V. Uspaskich: „Valdžia turėtų bučiuoti emigrantų rankas ir kojas“

39
3
- Reklama -

Viktoras Uspaskich

„Valdžia turėtų bučiuoti emigrantų rankas ir kojas“ — būtent šiuos žodžius aš pasakiau prieš pusantrų metų, parašęs straipsnį „Tai, ko nespausdina laikraščiai: Kiemas jūsų — jūsų ir šiukšlės“. Šitie mano žodžiai buvo labai aktualūs anuomet, tačiau dar aktualesni jie yra dabar. Šiemet Lietuvoje laukiama rekordinio pinigų pervedimų iš užsienio srauto. Skirtingai nuo mūsų valdžios, emigrantai nepalieka bėdoje savo artimųjų, stengiasi išlaikyti čia likusius šeimos narius ir siunčia jiems pinigus. Ir tai — nemaži pinigai, kurie padeda ne tik šeimoms, bet ir valstybei, nes būtent valstybė suvartoja 100 proc. šių lėšų — per paslaugas, mokesčius, pirmos būtinybės prekių vartojimą. Tokiu būdu iš šių pinigų sumokami ir valdininkų atlyginimai. Nors valdžia ir nenusipelnė tokio emigrantų dėmesio, ji nepraleidžia progos pasidžiaugti, kad emigrantai sukuria apie 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Būtent už tai jiems reikia bučiuoti rankas ir kojas, bet tikrovėje į emigruojančius žmones šiai valdžiai nusispjauti. Susidaro įspūdis, kad ji net skatina kuo daugiau žmonių išvažiuoti iš Lietuvos.

Vis daugiau darbščių, padorių ir protingų žmonių, ypač jaunimo, priversti palikti valdžios išparduotą, nugyventą, praskolintą Lietuvą. Šiandien jie dirba kitų šalių naudai. Statistikos departamento duomenimis 2006 m. Lietuvoje gyveno 3,4 mln. žmonių. Tai yra 220 tūkst. mažiau nei 1995 m. Prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens tik 3,1 mln. žmonių.

Ši statistika atspindi tuos metus, kai ekonomika, atlyginimai ir socialinės išmokos dar augo, o apie krizę nebuvo net užuominų. Dabar statistika būtų nepalyginamai žiauresnė. Tačiau privalome žinoti, kad žmones veikia ne tik ekonomika. Vienas iš emigracijos motyvų — Lietuvoje jaunimas negali realizuoti savo profesinio ir visuomeninio potencialo. Karjera, materialinės gėrybės dažniausiai nepriklauso nuo tavo profesionalumo. Ar galime net kalbėti apie profesionalių specialistų poreikį, jeigu po rinkimų pasikeitus valdžiai beveik visose valstybės institucijose daromi totaliniai valymai, kai profesionalai keičiami „savais“, tegul ir diletantais.

Kai kurie visuomenės nuomonės tyrimai rodo labai įdomias emigracijos priežastis: „Lietuvoje – laukinis kapitalizmas“, „Lietuva – provincija“, „Nepatinka žmonių tarpusavio santykiai“, „Pažeidžiamos žmogaus teisės“, „Nejaučiu dvasinės kūrybinės aplinkos“, „Negaliu įtvirtinti savęs ir tapti asmenybe“ ir t.t.

Paprastai šitaip kalbama apie pamotę, o ne apie motiną. Apie tremtį, o ne apie tėvynę. O gal ir apie tėvynę, bet tą, kuri jau tampa pamote.

Ir gimsta nauja našlaičių karta, Euronašlaičių karta. Vaikų, paliekamų likimo arba nepajėgių močiučių valiai, nes tėvai išvažiuoja ieškoti ne laimės, o pragyvenimo šaltinio į ispanijas, airijas, anglijas …

Kaip gelbėsime šituos vaikus, kurių sąmonėje įsitvirtina nepataisomas ir nepagydomas vienišumo, nereikalingumo jausmas?..

Vienintelė viltis — emigrantų sąmoningumas ir atsakomybės jausmas. Būtent dėl šitų priežasčių valdžia turi grįžtančius lietuvius sutikti su gėlėmis ir jiems bučiuoti rankas ir kojas. Tačiau vietoj to atsiranda pseudoekspertai, kurie bando sumenkinti emigrantų indelį, pareikšdami, kad jų pagalba yra nereikšminga ir trumpalaikė. Tokie „ekspertai“ turėtų tylėti ir melstis, kad emigrantų požiūris nepasikeistų, ir jie neišvežtų savo šeimų ir neužmirštų Lietuvos. Kaip rodo pasaulinė praktika, laiku padaryta finansinė injekcija gali išgelbėt ne tik bet kokią įmonę, bet ir visą šalį.

Kad emigrantai neužmirštų savo gimtinės, valdžia turi jiems rodyti maksimalią pagarbą. Anksčiau esu rašęs, kad šita išvažiuojančiųjų banga gali išvažiuoti su viskuo, nes yra daug tokių žmonių, kurie jau buvo išvažiavę ir grįžo — su pinigais ir viltimi, kad galės įsitvirtinti Lietuvoje. Tačiau čia jie surado dar blogesnę situaciją, negu buvo išvažiuojant pirmą kartą. Išleidę čia savo svetur uždirbtus pinigus, visiškai nusivylę esama valdžia, jie jau pasiryžę išvažiuoti su viskuo. Todėl, jei valdžia nieko nedarys, ji gali realiai prarasti visą kartą, o tai jau bus tiksinti bomba.

Pagal statistiką 2005–2007 metais mūsų išeiviai kasmet į Lietuvą tik oficialiai atsiųsdavo 2–2,5 mlrd. litų. Laukiama, kad šiemet į Lietuvą atkeliaus rekordinė suma — 3,5 mlrd. litų. Galima drąsiai sakyti, kad dar pusė tiek pat pinigų atvežta grynaisiais. Šie žmonės eksportavo savo darbo jėgą, nesvarbu, fizinę ar intelektualinę. Grįžo jie su valiuta. Ir ji išleidžiama vidaus rinkoje. Šitie pinigai yra aukso vertės. Nes kiekvienas jų atvežtas doleris ar euras šimtu procentų dalyvauja šalies valiutos rezervo fondo kaupime, didina mūsų Lietuvos augintojų, gamintojų paklausą. Tačiau valstybė, t.y. valdžia, nieko nepadarė, kad tą valiutą ir jos naudą gautų. Bet dar ir sąmoningai, arba iš nesupratimo sudaro tokias nepakeliamas sąlygas, kad verčia išvažiuoti. Daugelis žmonių buvo priversti išvažiuoti ir dirbti dažnai ne pagal specialybę, gyventi prastomis sąlygomis. Bet jie grįžo į tėvynę su „auksu“ rankose — su valiuta.

Lietuvos valdžiai jie suteikė didžiulę pagalbą, padėjo balansuoti valiutos rezervą, stiprinti lito stabilumą, gerinti eksporto-importo rodiklį. Vyriausybei nereikėjo ieškoti pinigų jų pašalpoms, neblogėjo kriminogeninė situacija, nebuvo socialinių neramumų.

Paprastai sakant, emigracijos banga, kilusi dėl valdžios bukumo, atnešė didžiulę naudą valstybei. Tokiai nedidelei valstybei su 25 mlrd. litų metiniu biudžetu, 3–4 mlrd. litų tiesioginių valiutos įplaukų „iš dangaus“ buvo neįkainojama parama. Emigrantai sukūrė apie 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Už jų atvežtus pinigus valstybė gali mokėti socialines išmokas ir neapkrauti papildomais mokesčiais dar bandančius išgyventi čia pasilikusius žmones. Todėl ir sakau — už tuos 3–4 mlrd. litų savo tautiečiui, tuo labiau patyrusiam nepatogumų, išsiskyrimų su šeima, valdžia turi bučiuoti rankas ir kojas.

Anaiptol, valdžia neskuba rodyti emigrantams daug pagarbos, o premjeras Andrius Kubilius garsiai drįsta pasakyti: tegul išvažiuoja lietuviai, atvažiuos kinai, vietnamiečiai ir kiti, tad bus kam dirbti ir gyventi Lietuvoje, tuščia žemė neliks. Taip, tuščia žemė neliks, tik pinigų srautas jau bus į kitą pusę, t.y. ne į Lietuvą, o iš Lietuvos — kinų ar vietnamiečių šeimoms išlaikyti Kinijoje ar Vietname. Ir tai normalu.

A. Kubiliaus iš savo gimtinės išvaryti lietuviai tuo metu skins braškes Ispanijoje, dirbs juodus darbus Anglijos ir Olandijos gamyklose, prižiūrės vokiečių ir norvegų senelius. Tai atrodo kaip blogo fantastinio filmo scenarijus, tačiau tai jau nebe fantastika, o realybė.

Jei Amerikoje gyvenantis ir gimęs lietuvis negali tikėtis pripažinimo, kad yra lietuvis, iš kur galima tikėtis pasitikėjimo ir pagarbos? Apie kokią žmonių pagarbą valstybei galima kalbėti, jei jie yra žeminami, niekinami, tampa pasityčiojimo objektais. Todėl aš pasisakau už dvigubą pilietybę, už socialines reformas, už galimybę mūsų žmonėms turėti pasirinkimą, kur jie būtų. Suvokimas, pojūtis, kad išvažiuojančiais mūsų piliečiais rūpinasi valstybė, suteikia žmonėms psichologinį komfortą, pasididžiavimą savo šalimi, žadina patriotinius jausmus. Todėl valdžia ir visi politikai turi kuo skubiau parodyti deramą dėmesį grįžtantiems žmonėms. Ir suteikti viltį į pasirinkimą išvykstantiems.

Darbo partijos pirmininkas,
Europos parlamento narys

Viktoras Uspaskich

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą