Giedrė Gorienė
Turbūt visi puikiai prisimename plačiai nuskambėjusį Panevėžio teismo teisėjos Onos Laurišienės atvejį, kuomet civilinėje – ištuokos – byloje teisėja teismo posėdžio protokole nurodė, kad teisme dalyvavo abu sutuoktiniai. Tuo tarpu antroji pusė tuomet teisme dalyvauti negalėjo – buvo įkalinimo įstaigoje. Aplinkybėms išaiškėjus, Panevėžio teisėja buvo atleista iš pareigų, jai iškelta baudžiamoji byla, o teismas pripažino teisėją kalta dėl tarnybinių pareigų neatlikimo ir skyrė 6,5 tūkst. litų baudą. Tiesa, vos prieš keletą dienų Apeliacinis teismas O.Laurišienę išteisino, tuo dar kartą patvirtindamas seną kaip pasaulis patarlę, kad „varnas varnui akies nekerta“.
Dabar gi Lietuvoje turime analogišką atvejį – 2006 metų gegužės 9 d. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jono Furmanavičiaus ir Jurgio Kiškio, baudžiamojoje byloje „apklausė“ nuteistąją Jūratę Kiaunienę (kas matosi iš teismo posėdžio protokolo), nors Jūratė Kiaunienė teismo posėdyje … nedalyvavo. Dėl baudžiamosios bylos ir dokumentų klastojimo panevėžietė kreipėsi į Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą K.Betingį ir, ilgai laukus, galiausiai gavo pribloškiantį atsakymą: kadangi jūsų pareiškime nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi, ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakyta.
Atsisakyta, nors teismo posėdžio protokolo sufalsifikavimo faktas – net plika akimi matomas: užtušuota J.Kiaunienės pavardė eilutėje apie dalyvaujančius asmenis, protokolo pirmo puslapio apačioje sakinys „į teismo atvyko prokurorė B.Šečkuvienė, nuteistoji J.Kiaunienė“, ištaisytas į „į teismo posėdį atvyko prokurorė B.Šečkuvienė, nuteistosios J.Kiaunienės gynėjos adv. I.Botyrienė“. O antrame teismo posėdžio protokolo puslapyje falsifikacijos fakto taisyti net nesivarginta – ten taip ir palikta (cituojame protokolą): „Kolegijos pirmininkas išaiškina nuteistajai jos teises. Nuteistoji: savo teises supratau“.
„Kaip A.Jaliniauskas man galėjo ką nors aiškinti ir kaip aš galėjau atsakinėti, jei manęs tame teismo posėdyje iš viso nebuvo?“ – sako Jūratė Kiaunienė – ta pati, kuriai dėl to, jog nesutiko tuometinio generalinio policijos komisaro V.Grigaravičiaus žmonos bičiulei „nurašyti“ 6 tūkstančių litų skolos, Alytaus rajono PK (kur dirba V.Grigaravičiaus sūnus) buvo iškelta baudžiamoji byla dėl „sukčiavimo“, o pati moteris uždaryta … į psichiatrinę ligoninę.
Taigi, faktas, atrodo, akivaizdus – kaip blynas, todėl kyla pagrįstas klausimas: kodėl Kauno apygardos prokuratūra nepradeda ikiteisminio tyrimo, neatlieka ekspertizės ir nenustato, klastojo Kauno teisėjai teismo posėdžio protokolą ar tai, kažkieno paprašyta, padarė teismo posėdžio sekretorė?
Pasirodo, Kauno – kaip ir visų kitų miestų – prokurorų rankos teisėjų atžvilgiu yra griežtai surištos: ikiteisminį tyrimą teisėjo atžvilgiu pagal Teismų įstatymą gali pradėti tik generalinis prokuroras. O jis šito nepadarė.
Kodėl?
Klausimas – atviras.
