Sąjūdžiui – 20 metų! Kaip ateitis įvardys šį laikotarpį?

9
8
- Reklama -

Vidmantė Jasukaitytė

Sąjūdis prieš dvidešimt metų – visų mūsų širdies džiaugsmas… praeityje. Šviesus kaip saulėlydis prisiminimas. Srauni ir švari upė, į kurią antrą kartą nebeįbrisime. Jei įbristume… Tiksliau – jei visi subristume kaip maurojančių šėruolių banda – vargiai ta upė bebūtų srauni ir švari. Tad švęsdami Sąjūdžio 20-metį, švenčiame savo iliuzijų pabaigą, švenčiame prisiminimą apie tai, kai buvome jauni, laimingi ir gražūs. Apie tai, kokiais norėtume būti visada, deja…

Tada visi buvome karžygiai – vadavome Lietuvą, ar bent jau įsivaizdavome tą darą. Ir turėjome teisę įsivaizduoti. Todėl, kad tada buvome – tauta. Vienybė. Sugniaužtas kumštis su balta laukų gėlele. Dabar – jau ne…

Aktorius, kurio darbais besižavint praėjo ir mano didžioji dalis aktyvaus gyvenimo, savo nepakartojamu vyrišku balsu iš Seimo tribūnos pasakė teisingus, tikrus, sąžiningus žodžius – tai Praėjo!

Nulenkime galvas, tarsi palydėtume į amžiną atilsį savo gražiausių siekių prisiminimą ir – svarbiausia – begalinį tikėjimą, kad mūsų Lietuva, vienintelė visame pasaulyje, visoje Žemėje tik mums skirta vietelė, yra ta vietelė, kur galime būti laisvi, gražūs, teisingi, geri… Tokio tikėjimo nebeturėsime niekada. Toks tikėjimas gali būti, geriausiu atveju, tik vieną kartą per porą gentkarčių.

Dabar to tikėjimo nebeturime. Nebeturėsime. Nė vieno iš mūsų gyvenimo nebeužteks, kad tikėjimas vėl užaugtų, kaip žolė, perverianti asfaltą, kai ją veda gyvybės jėga. Ar beturime tą gyvybės jėgą? Nemanau. Tiksliau – turime, tačiau ta jėga kokybiškai kitokia.

Atsimenu, kai kritikuodavome sovietinę tvarką – prisidengdami Gorbačiovo perestroikos idėjomis – sakydavome:”Norint pagydyti ligą, pirmiausiai reikia ją diagnozuoti”. Ne kartą girdėjau šį sakinį. Ir labai liūdnai mąstau apie pakilimą, minint Sąjūdžio 20-metį kaip tik todėl, kad nė karto neišgirdau apie dabartines visuomenės ir valstybės ligas. Tarsi būtume sveiki, kaip chemikalais persotinti vaisiai, kurių net kirminai nebeėda. Vieninteliame tikrai informatyviame pranešime, kurį skaitė mokslininkas šiaulietis Lapienis, irgi girdėjosi Rekviem gaidelės.

Laidoje per Lietuvos TV, kurią vedė du prityrę teležurnalistai, pirmiausiai pamatėme LKP CK “pastangas” ir garsių partinių funkcionierių veidus, ir tai reikėjo suprasti kaip įkalamą kuolelį: štai nuo čia prasidėjo Sąjūdis. Toliau – panašu į senukų prisiminimų vakarą, kuris šiek tiek artimas buvusių karo veteranų atsiminimams “pomniš, kak my Berlyn brali?”, aiškiai vengiant visu aštrumu įvardyti, kas gi vis dėlto nutiko per tuos dvidešimt metų, jeigu taip desperatiškai tenka bandyti reanimuoti Sąjūdį, o jis – nė krust. Matosi tik smarkus masažistų darbas, darant dirbtinį kvėpavimą. Matosi daug žodžių, daug renginių, dainų, nostalgijos…Kam?

Sau patiems, brangieji, sau patiems… Norisi laikyti užmynus savo šešėlį, kad jis nejudėtų, tačiau jis visą laiką mėgdžios mus ir nebebūsime tokie, kokie norėtume būti, bet nesame. Ir nebeliūliuokime savęs prisiminimais. Jei dar kam nors išliko sveiko proto ir jei kas nors dar sugeba matyti ne savo požiūrį į realybę, o pačią realybę, tada pripažinkime: visus tuos dvidešimt metų Sąjūdžio nebuvo, o jo vardu kalbėdamas tautos balsą imitavo kažkoks žudikas, užsidėjęs Sąjūdžio kaukę.

Pripažinkime: tautos rūmuose įvyko perversmas!

Tik dabar pamatėme?

Negali būti?

Ne, vis dar netikime ?

Na, ką gi, tada labai apgailestauju, kad kambarinėms ir liokajams, pažams ir kamerdineriams sugedo regėjimas, o trubadūrai, nuolat bruzdantys už pilies sienų, gauna cenzūros labai suredaguotus dainų tekstus. Apgailestauju ir skelbiu:

Ateis laikas, kai bus įvardyta, jog per šiuos dvidešimt metų Lietuvos, mūsų brangiosios Lietuvėlės Nepriklausomybė galutinai užgrobta buvusios partinės bei buvusių slaptųjų sovietinių tarnybų nomenklatūros.

Tai šios nomenklatūros sraigtai, varžtai, robotai, perėmę stambiuosius strateginius ūkio objektus, sukūrė gerai valdomas šešėlines bei pusiau šešėlines finansines grupuotes ir išaugo iki didžiulių koncernų, struktūrų, kurios šiuo metu visiškai kontroliuoja ne tik visus vidaus, užsienio politikos iri šalies ekonominius bei rinkos procesus, tačiau taip pat puikiai valdo dispečerinius mechanizmus, nukreipdami Europos Sąjungos lėšų srovę sau reikalinga linkme.

Tie visi buvusios nomenklatūros sraigtai tebėra valdomi ir sudaro paralelinę(ne visiems matomą, tačiau egzistuojančią) realybę, kurią reguliuoja ta pati ranka, kurianti ir skatinanti globalizaciją.

Atsimenate, bičiuliai, kiek buvo kalbama apie šliaužiantį valstybės perversmą, apie Rytų grėsmę?

Perversmas iš tikrųjų šliaužė ir atšliaužė – jis atšliaužė pačių gąsdintojų pavidalu. Šaukė gelbėtis nuo šliaužiančio perversmo patys perversmininkai. Puolė “gelbėti” nuo šliaužiančiojo irgi perversmininkai. Visą laiką buvo vaidinama drama, o kol žiūrovai plojo herojų monologams, už draperijos vyko kanibališkas valstybės ekonominio kūno draskymas ir dvasios dusinimas. Ir tai pasiekė tokį lygį, kad mūsų senoje, dvasingoje tautoje nebesusitariama, kas yra šeima ir kiek negimusių kūdikių galima nužudyti…

Norėčiau paklausti – kur visą tą laiką buvo Sąjūdis?

Kai valstybė prarado Mažeikių naftos perdirbimo įmonę, kitus strateginius ūkio objektus, laivyną, galų gale – Ignalinos atominę elektrinę?… Kai buvo ir tebėra parceliuojami gražiausi Lietuvos gamtos kampeliai, ežerai?… Kai atsirado įstatymų pataisos, palankios nusikalstamoms teisėjų-anstolių-nusikalstamo pasaulio berniukų triadoms, kai daugybė piliečių šių triadų dėka tapo benamiais?…

O kur buvo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, tapusi Seimo bei Vyriausybės vadovybe, ministrais? Ką jie darė? Jie taip pat mušėsi, kandžiojosi, šliaužė, “gelbėjo”? O apie ką jie mąstė tada? Kur buvo jų atsakomybė? Ir apskritai – ar jie turėjo kokio nors nesavanaudiško proto? Ar jie suprato, kam atstovauja ir kam priklauso Lietuva? Gal jie manė, jog Lietuva priklauso jiems? Gal dar kažkas taip tebemano?

Kas sukiršino tautą ir patį Sąjūdį tarpusavyje? O kokios jėgos pasisavino visų partijų pavadinimus, praktiškai turėdamos tuos pačius tikslus?

O kas privertė slaptąsias tarnybas dirbti partiniams klanams, susidoroti su kažkam nepalankiais asmenimis, pasinaudojant STT, VSD, policija ir taip užkirsti kelią į valstybės tarnybas patiems principingiausiems žmonėms, specialistams, kurie būtų bandę sukliudyti totaliniam tautos apvogimui?

Kas paleido nebevaldomą šnipinėjimo sistemą, kur praktiškai kiekvienas gali būti nebaudžiamai sekamas dvidešimt keturias valandas per parą? Kiek valstybei kainuoja mano, kaip asmens, sekimas nuo 1992 metų, kai “donosus” nacionaliniam valstybės saugumo departamentui rašo sovietinis KGB-istas slapyvarde Aleksas, ir už tai gauna atlyginimą, (kaip, beje, už tą patį darbą STT)?

O kaip čia su žmogaus teisėmis – čia, nepriklausomoje Lietuvos valstybėje? Ar aš turiu nors vieną teisę norėti savo teisių?

O kaip su teismais, kuriuose dirba teisėjai nusikaltėliai?

O su narkotikų platinimu – kur šio pelningo biznio “stogas”? Negi tikrai vienos partijos pinigai sukasi Olandijoje marihuanos plantacijose? O kaip tada su mūsų vaikais? Kas atsakys už narkotikų dilerius mokyklose, – ar nebus Sajūdis kur nors vertinamas ne už tai ką padarė, o už tai, ko nepadarė, nuo ko nusigręžė? Ar Sąjūdis, atnešęs tautai laisvę, nepardavė augančios kartos narkotikų, paleistuvystės, lengvai uždirbamų pinigų vergijai?

O kaip su tomis “saugos tarnybomis” – kas sukūrė paralelinę jėgos struktūrą, priklausančią privatiems asmenims, kur buvo tikėtasi panaudoti tą struktūrą, ją kuriant, ir ar galėtų normalioje valstybėje vienas iš privačios panašios struktūros savininkų, dirbdamas Seime, vadovauti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui? Ar čia nėra pats pavojingiausias viešųjų ir privačių interesų susipynimas?

O žmonės, suluošinti policijoje, tardymų metu?

O nuteistųjų prisipažinimai, išgauti sadistiškais kankinimais?

O neišspręstos kraupios bylos?

O sužlugdytas aukštasis mokslas? O mokymas bendrojo lavinimo mokyklose? O simuliakrinė Sveikatos apsauga, kurios viena šaka – psichiatrija – atvirai tarnauja organizuotos nusikalstamos policijos veiklos bei nedorų, tačiau pinigingų privačių asmenų interesams, žalodama sveikų žmonių fizinę, psichinę bei psichologinę sveikatą?

Taigi – kur tas Sąjūdis?

…………………………?

Tai taip… Pripažinkite, kad turint idealus, reikia dar suvokti ir principus. Ir jų laikytis. Sąjūdžio principų nemačiau ir nematau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, tapusių Seimo nariais, ilgametėje veikloje.

Seniai išsisemta. Sukurtas tobulas mechanizmas, kad partijų sąrašuose atsirastų vienos ir tos pačios pavardės, tad partinių klanų, kuriuose sukasi vieni ir tie patys asmenys, egzistavimas nulemtas iš anksto daugeliui metų.

