Viešas laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentui J.E.Valdui Adamkui
Atidžiai išklausiau Jūsų š.m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos Seime perskaitytą metinį pranešimą apie mūsų valstybės būklę. Jūsų pasakytos kritinės pastabos apie politiką, ekonomiką, artėjančią energetikos sudėtingą būklę bei valdžios nutolimą nuo tautos nė kiek nenustebino. Tai gana santūri ir kukli kritika. Aš tikėjausi daugiau išgirsti apie tautos ir žmogaus likimą. Tad šiuo klausimu aš ir noriu padaryti keletą pastabų.
Idealus pakeitė materija
Jūs savo pranešime paminėjote Sąjūdį ir jo idealus, nuo kurių šiandien atseit nutolta. Tačiau Jūs pamiršote tai, kas buvo iki Sąjūdžio – t.y. beveik penkių dešimtmečių skaudus ir sunkus pasipriešinimo visoms okupacijoms kelias, kuriame tauta neteko tūkstančių savo geriausių sūnų ir dukterų gyvybių, dar daugiau jų kentėjo gulaguose ir tremtyje. Neturėdama vadų, realios ir nuoseklios kovos programos, netekusi keliasdešimties tūkstančių inteligentijos, pasitraukusios nuo represijų į Vakarus, tauta vis dėlto sugebėjo okupantams atkakliai priešintis ir iki pat 1988-ųjų metų ji išsaugojo laisvės ir nepriklausomybės idealus, tam tikrą pogrindžio struktūrą, laisvąją spaudą. Vakarų radijo lietuviškųjų laidų dėka visą laiką vyko laisvės kovotojų dialogas su tauta. Be radikalių permainų Rusijos visuomenėje Lietuvos pogrindis negalėjo kviesti tautos ryžtingesniems veiksmams. Tačiau jis savo kukliomis jėgomis padarė viską, kad laisvės ir nepriklausomybės idealai tautoje išliktų gyvi.
Atėjo laikas, kai imperija pagal istorijos dėsnius turėjo žlugti. Sąjūdis rado tautą, išsiilgusią laisvės, demokratijos ir prasmingo gyvenimo. Sąjūdį rėmė tauta. Jis turėjo nenukrypti nuo Lietuvos pogrindžio puoselėtų idealų: socialinio teisingumo, pagarbos žmogaus teisėms ir tautos dvasinėms vertybėms, kultūros primato.
Jūs, kaip šiuolaikinis žmogus, pažįstantis dabarties politiką ir valstybių tarptautinius santykius, žvalgybų vaidmenį nūdienėje politikoje, be abejo, turite suprasti, kad okupantai, neturėdami priemonių sužlugdyti tautos laisvės ir nepriklausomybės siekių, pasirinko kitą būdą – sukompromituoti nepriklausomybę. Kaip šiandien pripažįsta ir kai kurie buvę aukšti KGB pareigūnai, į Sąjūdžio vadovybę buvo infiltruota nemažai KGB agentūros.
Aš gerai prisimenu 1988-ųjų birželio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijoje vykusį Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą, kuriame dalyvavo ir prof. Vytautas Landsbergis, pakeisdamas ten turėjusį dalyvauti kompozitorių Rimvydą Žigaitį, kuris dėl kažkokių aplinkybių negalėjo atvykti. Prof. V.Landsbergis tame istoriniame susirinkime ne tik nekalbėjo, nebuvo priėjęs net prie mikrofono, o prasidėjus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės rinkimams jo jau nebuvo salėje. Tačiau tas žmogus netrukus tampa Sąjūdžio vadovu… Dabar jis jau – ir Garbės pirmininkas, nors per ilgus okupacijos metus jo niekas nesiejo su jokiu Lietuvos pasipriešinimu. Tad kas padėjo jam atsirasti istorinių permainų Lietuvoje priekyje?
Kokia buvo artimiausia to žmogaus aplinka? Buvę aktyvūs kolaborantai, tarybinės nomenklatūros atstovai, tapę netikėtai dešiniaisiais, ir įvairus balastas, kiekviename žingsnyje pabrėžiantis tariamo vado talentingumą, jo išskirtinumą, tiesiog kaip Dievo „dovaną“ Lietuvai.
Ir iš tikrųjų ‚“vadas“, prisižiūrėjęs XX amžius diktatorių, pats veikiai panoro tapti Lietuvos mesiju. Kuo baigėsi jo to meto viešpatavimas, akivaizdžiai matėme ir iki šiolei negalime pamiršti to slegiančio sugriautų kaimo fermų, ištuštėjusių gamyklų, nusivylusių žmonių vaizdo.