Kaip veikia sistema
Apie tai, kokius kryžiaus kelius teko patirti dėl kažkokių varganų 6 tūkstančių litų Alytaus policijos nemalonę užsitraukusiai panevėžietei J.Kiaunienei, „Karštas komentaras“ jau rašė. Primename: su V.Grigaravičiaus žmona besibičiuliaujančiai Alytaus verslininkei 6 tūkstančių litų skolos nesutikusiai „nurašyti“ Jūratei Kiaunienei buvo iškelta baudžiamoji byla (dėl sukčiavimo – neva per brangiai prekes pardavė), pati Jūratė Kiaunienė – uždaryta į psichiatrinę ligoninę, o baudžiamoji byla buvo tempiama per teismus tol, kol galiausiai, bylai pasiekus Aukščiausiąjį Teismą, suėjo senatis, ir moteris buvo išteisinta suėjus bylos senaties terminui. Tačiau košmarai, kuriuos teko patirti į šitos korumpuotos pareigūnų sistemos voratinklį patekusiai moteriai, niekada nepasimirš. Kaip neužges ir viltis vieną dieną šioje byloje surasti teisybę, o kaltuosius pamatyti ten, kur jiems, J.Kiaunienės manymu, ir vieta – teisiamųjų suole.
„Atvežus į psichiatrinę ligoninę, pirmiausia mane paguldė į ligoninės penktą – bendro režimo – skyrių rūsyje ir suleido man vaistus“, – „Karštam komentarui“ pasakojo vis dar patirto košmaro negalinti pamiršti Jūratė Kiaunienė.
„Kokius?“ – paklausiau iš teisėtvarkininkų girnų ištrūkusios moters.
„Holoperidolį“, – šitų vaistų pavadinimą Jūratė Kiaunienė pasakytų pažadinta net ir naktį.
„Tai kaulus laužantys vaistai… Nuo jų žmogus net pajudėti negali… Ir kol nesuleidi prieš juos kitų vaistų – kažkokių „anti“, tol jie neatleidžia“, – pasakojo KGB metodus jau nepriklausomoje Lietuvoje vos prieš kelis metus patyrusi J.Kiaunienė.
„Ar kartais šitie vaistai Jums buvo leisti ne Rokiškyje?“ – paklausiau kažkaip automatiškai. Nes Holoperidolis – kai kurių pareigūnų ypač mėgstami vaistai. Ypač Rokiškyje. Ten – kai kurių Panevėžio pareigūnų buvo ypač mėgstama kankinimų vieta. Suleidžia tų vaistų ir, sako, gali iš skausmo numirti, o tada tau pakiša pasirašyti, pavyzdžiui, „nuoširdų prisipažinimą“ – kad tu tą ar tą „nužudei“. Nepasirašysi – iš skausmo išprotėsi, „antiholoperidolio“ negausi…
„Taip, tai buvo Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje“, – klausiamai išpučia akis Jūratė Kiaunienė.
„Tiesiog šitie kaulus laužantys vaistai – kaip ir Rokiškio vizitinė kortelė“, – atsakau perskaičiusi jos akyse klausimą, iš kur aš tą žinau. Kaipgi nežinosi: Jūratė Kiaunienė – ne vienintelė, patyrusi šitų vaistų kankinamą jausmą…
„Taigi, suleidžia Jums vaistų…“ – sugrįžtu prieš mūsų teisėtvarkos sistemos ypatumų.
„…Ir man pradeda siaubingai laužyti kaulus, sukti sąnarius… Skausmas – neišpasakytas! Ir tuomet mane išsikvietė Aukštuolis – vyr.gydytojas – ir pasakė: „Arba šitaip aš tau leisiu jų, kiek norėsiu, arba tu man sumoki, kad negautum vaistų, nes tu esi sveika. Tu žinok, kad aš kas pusę metų galiu teikti dėl tavęs dokumentus į teismą ir parašyti, kad pas tave yra depresijos simptomų. Į teismą tavęs niekas neveš, teismas peržiūrės tavo bylą ir dar pusei metų grąžins čia… Šitaip aš tave čia galiu laikyti pusantrų metų“. Ir aš supratau – jeigu aš nesumokėsiu, iš manęs padarys „daržovę“, – savo patirtus košmarus pasakojo J.Kiaunienė. – „Ir kada mane išleido pasiimti pinigų…“
„Išleido… pasiimti pinigų?“ – pasitikslinu.
„Taip, dviem dienom… Ir tada, ištrūkusi, aš iš karto kreipiausi į spaudą ir pasakiau: jeigu iš manęs padarys „daržovę“, žinokite, kad tai padarė jie“. Nes šitokiu būdu ten daug žmonių yra atsidūrę… „ – atsiduso Jūratė Kiaunienė. – „ Ir ką… Pasiėmiau iš namų pinigus ir nuvežiau. Ir nuo tada mano gyvenimas ten pasikeitė: aš buvau laikoma be gydymo, pačioje geriausioje palatoje“.
Štai taip, korumpuotų policininkų dėka panevėžietė Jūratė Kiaunienė visiškai netikėtai atliko nepriklausomą „žurnalistinį tyrimą“.
Tačiau man vėl parūpo tie vaistai.
„O tuos priešvaisčius prieš galapiridolį kada Jums suleido? Prieš paleidžiant namo atsivežti pinigų?“ – norėjau sudėlioti visą mozaiką pilnai.
„Suleidus vaistus man iš pradžių siūlė sutikti, kad aš būčiau nepakaltinama. Tačiau aš pasakiau, kad man nepakaltinamumo nereikia. Aš pasakiau: darykite man visas ekspertizes, aš nesu kvaila. Ir tada aš sutikau sumokėti, kad man suleistų tuos priešvaisčius… Ir jie mane išleido namo parsivežti pinigų“, – detales iš savo skaudaus patyrimo pasakojo Jūratė Kiaunienė, o aš mintyse mačiau fantastišką scenarijų filmui „Banditų Lietuva“. Na, tų, banditų su uniformomis…
Panevėžietė įsitikinusi, kad jeigu ji nebūtų turėjusi pinigų ar nesutikusi susimokėti, Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje jai būtų buvę viskas: „Aš būčiau iš ten išėjusi visiškai suluošinta – kaip ir tas Artūro Paulausko į psichiatrinę pasiųstas žmogelis… Nors ir taip aš iš ten išėjau suluošinta: neliko nė vieno plauko natūralaus – aš buvau balta kaip obelis…O tam, kad iš manęs nepadarytų „daržovės“, man labai daug teko sumokėti“.
„Kiek mokėjote Rokiškyje už tai, kad Jūsų nesuluošintų?“ – paklausiau J.Kiaunienės.
„Labai daug… Labai, labai daug“, – nenorėjo įvardinti tikslios sumos panevėžietė.
„Kad nepadarytų iš Jūsų „daržovės“?“ – dar kartą pasitikslinau.
„Taip, kad nepadarytų iš manęs „daržovės“, aš sumokėjau labai daug“, – pasakė J.Kiaunienė.
Redakcijoje stojo mirtina tyla.
Viešpatie, kas darosi mūsų valstybėje?…
Kiek iš Lietuvos išvažiavo? Milijonas?
Tik – milijonas?…
„O kaip jie įkalbinėjo, kad aš sutikčiau pasidaryti nepakaltinamumą!“ – sugrąžino mane iš tolimų minčių J.Kiaunienė.
„Man sakė: tu gali negulėt, mes tau padarom nepakaltinamumą ar ribotą pakaltinamumą ir tave visi palieka ramybėje – tau nei teismai, nei advokatai… Tu atvažiuoji į mėnesį kartą, kaip tos narkomanės (narkotikų prekeivės – G.G.) – pavyzdžiui, tokia iš Zarasų Vida, jos išvažiuoja į namus, ir, jeigu kokia komisija, joms iš karto skambutis, ir jos per dvi valandas prisistato. Ligoninėje jos vieta yra, jos lova yra, jinai skaito knygą… Štai šitaip yra daroma… Tačiau aš pasakiau: ne. .. Nors atsisveikinant man pasakė: jei pamatysi, kad tau yra blogai, kad tave gali nuteisti, grįžk, ir aš tau padarysiu nepakaltinamumą“, – prisimena savo priverstinį buvimą Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje panevėžietė verslininkė, perėjusi visas mūsų teisėsaugininkų ir teisėtvarkininkų girnas.
Anoniminis laiškas iš Alytaus
Kai Alytaus pareigūnų sukurpta byla jau buvo teisme, likus savaitei iki nuosprendžio paskelbimo Jūratė Kiaunienė gavo anoniminį laišką. Pagal laiško turinį galima suprasti, kad jį parašė pareigūnas iš Alytaus.
„Aš ilgą laiką dirbu šioj sistemoj, bet tai, kas darosi dabar, – nesuvokiama sveiku protu“, – rašoma anoniminiame laiške.
„Domėjausi ir stebėjau jūsų bylą eilę metų ir apie ją žinau beveik viską. Žinau, kad jau bylai esant teisme, ji buvo perrišta keletą kartų, pakeistos lėlių nuotraukos, išimta daug dokumentų, pakoreguoti ir pakeisti „nukentėjusiųjų“ parodymai. <…>
Ar jums dingo iš namų su byla susijusių dokumentų? Taip! Tai žinokite, kad į jūsų namus buvo slapta įsibrauta daug kartų ir pagal paimtus dokumentus byla buvo koreguojama, perrašinėjama. <…>
Nuo slaptų įėjimų, pasiklausymų telefonu, neapsaugotas nė vienas pilietis. Ar jis būtų žurnalistas, ar seimūnas, ar verslininkas. Čia verta susimąstyti: koks ginklas duotas korumpuotai teisėsaugai? Ar galima suvokti tų įėjimų pasekmes? Juk jie gali ne vien kažką paimti iš jūsų namų, bet ir palikti „kažką“. Ir tokie veiksmai yra toleruojami ir netgi skatinami aukštų pareigūnų. <…>
Mūsų teisėsauga yra kloaka tikrąja šio žodžio prasme, ir daugelis mūsų teisėsaugos pareigūnų tolesnę tarnybą turėtų tęsti kalėjimo kamerose. <…>
Didžiausią klaidą padarėte dabar, kada parašėte straipsnį apie Panevėžio policijos darbelius. Jūs užmynėte gyvatei ant uodegos. Dabar Panevėžys suvienys jėgas su Alytaus policija, o ypač su ONTT inspektorium Krasnicku, kuris labai suinteresuotas bylos baigtim.
Aš jums parašysiu faktus, o jūs spręskite, kaip nuo jų apsisaugoti. Išneškit iš namų visus dokumentus, o ypatingai užsienio žurnalus apie lėles. Dabar tai jų vienintelis tikslas. <…>
Ar jūs supratote, kodėl teisėjas atidėjo nuosprendžio paskelbimą dviem mėnesiams? O tam, kad turėtų laiko rasti lėlių žurnalus ir pateiktų juos teisme kaip įrodymą, kad jūs sufabrikavot žurnalų puslapius ir rodėt juos „nukentėjusiems“. O toliau bus viskas paprasta…<…>
Taip, kad scenarijus paruoštas. Veikėjai yra. Jie privalo jus nuteisti, kad pateisintų savo veiksmus, ir to bus siekiama nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.
Galiu jus paguosti, kad į kalėjimą jūsų nesodins. Jums bus pritaikyta amnestija. Viskas suplanuota iš anksto.
Dar kartą įspėju – saugokitės, nes prieš jus dirba visa teisėsauga. Ir ne tik prieš jus. Tokių bylų Lietuvoje yra šimtai. Tikslas pateisina priemones. Jie dabar skalbia savo kailį.
Štai tokios skaudžios yra realijos ir kai kurie pareigūnai turi dirbti pagal jų kanonus“.
Šis laiškas, pasirašytas išgalvota Zakarausko pavarde, J.Kiaunienei iš Alytaus buvo išsiųstas 2006 m. vasario 21 d.
„Apie kokią dviejų mėnesių pertrauką čia kalbama?“ – paklausiau J.Kiaunienės.
„2006 metų sausio 12 d. įvyko mano teismas. Jis pasibaigė 12 val., ir aš labai nustebau, kad teisėjas Algis Markevičius padarė dviejų mėnesių pertrauką – mano paskutinį žodį, kurį sakiau 5 minutes, nukėlė į vasario 28 d. Tik gavusi šį anoniminį laišką – beje, čia buvo antras, aš supratau, kas čia vyksta“, – sakė J.Kiaunienė.
Ir iš tiesų – iš Alytaus, matyt, policininko atsiųstame anoniminiame laiške minimi faktai apie bylos baigtį pasitvirtino: 2006 metų vasario 28 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu Jūratė Kiaunienė nuteisiama, tačiau, pritaikant amnestiją, į kalėjimą nepasodinama. Nuosprendį priima Alytaus r. apylinkės teismo teisėjas Algis Markevičius.