Neįsivaizduoju Lietuvoje priešrinkiminės veiklos, kur partijos nesiektų savo klanų tolesnio buvimo valdžioje, atvirai mulkindamos, papirkinėdamos, apgaudinėdamos žmones. Partinės programos – tik figos lapeliai, kurie pridengia gėdingą tikslų nuogybę prieš rinkimus. Kur pasaulyje rasite partiją, kuri visa iki vieno dirbtų vienintelio žmogaus – savo įkūrėjo – suteptam vardui nuvalyti?

Valstybė, kurioje nėra kairiosios partijos, besirūpinančios vidutiniojo piliečio gyvenimo gerėjimu, negali vystytis normaliai. Kokios simuliacijos kuriamos, kad tik tokia partija neatsirastų, kad tik niekieno netrukdomi galėtų toliau du, apsimetę priešingais, klanai kapoti ir lesti Lietuvą bei jos piliečių likimus!

Jie sulesė dvidešimt mūsų gyvenimo metų, apjuodinę juos netektimis, kartėliu, neteisybe, neatitaisomomis klaidomis. Taip pat – ir mano…

Vieninteliai Nepriklausomybės privalumai man – kad šiandien, nors ir sekama (kaip ir daugelis), tačiau galiu kalbėti ir rašyti, ką noriu (deja,aktyviai rašydama, už rimtos knygos honorarą galėčiau pragyventi tik mėnesį) ir – atviros sienos tarp valstybių, kur jaunimas gali važiuoti ir siekti savo ateities, kai tėvynė juos atstumia.

Kaip jūs leidote, mielieji bičiuliai, svajotojai, kad taip atsitiktų? Kad nebūtų perkamos knygos, kad žmonės nebegalėtų jų įpirkti? Jūs, inteligentai?

Atsiprašau, neišgirdau… Vis dėlto inteligentai… Aišku…

Tada, kodėl visą laiką tylėjote? Dvidešimt metų! Tylėjote, kai svetimieji, užsidėję saviškių kaukes, naikino valstybę, tačiau aktyviai rėmėte autoritarinę asmenybę, tuo pačiu didindami prarają tarp lietuvio ir lietuvio.

Deja, pasakysiu dabar dar šiurpesnę išvadą: nėra jūsų.

Nėra jūsų!

Tik šešėliai, tik žiopčiojančios burnos, tik parašėlius dedančios rankelės. Tik kinkelės, viešai drebinamos prieš kokį nors simuliakrinį “pavojų”. Tačiau pavojus – tai jūs, kurių balso negirdi ateitis ir kurie nė vieno akmenėlio neįmūrijate į tiesos rūmą, tačiau padedate mūryti labirintą, kuriame klaidžiojame visi ir kurį valdo demoniškas, užaugęs ir išpampęs Aukso veršis Minotauras.

Jeigu būtų ne taip, jeigu Sąjūdis dar tebebūtų, jei tebebūtų gyva Sąjūdžio dvasia, jei būtų Lietuvoje nors vienas inteligentas, argi šiandieninė Lietuvos valstybės padėtis nebūtų įvardyta kaip labai pavojinga?

Nesusimaišykite, aš sakau ne “valstybės”, o “Lietuvos valstybės”. Gal čia kokia valsybė ir egzistuoja, tačiau Lietuvos valstybė… Tai tik žodžiai.

Taip, ši teritorija, kurioje gyvenu ir kvėpuoju užterštą orą, gali vadintis policine ir korupcine valstybe, bet ne Lietuvos… Jau gali.

Ar galėtų Lietuvos valstybėje Kultūros ministru tapęs Europos turgų prekiautojas užsispyrusiai siekti, kad elgetišką atlyginimą gaunanti vienintelė Lietuvoje kompozitorė moteris, kurianti operas ir turinti Nacionalinės operos sukūrimo koncepciją, paruošusi galimybių studiją ir visus reikalingus dokumentus naujo Operos teatro statybai, gavusi tam lėšų, būtų atleista iš darbo už tai, kad ji nakvojo teatrui priklausančiame poilsio kambarėlyje? Ar galėtų atsirasti net gandas, jog į Operos teatro statybos vietą slapta gviešiasi prekybos monopolistų finansinė grupuotė toje vietoje statyti kazino, o tiek miesto merui, tiek Kultūros ministrui nusispjauti ne ant kazino, o ant Operos teatrą statančios direktorės, kurios šiandieną laukia bene aštuoni teismai?