Žadėjusi šviesų gyvenimą, nepriklausomybė per vienerius ar dvejus savo gyvavimo metus daugeliui Lietuvos žmonių galėjo pasiūlyti tik skurdą ir labai neaiškią ateitį. Tas skaudžias permainas nulėmė ne vien pasikeitusios ekonominės aplinkybės, bet ir naujųjų vadovų visiškas neišmanymas. Kas siūlė V.Landsbergiui burti apie save tuos diletantus ir karjeristus? Ar tai jo neišmanymas, ar sąmoningas nepriklausomybės žlugdymas? Į tai istorija turi duoti mums aiškų atsakymą.
Jei p. V.Landsbergis būtų paklausęs disidentų, jie būtų jam nurodę ne vieną šimtą dorų ir kompetentingų specialistų, mokslininkų, inžinierių, okupacijos metais nepraradusių nei tautinių jausmų, nei žmogiškojo orumo. Tačiau V.Landsbergis tų žmonių ne tik nemėgo – jis jų nekentė.
Kodėl? Ar jis vykdė kažkieno nurodymus, ar nekentė jų dėl neprarasto dvasingumo, nenoro lenktis ką tik pradėtam formuoti vado kultui, neturinčiam nei tikros asmenybės bruožų, nei atliktų tokių darbų, kurie pelnytų jam pagarbą? Juk nepriklausomybė jam nukrito po kojomis, kai jis jos nelaukė ir niekada dėl jos nekovojo.
Kai reikėjo sutelkti valstybės kūrimo darbui geriausias ir protingiausias tautos jėgas, jis telkė apie save Česlovo Stankevičiaus karjeristus, kuriuos nedelsiant reikėjo desovietizuoti, o ne skirti juos į aukštus valstybės postus.
Ne desovietizacija, o delandsbergizacija
Prieš keletą metų buvęs politinis kalinys ir iškilus disidentas, mirtininkas Liudas Dambrauskas rašė, jog buvo reikalinga ne desovietizacija, o delangsbergizacija, kuri Lietuvą būtų išvadavusi ir nuo tarybinės nomenklatūros, ir nuo naujųjų karjeristų.
1992 m. V.Landsbergio ir G.Vagnoriaus politika patyrė visišką fiasko. Rinkimus didele persvara laimėjo kairieji. Taigi V.Landsbergio dėka kairieji šventė pergalę, jis juos atvedė į valdžią. Deja, nemaža kairiųjų buvo visiškai nepasirengę valdyti sugriautą valstybę. Reikėjo didelio pasiaukojimo, drąsos ir išminties, norint sukurti normalią valstybės plėtojimo atmosferą, kai V.Landsbergio skatinami, netekę valdžios, politiniai avantiūristai Pakaunės miškuose kurstė neramumus bei pradėjo pirmuosius terorizmo žingsnius.
Vis dėlto protingo ekonomisto vadovaujama Vyriausybė sustabdė ekonomikos griūtį, pakreipė valstybės raidą pažangos linkme.
Tačiau ir vėl išryškėjo nauji valstybės griovimo faktoriai. Prezidentūroje dirbusių CK instruktorių pastangomis pavyko nuversti Vyriausybę, destabilizuoti šalies gyvenimą. Taigi dabar jau tariamų kairiųjų, tiksliau, politinių avantiūristų rankomis valdžia vėl buvo atiduota tariamiems dešiniesiems.
1996 m. pabaigoje Vyriausybės vairas vėl atiteko patyrusiam griovėjui Gediminui Vagnoriui. Paspartintais tempais vėl buvo atnaujintas valstybės ūkio ir kitų sričių griovimas. „Telekomo“, „Mažeikių naftos“ privatizavimas ir kitos ūkio griovimo avantiūros dar iki šiolei neįvertintos, nekalbant apie jas įvykdžiusių asmenų teisinę atsakomybę.
Per šiuos ketverius konservatorių valdymo (1996-2000) metus buvo galutinai suformuota valstybei ir tautai svetima valdininkija, savo godumu ir plėšrumu gerokai pranokstanti ne itin šviesią tarybinę valdininkiją. Tad mūsų lauktas ir svajotas humanizmas, turėjęs pakeisti tarybinių metų žmogaus nuvertinimo sistemą, ne tik nebuvo įgyvendintas ar priartintas prie mūsų dienų – jį pakeitė kriminalizmas, suvešėjęs ir tarp įvairaus lygmens valdininkijos.
Šiandien jau nevartojama „sąžiningumo“ sąvoka. Ją pakeitė „skaidrumas“, kurį galima suprasti kaip akivaizdų įstatymų nepaisymą, paprasčiausios moralės pamynimą. Kai aukšti asmenys nepaiso jokių etikos normų, nuo jos atpalaiduojama ir visuomenė. Taigi darykite, ką norite, viskas leistina, jei tai atitinka jūsų interesus.
Valdininkija serga „vėžiu“
Valdininkija davė pavyzdį, kaip gyventi laukinio ar banditinio kapitalizmo sąlygomis. Materijos geismas virto patologine turto aistra, kuri naikina bet kokį žmoniškumą. Ar priimtinas mums toks naujas gyvenimo būdas? Juk mūsų tautos išlikimo garantas buvo tautinis sąmoningumas, besiremiantis krikščionišku dorovės suvokimu.
Netekę per okupacijų metus geriausių žmonių, mes vis dėlto sugebėjome išsaugoti tautoje to prasmingesnio gyvenimo ilgesį ir tauraus žmogaus paveikslą. Tūkstančiams žuvusių laisvės kovose ar represuotiems niekas nežadėjo nei kažkokių atlyginimų, nei valstybės postų. Jie suprato, kad didžiausia vertybė yra tautos laisvė ir žmoniškumas. Kaip paaiškinti tą faktą, kad mes per keliolika nepriklausomybės gyvenimo metų netekome du kartus daugiau žmonių, nei per okupacijų metus, kurie išvyko svetur ieškoti sotesnio duonos kąsnio? Ar viena iš svarbiausių priežasčių nėra ta, jog mūsų valdininkija, be asmeninio turto geismo, neturi jokio idealizmo?
Šiandien akivaizdu, kad nusitrynę bet kokie skirtumai tarp partijų, žmonės neskiria, kur dešinė ar kairė, kur centras. Maždaug 80 proc. Seimo narių neturi ne tik reikiamos kompetencijos, bet ir noro tarnauti savai tautai, žmonėms. Mes esame valdomi karjeristų, buvusių rezervistų, stribų atžalų ir panašaus amoralaus elemento. Ką gali duoti tautai ir valstybei tokia institucija, kurios nė vienas pirmininkas nėra atėjęs iš patriotinės aplinkos?
Prezidentui, be abejo, sunku vadovauti valstybei, kai jos svarbiausios institucijos ėdamos moralinio vėžio. Todėl vienintele išeitis, norint pateisinti Prezidento instituciją, būtų jos pastangos ieškoti kontaktų su ta tautos dalimi, kurią dar jaudina jos likimas. Deja, nei tokio noro, nei pastangų iš Prezidento institucijos nepastebėta. Todėl gal ir realus kai kurių piliečių teiginys, kad tokia institucija šiuo metu nereikalinga tautai.
Mažintina ir Seimo sudėtis, nes jis nesurenka tiek deputatų, kurie domėtųsi tautos likimu ir žmonių gyvenimu.
Tauta laukia esminių mūsų valdymo struktūros permainų, nes tolesni tokie santykiai tarp valdžios ir visuomenės veda į aštrų konfliktą. Kol kas jo pavyko išvengti tik dėl didelės emigracijos, kuri atėmė iš tautos daug jaunų žmonių, kvalifikuotų specialistų.
Švietimas – krizėje
Mūsų švietimo ir kultūros institucijos išgyvena krizę.
Kadangi G.Vagnoriui labiau rūpėjo teisininkų klanas, nei mokytojai, jie liko pamiršti ir nuskriausti. Tačiau mokytojai, kaip ir gydytojai, negali palikti likimo valiai savo auklėtinių ar gydomųjų. Todėl mokytojai turėjo rasti kitą protesto formą nei streikas, kuris vargu ar padidino jų autoritetą. Prieškario mokytojai, nors ir neturėdami itin gerų darbo sąlygų, vis dėlto išugdė tokią jaunąją kartą, kuri, kad ir beviltiškai, drąsiai gynė Tėvynės laisvę. Okupantai ne be reikalo Lietuvos mokytojams smogė 1941-ųjų birželį, o ir vėliau skaudų smūgį. Mūsų mokytojai patyrė skaudžiausias represijas.