Tas pats, kuris dešimčiai metų nuteisė kalėti Egidijų Čepulionį už išžaginimus ir net nužudymą, su kuo vaikinas neturėjo nieko bendro. Alytaus pareigūnų dėka visiškai nekaltas vaikinas per žiniasklaidą buvo padarytas baisiuoju „Alytaus maniaku“, ir tik Kauno apygardos prokuratūros vyr.prokuroro K.Betingio pastangomis kaltinimai E.Čepulioniui buvo panaikinti. Iš pateiktų 48 nuotraukų Kauno apygardos prokuratūroje E.Čepulionis atpažino 11 iš jo „nuoširdų prisipažinimą“ išmušinėjusių ir – išmušusių – pareigūnų. Tačiau tolesnę tyrimo eigą prokuratūra nutyli.
O juk tiek Alytaus pareigūnams, tiek teisėjui A.Markevičiui reikėjo labai nedaug – tiesiog pažiūrėti, kad E.Čepulionio spermos ir spermos, rastos ant išžagintų moterų, DNR … nesutampa.
Kaip ten buvo sakoma Stalino laikais? „Duokit žmogų, o straipsnį mes jam pritaikysim“.
Baisieji 2001-ieji, arba štai ji – V.Grigaravičiaus „chebra“
Taip, taip – tada į valdžią atėjo Naujoji sąjunga. Artūras Paulauskas tapo Seimo pirmininku, Alvydas Sadeckas – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, o buvęs Alytaus r. PK vyr.komisaras ir buvęs saugos tarnybos „Ekskomisarų biuras“ darbuotojas Vytautas Grigaravičius – generaliniu policijos komisaru. Štai tada ir ėmė siautėti, kaip sako rusai, „bezpredelas“ – ką norėjo teisėsauga, tą ir darė.
Būtent tuo laikotarpiu Alytaus policijoje – V.Grigaravičiaus „tėvonijoje“, kur liko dirbti jo žmona ir sūnus – atsirado baudžiamoji byla Jūratės Kiaunienės atžvilgiu, būtent tuo laikotarpiu buvo sugautas „Alytaus maniakas“ E.Čepulionis…
…2001 metų rudenį po Alytų ėmė siautėti maniakas, kuris išžagino ir nužudė ne vieną alytiškę. Oficialiai buvo įvardintos keturios maniako aukos, neoficialiai – 10.
Vienas baisiausių šio maniako nusikaltimų – 2001 m. spalio 10 d. apie 23 val. prie savo namų Žuvinto g. buvo žiauriai sumušta parduotuvės “Media” apskaitininkė 27 metų Audronė Šerkšnaitė. Ji mirė neatgavusi sąmonės.
Aukų skaičius vis augo, o Alytaus policija atrodė bejėgė sučiupti šį maniaką. Tačiau po ilgai trukusios tylos pagaliau spauda ištrimitavo džiugią žinią: moterų siaubas sugautas ir uždarytas į areštinę. O po mėnesio spaudoje pasirodė dar džiugesnė žinia: “Maniakas prisipažino!”
Tuo tarpu Kauno apygardos prokuratūra gavo tokią turinio skundą: „“Šių metų spalio 25 d. (2001 m. – KK) buvau suimtas Alytaus m. ir raj. PK ONTT pareigūnų, įtariant išžaginimu. Suimtas buvau namuose. Nuo pat sulaikymo dienos man buvo daromas fizinis smurtas bei moralinis spaudimas. Kiekvieną dieną iš areštinės buvau išvedamas ir parvedamas ONTT pareigūnų (iš ryto ir po pietų) 2 kartus per dieną apklausai, tardyminiams veiksmams, kad prisipažinčiau įvykdęs nusikaltimus, dėl kurių esu apšmeižtas pačiuose žymiausiuose Lietuvos dienraščiuose.
Tardymo metu prieš mane buvo taikomas sadizmas, kad išgauti atvirus prisipažinimus, ką ir buvau priverstas padaryti. Atliekant tardyminius veiksmus ONTT pareigūnas yra pasakęs, kad “prokurorai leidžia duoti į kaulus”. Dėl kasdieninių mušimų bei grasinimų su manimi susidoroti aš bijojau parašyti skundą, bijojau kreiptis į medikus, kentėjau.
Be to, esant viename iš kabinetų, ONTT pareigūnai siūlė man išgerti alkoholio, normaliai pavalgyti, atsigerti kavos ar arbatos ir papasakoti apie padarytus nusikaltimus, kurių aš nesu padaręs. Tai kartojosi ne vieną kartą. Buvo sakoma, kad tai – mano padaryti nusikaltimai, kad man tai parašius, jie skirs ir perdavimus, ir geras sąlygas kalėjime…
Naudojant prieš mane fizinį smurtą, buvo užrakinamas kabinetas. Buvau surakintas antrankiais už nugaros, liepiama atsiklaupti ir dedama ant galvos dujokaukė, buvau dusinamas. Tai kartojosi 2-3 kartus. Mane mušė ONTT pareigūnai pasikeisdami. Pavardžių nežinau, tačiau visus galiu atpažinti. Buvau mušamas į įvairias kūno vietas, nepaliekant išorinių sumušimo žymių. Rankomis ir kojomis buvau mušamas į inkstus, kepenis, saulės rezginį, buvo spirta į lytinius organus. Uždėjus antrankius man už nugaros buvo pervertas dratas, apsuktas apie kaklą, ir taip buvau smaugiamas. Buvo laužomos rankos. Už nugaros per antrankius buvo perkištas dratas, jis buvo keliamas aukštyn, taip laužiant rankas ir kartu suduodant man smūgius į priekinę kūno dalį. Vienas pareigūnas liepė parodyti jam lytinius organus. Kitas ONTT pareigūnas išsitraukė tarnybinį ginklą ir pridėjęs man prie veido grasino. ONTT pareigūnas, numovęs man kelnes, sakė, kad reikia man išeinamąją angą sukišti guminę lazdą. Tačiau to nepadarė, tik įspyrė.
Buvau etapuotas į Lazdijų ir Druskininkų areštines. Druskininkuose kabinete taip pat buvau mušamas. Ten kreipiausi į medikus, turi būti įrašas. Iš Druskininkų ONTT pareigūnai etapavo žalios spalvos automobiliu. Automobilyje taip pat buvau mušamas ir dusinamas, uždėjus 2 nepermatomus celofaninius maišelius. Kadangi sveikata buvo labai bloga, Alytaus areštinėje taip pat kreipiausi į medikus. Lukiškėse prašiau ištirti vidaus organus, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio. Gavau tik vaistų nuo inkstų, nes man anksčiau buvo operuoti inkstai, o nuo pareigūnų mušimo buvau pradėjęs šlapintis“.
Neiškentęs kankinimų, E.Čepulionis „prisipažino“, jog tai jis išžagino visas tas moteris. Remiantis jo „nuoširdžiu prisipažinimu“, staigią karjerą padaręs V.Grigaravičiaus pavaldinys – buvęs Alytaus policijos komisariato tardytojas, o tada Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjas Algis Markevičius lengva ranka skyrė E.Čepulioniui 10 metų nelaisvės. Net nepastebėjęs, kad kaltinamojo spermos ir spermos, rastos ant aukų, DNR … nesutapo.
Tas pats Alytaus rajono apylinkės teisėjas Algis Markevičius pagal Alytaus pareigūnų užgaidą į psichiatrinę ligoninę uždarė ir V.Grigaravičiaus žmonos bičiulei 6 tūkstančių litų skolos nesutikusią „nurašyti“ panevėžietę verslininkę Jūratę Kiaunienę. O keli posėdžiai, kaip „Karštam komentarui“ pasakojo J.Kiaunienės vyras Gediminas Kiaunė, įvyko kaip koks … sugėrovų susiėjimas.
„Teisėjas Algis Markevičius į teismo posėdį atėjo be teisėjo mantijos, vilkėjo šviesiai rudos spalvos kostiumą ir, užsidėjęs koją ant kojos, mums išaiškino, kad „viena teisybė yra Alytuje, kita – Balbieriškyje, o kita – Panevėžy, ir kaip jis nori, taip jis ir veda teismą Alytuje – čia jo teisybė “, – „Karštam komentarui“ sakė Gediminas Kiaunė.
„Nesupratau, teisėjas Algis Markevičius teisme buvo be mantijos?“ – negalėjau patikėti.
„Taip“, – Gedimino Kiaunės Lietuvos teisėsaugoje jau niekas nestebina.
„Jis į teismą ateidavo be mantijos, su kostiumėliu, pasipuošęs, toks įspūdis, kad ant teisėjo stalo trūko tik konjako butelio ir trijų stikliukų“, – savo įspūdžiais apie teisėjo A.Markevičiaus vestus teismo posėdžius dalijosi G.Kiaunė.
„Čia buvo Alytaus rajono apylinkės teisme…“
„Taip, čia buvo Alytaus rajono apylinkės teisme“, – patikslino G.Kiaunė.
„Ir per kokius posėdžius jis buvo be teisėjo mantijos?“ – norėjau sukonkretinti.
„Kai žmonai buvo skiriamos priverčiamosios gydomosios priemonės Utenos ekspertinėje ligoninėje“, – atsakė G.Kiaunė. Beje, pats vos „nepasodintas“ 15 parų už … teisėjo A.Markevičiaus įžeidimą.
„Manęs teisėjas Algis Markevičius paklausė: „Ar jūsų verslas davė naudą? Ar ant konjako užteko?“ Aš jam ir atsakiau: „Mano aistra ne alkoholis, aš turiu kitų pomėgių. Gal tamstos čia tokia aistra…“ „Aš tave tuoj uždarysiu už teismo įžeidimą!“ „Koks klausimas, toks ir atsakymas“, – atsakiau“, – prisimena G.Kiaunė.
Ir kaip jūs manote, kur šiandien šitaip teismą „gerbiantis“, gerai Alytaus policijos pareigūnų norus tenkinantis ir nesugebantis kalto nuo nekalto žmogaus pagal įrodymus atskirti buvęs Alytaus policijos tardytojas Algis Markevičius dirba? Nepatikėsite – Jūratę Kiaunienę į Utenos „psihuškę“, o vėliau į Rokiškio „psichuškę“ persiuntęs, nuteisęs, ir nekaltą asmenį 10 metų kalėjimo kaip „maniaką“ nuteisęs Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjas Algis Markevičius prieš metus buvo paaukštintas pareigose. Dabar jis – Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas.
Įdomu, kiek dar žmonių likimų šitam teisėjui reikės sulaužyti, kad jis taptų, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos ar Apeliacinio teismo teisėju? Juk pas mus viskas ne taip, kaip normaliose demokratinėse šalyse – pas mus kuo juodžiau, tuo geriau ir tuo aukščiau…
Politikai garsiai kalbėti dar bijo
Kai „Karštas komentaras“ apie šią bylą ir apskritai apie situaciją Lietuvos teisėsaugoje kalbėjosi su vienu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariu, jis pasakė: „Kol bus šita valdžia, tol pokyčių Lietuvoje nesitikėkite. Turi ateiti nauja, jauna politinė jėga, kuri iššluotų iš teismų visus markevičius, o iš policijos – visus grigaravičius. Kitu atveju Lietuvoje jūs niekada jokios teisybės nerasite“.
Ir iš tiesų: kaipgi ištirti, pavyzdžiui, ar Kauno apygardos teismo teisėjai A.Jaliniauskas, J.Kiškis ir J.Furmanavičius nesuklastojo teismo posėdžio protokolo, jei mūsų vyrukai taip patvarkė įstatymus, kad ikiteisminį tyrimą teisėjo atžvilgiu pagal Teismų įstatymą gali pradėti tik generalinis prokuroras. Šiuo atveju – A.Valantinas. O jis, pavyzdžiui, šitų teisėjų liesti nenori (nors „Karšto komentaro“ šaltiniai iš Generalinės prokuratūros sako, kad generaliniam prokurorui A.Valantinui esą ten leidžiama rūpintis tik statybomis ir jis esą yra tik teorinis generalinis prokuroras – visus sprendimus esą priiminėja ir prokuratūrai esą vadovauja tik jo pavaduortojas G.Jasaitis ir Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyr.prokuroras A.Kliunka). O Kauno apygardos prokuratūros vyr.prokurorui K.Betingiui Teismų įstatymas to neleidžia…
Tai ką daryt?