Šie, dvidešimtieji, metai nuo Sąjūdžio pradžios, reikšmingi tuo, kad mūsų laisvės užgrobėjai, partiniai-valdžios-teismų klanai, pasiekė esminę pergalę ir sudavė ryškiausią smūgį demokratinėms nuostatoms, tuo įrodydami, kad demokratija ir teisingumas Lietuvoje negalioja.

Šiais metais gegužės 26 d. Vilniaus 2-asis apylinkės teismas uždėjo ikiteisminę kardomąją priemonę žurnalistei “Karšto komentaro” vyriausiajai redaktorei Giedrei Gorienei – neišvykti iš savo šalies iki teismo, kuris įvyks rugsėjo vienuolikąją. Teisme bus nagrinėjama ne žurnalistės padarytos žmogžudystės, kontrabandos, plėšimo ar sukčiavimo stambiu mastu byla, o bus sprendžiama: ar jos laikraštyje išspausdinta versija apie Seimo narį Alvydą Sadecką yra šmeižtas, ar ne. Prokuratūros išvada, kad versija negali būti šmeižtas, nes žurnalistė to neteigia, o tik nagrinėja versiją…

Ar teismas būtų galėjęs taip pasielgti, jei jis netarnautų privačiai valdomam partiniam klanui, arba jei šis klanas neturėtų teismams įtakos? Jokiu būdu!

Kitas klausimas: ar teismas būtų norėjęs taip pasielgti, jei po poros dienų žurnalistė pagal asmeninį iškvietimą nebūtų turėjusi dalyvauti Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto iškilmingame plenariniame posėdyje ir po jo surengtoje spaudos konferencijoje, kur buvo sumaniusi nuvežti ir pristatyti, kaip Lietuvoje vykstančių antidemokratinių, žmogaus teises ignoruojančių procesų iliustraciją, keletą dokumentais pagrįstų nuo teismų nekaltai nukentėjusių piliečių skundų, tarp jų – pilietės Jūratės Kiaunienės, kuri neteisėtai buvo tardoma, inkriminuojamas nusikaltimas, kurios teismo byla buvo suklastota, o ji pati – uždaryta gydyti į Rokiškio psichiatrinę ligoninę ir kankinama skausmingus pojūčius sukeliančiais vaistais, kol nepažadėjo atvežti vyriausiojo gydytojo reikalujamą sumą (didžiulę!) pinigų. Ir visa tai dėl to, kad nesutiko “nurašyti” žinomo policijos vadovo giminaitei kelių tūkstančių litų skolos.

Viskas susiję… Žmogaus prievartavimas, policijos reketas, beprotnamis, kyšio reikalavimas, teismo draudimas žurnalistei peržengti sieną ir žmonių, laikančių save sąjūdiečiais, silpnavališkumas ir principų neturėjimas… Šie Lavrentijaus Berijos metodai taikomi prieš žmogų dabartinėje Lietuvoje? Tai kas čia – Sąjūdis? Jūs? Aš? Psichiatrijos klinikos vadovas-reketuotojas?

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums – Sąjūdžio dvasia seniai kai kurių iš mūsų Dievo dešinėje, Sąjūdis keliauja į dangų – net jo dvasios čia nebėra. O kas nors skelbs, kad žurnalistė juodina Lietuvą… Ir kolegos kiti laikraščiai tylės.

Įrodykit, kad jie nekorumpuoti, jei tylės…

O jei yra, kam graudu dėl to, pridedu kai ką iš Giedrės pašto. Perskaitykite ir padėkokite jai taip pat.     

Kaip supratote, tai yra padėka už aktyvų dalyvavimą antikorupcinėje Europos žurnalistikoje ir už asmeninį indėlį į ją.