Šiandien situacija kita. Tačiau mes per 18 nepriklausomybės metų nesugebėjome sukurti veiksmingos ir protingos jaunosios kartos ugdymo sistemos. Žinoma, jaunimo ugdymas yra sunkus ir komplikuotas, kai nėra tvirtos šeimos, kai gausėja beglobių vaikų. Tad ir mokytojai, reikalaudami sau geresnių materialinių sąlygų, turėtų prisiimti tam tikrą kaltės dalį, kad jie ne viską padarė mūsų jaunajai kartai ugdyti, jai skiepyti tautinę sąmonę ir žmoniškumo idealus. O tokiems, kaip jų profsąjungų lyderis rusistas Aleksas Bružas, nederėtų vadintis pedagogu. Aš abejoju, ar mokytojų streikai įrašė šviesų puslapį į mūsų pedagogikos istoriją.
Lietuvių kalba – pavojuje
Ne taip seniai Rašytojų Sąjungoje vyko aštri diskusija gimtosios kalbos klausimais. Diskusijos pagrindas – prof. V.Urbučio knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“, kurioje įtikinamai nušviečiama lietuvių kalbos, nors ir tapusios valstybine, sunki būklė. Kalbos valdininkų paviršutiniškas ar net neigiamas požiūris į gimtąją kalbą ne tik ją stumia iš mokslo ir kultūros gyvenimo, bet ir iš viso kelia grėsmę jai, kaip tautos kultūros pagrindui. Tai man nesuvokiama. Ar galėjau aš pagalvoti, rengdamas pogrindžio kanalais protesto laiškus Jungtinių Tautų sekretoriui K.Valdheimui dėl Taškento konferencijos, siekusios išstumti lietuvių kalbą iš mokslo pasaulio, įvesti rusų kalbos mokymą vaikų darželiuose bei dvi disciplinas dėstyti rusų kalba vidurinėse mokyklose, kad, atgavę laisvę, mes atsidursime panašioje situacijoje.
Nejaugi ir dabar reikės kreiptis į Jungtines tautas ar Europos Sąjungą ir prašyti padėti apginti gimtąją kalbą nuo globalistų? Tačiau tikriausiai mums atsakys, kad esame nepriklausoma valstybė, turime savo valdžią, kuri ir turi spręsti mūsų vidaus klausimus. Koks skirtumas, ar mes surusėsime ar suanglėsime. Dabar viešpatauja globalizacijos idėjos, ir mūsų Prezidentas daugiau suinteresuotas spręsti Ukrainos ar Gruzijos problemas, nei savos šalies.
Pagaliau vegetuoja ir mūsų grožinė literatūra. Kažkada maniau, kad nepriklausomybės metais turėtų suklestėti grožinė literatūra, nes tauta patyrė tiek skaudžių išgyvenimų, išgyveno tokius istorinius įvykius, kurių negalima pamiršti.
Ta naujoji literatūra turėjo mums padėti pakilti į itin aukštą intelektinio ir estetinio pasaulio ir žmogaus, jo problemų suvokimo epochą. Tačiau ir šioje srityje mūsų laukė didelis nusivylimas.
Naujoji valdžia nesuinteresuota mūsų literatūros ir meno ugdymu, ją tenkina tokia rašliava, kaip Mariaus Ivaškevičiaus vadinamasis romanas „Žali“ ar jo pjesė „Madagaskaras“, kuriuos galima pavadinti kaip pasityčiojimu iš mūsų istorijos, iš mūsų tragiškų kovų dėl tautos išlikimo. Vadinamasis rašytojas sėkmingai šoka televizijos šokių dešimtuke, kuriame jam ir reikėtų likti.
Pasipriešinimo istorija – numarinta
Per aštuoniolika metų mes nesugebėjome rūpestingai ir tinkamai įvertinti savo pasipriešinimo okupantams, suskaičiuoti tiksliai patirtas aukas, padaryti atitinkamas išvadas, kurios mums padėtų ištirti tautos psichologiją, jos elgesį kritiniais momentais.
Pono V.Landsbergio nurodymu su triukšmu ir patyčiomis buvo nušalintas doras ir protingas žmogus dr. Vytautas Skuodis nuo vadovavimo Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir į jo vietą paskirta ekskomjaunuolė Dalia Kuodytė, kuri savo pirmuoju įsakymu likvidavo vienintelį visuomenei skirtą žurnalą rezistencijos klausimais „Tautos atmintis“. Padaryta didžiulė žala, tauta neteko maždaug 8 tūkstančių puslapių autentiškos istorinės medžiagos, išlikusių gyvų tos kovos dalyvių pasakojimų. Minėta vadovė daugiau dėmesio skiria holokausto problemoms, tos medžiagos propagandai ir dėstymui mokyklose, ignoruodama mūsų pasipriešinimo istoriją.
Apskritai Lietuvoje humanitarinio profilio mokslinio tyrimo įstaigoms vadovauja diletantai, nesuinteresuoti tikrojo mokslo pažanga.
Bet kokios mąstančių politinių kalinių pastangos sugrąžinti pasipriešinimo istorijai deramą pagarbą nesusilaukė jokio dėmesio. Buvusiam Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui siųsti tuo klausimu trys kolektyviniai laiškai liko be atsakymo. Ko norėti, juk minėto politiko tėvelis taip pat buvo KGB papulkininkis ir nesėdėjo sudėjęs rankų, o vykdė visas represijų instrukcijas. Ir savo sūnų siuntė į KGB mokyklą, tik sūnus, deja, nebuvo priimtas dėl sveikatos būklės.
Teisėsaugoje – čekistų atžalos
Politinius kalinius nustebino ir Jūsų, Prezidente, neapgalvotas žingsnis, kai Konstitucinio teismo teisėja paskyrėte žiauraus čekisto, sadisto Alfonso Mackevičiaus dukrą Tamarą Birmontienę. Doras, kultūringas žmogus varžytųsi siekti aukštesnės karjeros toje visuomenėje, kurioje jos tėvas žudė jos šviesiausius žmones. Žinoma, buvo ir tokių šeimų, kurių vaikai elgėsi kitaip, nei jų tėvai. Tačiau minėta moteris net ir nesapnavo apie nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Apskritai mūsų teisėsauga dūsta nuo čekistinių atžalų, nes teisę buvo uzurpavę tie žmonės, ir jie savo vaikams ruošė privilegijuotas pozicijas toje visuomenėje.
Vargu ar įmanoma kokia nors ryškesnė Lietuvos pažanga, kai jos aukštumas užvaldė tarybinio elito atstovai ar jų vaikai. Net ir tiesos sakymas yra sunkus ir teikiantis daug nemalonumų tiems žmonėms, kurie išdrįsta tą tiesą sakyti.
Štai jau keletas metų, kai iš teismų neišeina rašytojas Vytautas Petkevičius, pasakęs tik nedidelę dalį tiesos apie mūsų valstybę bei Landsbergio šeimą. Prof. V.Landsbergis gaišta laiką taip pat teismuose, dar kartais švenčių metu užklysta į Katedrą, kur pasirodo televizijos kamerose kaip uolus maldininkas, besimeldžiantis už tautos gerovę. Tai daugiau negu koktu. Niekad tas žmogus okupacijos metais nepravėrė bažnyčios durų, niekad jam nerūpėjo tautos likimas.
Ir šiandien, jau neturėdamas Lietuvoje reikiamai garbintojų, jis per Briuselį bando susikurti pagrindinį Lietuvos laisvintojo vaidmenį. Tauta niekad jo neišrinko prezidentu ir niekad jis juo netaps. Melo kojos trumpos. Ir istorijos negalima falsifikuoti. Negalima leisti, kad jo iš atsitiktinių žmonių sudaryta Aukščiausioji Taryba būtų pavadinta Atkuriamuoju Seimu. Jo trumpas vadovavimo laikotarpis – tai tautos ir valstybės griovimo metai. Tad norint Lietuvoje bet kurios pažangos, reikia pasakyti visą tiesą ir pradėti nuo pat valstybės atkūrimo ištakų, kai svetimos valstybės žvalgyba mums pakišo tariamus patriotus, kurie iki šiolei trukdo normalizuoti Lietuvos gyvenimą ir realizuoti tuos idealus, dėl kurių aukojosi ir žuvo geriausi tautos žmonės.
Nemanau, kad Jūs imtumėtės to nepaprastai sunkaus darbo. Išeisite palikęs liūdną prisiminimą. Tačiau tai turės padaryti kiti žmonės, kuriems tautos laisvė ir gerovė bus aukščiau jų interesų. Jei to nepajėgsime padaryti, tauta ir valstybė bus nurašyta į istorijos nuostolius.
Buvęs politinis kalinys disidentas Stasys Stungurys
