmeniu, jei tikimasi, kad nacionalinė valstybė įgyvendins plačius užmojus ir patenkins svarbiausius individo lūkesčius.
Iššūkiai ir užduotys yra neeiliniai. Ateityje vienas iš svarbiausių nacionalinės valstybės tikslų bus tvarios ekonomikos sukūrimas vietoje dabartinio kortų namelio, paremto spekuliaciniu kapitalu. Aktyvus internacionalistų pasipriešinimas bus įveiktas tiek, kiek nacionalinės bendruomenės nariai bus pasiruošę aukotis dėl savo tautos ir valstybės.
Ir nacionalinės valstybės gebėjimas ginti individo interesus ir asmeninis įsipareigojimas tarnauti nacionalinei bendruomenei yra vienas nuo kito neatsiejami. Kuo tvirtesnis individo prisirišimas prie nacionalinės idėjos, tuo stipresnė bus kolektyvinė jėga. Šį užburtą teigiama prasme ratą gali sukti tik tokia valdžia, kuri pati yra įsipareigojusi nacionalinei bendruomenei ir vadovaujasi nacionaline ideologija.
Bus daugiau