Sąjūdis šiandien yra žurnalistė, kuri dirba už mus visus ir mūsų visų labui. Bet jos darbas nebesivadina sąjūdžiu, nes ji dirba viena. Jos darbas vadinasi Tiesos sakymu.

Vienintelė tiesa gali ką nors pakeisti, ir, nors tai laikau beveik neįmanomu stebuklu, vis dėlto kviečiu visus: įvardykime tiesą, kad Lietuva nebėra nepriklausoma, kad jos Nepriklausomybė užgrobta keliasdešimties asmenų, kuriems talkina ištisa armija “buvusiųjų” arba prie jų “prisiplakusiųjų”, kurių apstu tiek menamoje kairėje, tiek menamoje dešinėje.

Pradėkime kalbėti tiesą ir pareikalaukime atsakomybės už panašių bylų kurpimą, nes jos kurpiamos siekiant tiesą paslėpti.

Tokie teismai juodina Lietuvą!

Kas slepia tiesą – yra melo vergas. Laisvė nemėgsta vergų ir pas vergus neateina.

Kad Lietuvoje vėl atgimė Sąjūdžio dvasia, patikėčiau tik tada, kai ši žurnalistė iš jo Ekscelencijos rankų gautų patį aukščiausiąjį valstybės apdovanojimą,o nukentėjusiems padaryta žala būtų išreikalauta iš neteisingai nuteisusio teisėjo. Tada žinočiau: mes įvardijome savo ligą, o dabar prasidės ilgas gydymas.

Vilčių yra – vakar, eidama iš Seime vykusio posėdžio, skirto paminėti Sąjūdžio 20-metį, mačiau stovint jaunimo grupę su plakatais: “Šeima valstybei netrukdo. Balsuokite už šeimą ir šeima balsuos už jus!”     

Taigi – šeima mūsų ateitis. Morali šeima, kurioje gali užaugti moralūs, atsakingi žmonės. Ne stambiųjų koncernų interesai, ne mūsų karių misijos Afganistane – šeima yra svarbiausias valstybės rūpestis, galintis duoti didžiausių dividendų ateičiai. Šeima ir švietimas! Esantys valdžioje privalo sudaryti tautai pasiturinčio, doro bei sąžiningo gyvenimo galimybę.

Jūs manote, kad niekas nesiilgi doro gyvenimo? Klystate! Doro gyvenimo ilgisi visi, nes jis vienas užtikrina socialinį ir psichologinį saugumą.

Mūsų iliuzijų ir vilčių dangų prisimenant, praėjus dvidešimčiai metų nuo tada, kai buvome vieningi, teisingi, pripildyti vilties ir nepikti, ištarkime šiandien tiesą ir nustokime galvoti apie save, kokie tada buvome gražūs… Šiandien gražiausi tie, kurie ateis ir nušluos 20-ties pastarųjų metų politikus, tarp jų ir buvusius sąjūdiečius, kaip rytas nušluoja rūmų laiptus, prieš prasidedant naujai dienai. Ir prasidės nepriklausomos Lietuvos valstybės rytas. Sąjūdžio kūnas – tauta – pasiliks. Suvargusi, su šiokia tokia depresija, kiek prasigėrusi, kiek neišprususi, kiek – labai išprususi… Ateitis – doram, dvasingam jaunimui. O visi, kas susiję su Sąjūdžiu, turėtų rašyti prisiminimus, ir kuo skubiau. Kad kada nors, kai atsiras, kas norės sužinoti tiesą, jog nepriklausomybės idėja tikrai gimė ne LKP CK kabinetuose ir ne saugumo garažuose – turėtų medžiagos, kaip tą tiesą išnarplioti. Šiandieninė istorija perrašinėjama, ir šios jubiliejinės iškilmės gali būti dar ir dėl to, kad jose, aktyviai dalyvavus, gražiai save konstatuotų ir minėta institucija. Juk viskas tą rodo. Argi ne?..

2008-06-08

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą