Jie siautėja

0
16
- Reklama -
A.Paulausko 'pilkuoju kardinolu' vadinamas A.Sadeckas džiaugiasi, kad darbiečių balsais pavyko nuversti A.Matulevičių ir užimti jo kėdę. Tačiau liaudies išmintis sako: 'Jei tave neša ant rankų, neskubėk džiaugtis - galbūt tai procesija į kapines' (politines šiuo atveju...)

Giedrė Gorienė

Po “Karšto komentaro” straipsnio apie Naujosios sąjungos pirmininko Artūro Paulausko sovietmečiu darytų juodų darbų – žmonių į “psichuškes” siuntimą – tęstinumą jau nepriklausomoje Lietuvoje jo parankinių – Vytauto Grigaravičiaus vadovautos policijos rankomis, “Karšto komentaro” vyr.redaktorės atžvilgiu iš karto prasidėjo represijos. Jau kitą darbo dieną po publikacijos pasirodymo Giedrei Gorienei buvo iškelta baudžiamoji byla neva už A.Paulausko “pilkojo kardinolo” A.Sadecko “šmeižtą” ir “įžeidimą” ir skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nėra abejonių – tokiomis drastiškomis priemonėmis prieš Seimo rinkimus norima užčiaupti burną Tiesai.

Juodasis penktadienis

Ta diena, kai “Karštame komentare” pasirodė straipsnis “Generalinė prokuratūra skalbia purviną Kauno teisėjų mundurą”, Seime buvo pavadintas “juoduoju penktadieniu”. Mat straipnis pasirodė gegužės 23 d., penktadienį, ir pasak tą penktadienį Artūro Paulausko bei kitų Seimo narių reakciją mačiusių parlamentarų, “kai kurių veidai atrodė taip, lyg būtų paskelbta, kad paleidžiamas Seimas”.

“Artūras Paulauskas atrodė “pamėlynavęs”, nepaleido iš rankų mobiliojo telefono, nuolat su kažkuo kalbėjo, kvietė tuoj pat ateiti”, – “Karštam komentarui” pasakojo gegužės 23 d. netoli A.Paulausko buvę „Karšto komentaro“ šaltiniai.

Ir iš tiesų “mėlynuoti” būta dėl ko – buvęs generalinis prokuroras, dabartinis Naujosios sąjungos pirmininkas ir aplinkos ministras Artūras Paulauskas savo svajonėse jau matuojasi Prezidento kostiumą po kitąmet įvyksiančių Lietuvos Prezidento rinkimų (o gal ir anksčiau, jei Valdo Adamkaus širdelė neatlaikys), o “Karštas komentaras” ima ir sugriauna visą “šventojo Artūro” mitą, parodydamas, kad už šito “nekalto veidelio” slepiasi visa policinė valstybė: prokuroro Artūro Paulausko žmonių siuntimą į “psichuškes” sovietmečiu jau nepriklausomoje Lietuvoje sėkmingai tęsė jo “parankinis” – buvęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. Tas pats, kuris, A.Paulauskui būnant Seimo pirmininku, kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, jau ir stovi su savo generolo uniforma ir išsipūtusiu portfeliu prie Seimo pirmininko durų. Oficiali versija – “kad aptartų kriminogeninę situaciją Lietuvoje”. Tuo tarpu kas iš tiesų tame išsipūtusiame portfelyje ten būdavo, tik jie vieni težino.

Kaip ten bebūtų, bet “chebrytę” Lietuvos valdžios viršūnėje turėjome mes “gerą”. Tiesa, sovietiniais metais Artūras Paulauskas į “psichuškę” žmogų siuntė gindamas tarybinę valdžią, tuo tarpu nepriklausomoje Lietuvoje buvusio generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus pavaldiniai į “psichuškę” žmogų siuntė visiškai nežinia dėl ko: ar tai norėdami pasipelnyti, ar tiesiog iš nesveiko sadizmo, norėdami parodyti savo galią – atseit, žiūrėkite ir drebėkite, ką mes galime!

Ir iš tiesų – jie gali. Gali ne tik nekaltus asmenis į kalėjimus ar «psichuškes» pasiųsti, bet ir žurnalistus pagąsdinti: straipsnis apie Seimo pirmininko Artūro Paulausko laikais teisėtvarkoje siautėjusį visišką «bezpredelą» pasirodė gegužės 23 d., penktadienį, o gegužės 26 d., pirmadienį, Vilniaus 2-os apylinkės teismo teisėjas A.Cininas pagal A.Paulausko «pilkuoju kardinolu» vadinamo A.Sadecko skundą iškelia baudžiamąją bylą šių eilučių autorei dėl «šmeižto» ir «įžeidimo» – dėl prieš metus išspausdintos versijos apie tai, kaip atsirado penktojo VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo etatas (nors prieš metus analogišką skundą tyrusi Vilniaus prokuratūra mano versijoje nei šmeižto, nei įžeidimo A.Sadecko atžvilgiu nerado, o teismas A.Sadecko skundą dėl prokuroro nutarimo atmetė). Ir nors teisiamasis posėdis paskiriamas tik rugsėjo 11 dieną, jau tą pačią gegužės 26 d. teisėjas A.Cininas nesutramdomajai žurnalistei skiria kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (tuo neleisdamas šių eilučių autorei Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto kvietimu gegužės 28 dieną dalyvauti iškilmingame plenariniame posėdyje, spaudos konferencijoje ir bankete – tą dieną Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas minėjo savo 50-metį).

Šitą kardomąją priemonę galima suprati taip: o gal, gavusi areštą sėdėti Lietuvoje, mergička išsigąs (kadangi skirta kardomoji priemonė, tai reiškia, kad, norint pateisinti jos skyrimo pagrįstumą, mergička bus nuteista; o nejaugi ji norės terlioti savo biografiją žodeliu «teista»?), pamąstys, perkainuos vertybes ir supras, kad tinkamiausias Lietuvai Prezidentas vis tik yra Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas, ir kad žmonių siuntimas į «psichuškes» ar nekaltų asmenų sodinimas į kalėjimus bei jų gyvenimų luošinimas yra ne nusikaltimas, o privalumas? Ir, atbėgusi pas Artūrą Paulauską, puls ant kelių ir savo ašaromis atgailaudama jam kojas plaus, maldaudama jo paprašyti, kad A.Sadeckas atsimtų prieš ją skundą, pasižadėdama nuo šiol iki pat Prezidento rinkimų niekada nepiešti Artūro Paulausko portreto demoniška šviesa– tik angeliška?…

Tačiau – kaip ten liaudyje sakoma? «Norėti – nedraudžiama».

Todėl nepaisydami visų teisėjų cininų skirtų kardomųjų priemonių, tęsiame pasakojimą apie tai, koks «bezpredalas» siautėjo Lietuvoje tuomet, kai Seimo pirmininku buvo Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pirmininku – Naujosios sąjungos pirmininko pavaduotojas ir «Ekskomisarų biuro» steigėjas Alvydas Sadeckas, o generaliniu policijos komisaru – buvęs Alytaus r. ir m. PK vyr.komisaras ir «Ekskomisarų biuro» darbuotojas Vytautas Grigaravičius, per ateinančius Seimo rinkimus vesiantis Naująją sąjungą į Seimą.

Taigi, sugrįžkime į 2001 metus – į Vytauto Grigaravičiaus tėvoniją, Alytų, ir pažiūrėkime, kaip dirbo teisėtvarka tais baisiais “bezpredelo” laikais.

Pinigai, pinigai, pinigai

Faktas Nr.1. 2000 metais dar mažai kas Lietuvoje žinojo apie tokią biznio rūšį kaip prekyba lėlėmis. Rankų darbo lėlės – meno dirbiniai – ypač gerai buvo perkamos Olandijoje ten vykstančiose lėlių pardavimo parodose, kur už vieną lėlę buvo galima uždirbti nuo 100 iki 10 tūkst. eurų. Būtent tuo panevėžietė Jūratė Kiaunienė su savo vyru juvelyru Gediminu Kiaune ir vertėsi. Tokias lėles Jūratė Kiaunienė pardavinėjo ir kitiems Lietuvos verslininkams, norintiems užsidirbti iš šio lėlių verslo specializuotose parodose užsienyje.

Taip jau atsitiko, kad viena verslininkė iš Alytaus – V.Grigaravičiaus žmonos bičiulė Dumbliauskienė, įsigijusi iš Jūratės Kiaunienės lėlių po 250 litų, turėjo finansinių problemų, todėl jos firmoje vykstant finansiniam patikrinimui, būdama skolinga Jūratei Kiaunienei 6 tūkst. litų, paprašė, kad J.Kiaunienė jos skolą «nurašytų» – pasirašytų, kad ši J.Kiaunienei nėra skolinga (esą pinigus už lėles yra sumokėjusi). Tačiau J.Kiaunienė to nesutiko padaryti.

Faktas Nr.2. Tuo metu J.Kiaunienė planavo pakeisti gyvenamąją vietą – norėjo persikraustyti į Kauną, kur studijavo jos sūnus. Todėl pardavė savo parduotuvę Panevėžyje – strateginėje miesto vietoje (centrinėje miesto aikštėje, priešais savivaldybę ir Panevėžio teismą) bei namą, ir už parduotus objektus gavo 500 tūkst. litų.

Taigi, buvo žinoma, kad Jūratė Kiaunienė turi daug pinigų.

Faktas Nr.3. Eilinį kartą grįžusi iš lėlių parodos, Jūratė Kiaunienė randa kvietimą atvykti į Alytaus r. ir m. PK.

Faktas Nr.4. Atvykus, jai uždedami antrankiai, moteriai pareiškiama, kad jai iškelta baudžiamoji byla už “sukčiavimą” – kad “per brangiai” pardavė lėles Dumbliauskienei, ir Jūratė Kiaunienė areštuojama 48 valandoms.

Faktas Nr.5. “Mane išvedus į areštinę, mano vyrą pasišaukia Krasnickas, kuris vadovavo tai ONTT armijai, ir mano vyrui sako: “Dalinamės tą sumą per pusę, ir žmona važiuoja namo”. Kokią sumą – neaišku: ar namo ir parduotuvės pardavimo (500 tūkst.), ar tų lėlių pardavimo – nes jie pakeitė lėlių kainas: aš pardaviau lėles po 250 litų, o jie parašė, kad po 250 JAV dol. Tačiau vyras pasakė: “Aš neturiu su jumis ką dalintis, o kad jūs mano žmoną suėmėte, tai jūs atsakysite už tai, ką padarėte”, – “Karštam komentarui” teigė J.Kiaunienė.

Faktas Nr.6. Po J.Kiaunienės vyro ir Alytaus m. PK ONTT pareigūno pokalbio, Alytaus r. apylinkės vyr.prokuroro pavaduotojas J.Balčius skiria Jūratei Kiaunienei namų areštą – po lėlių parodas Europoje važinėjančiai verslininkei iš namų leidžiama išvykti tik dvi valandas per parą – nuo 10 iki 12 val.

Faktas Nr.7. Pasibaigus kelis mėnesius trukusiam namų areštui, Jūratė Kiaunienė uždaroma į “psichuškę”.

“Ketverius metus aš neegzistavau – buvo suėmimai, namų areštai, leidžiant per dieną išeiti tik dvi valandas, “psichuškės”, – “Karštam komentarui” teigė Jūratė Kiaunienė.

Galiausiai paaiškėjo, kad visa tai buvo daroma ne-tei-sė-tai.

Nuosprendžiai – neteisėti

Nesutikus V.Grigaravičiaus žmonos bičiulei “nurašyti” 6 tūkst. litų skolos, o G.Kiaunei – “pasidalinti” su Alytaus r. ir m. PK ONTT grobuonimis ir taip išlaisvinti savo žmoną iš areštinės, buvęs Vytauto Grigaravičiaus pavaldinys – Alytaus r. ir m. PK tardytojas, o tuomet – Alytaus r. apylinkės teismo teisėjas Algis Markevičius 2006 m. vasario 28 d. nuteisia Jūratę Kiaunienę už “sukčiavimą” ir skiria 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Mat Jūratė Kiaunienė „per brangiai“ – po 250 Lt – pardavinėjo meno kūrinius, t.y. lėles. Mat Lietuvoje neegzistuoja laisvos rinkos ekonomika ir kainą pirkėjui gali nustatyti, pvz., prokuroras ar teisėjas – būtent jie gali nustatyti, kad Jūratė Kiaunienė neturėjo teisės parduoti lėlės brangiau, nei po 120 Lt. Nors Olandijoje už šitokias lėles pirkėjai moka nuo 200 eurų iki … 10 tūkst. eurų už vienetą.

Keista, kad teisėjas A.Markevičius su Alytaus prokurorais ir policininkais dar nesugrūdo į Rokiškio ir Utenos „psichuškes“ ir paveikslų galerijose savo paveikslus pardavinėjančių dailininkų ir nenustatė jų paveikslų pardavimo kainų. Nes argi ne sukčiavimas už kažkokius meno kūrinius – paveikslus – pirkėjų prašyti nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių litų? Tai pati akivaizdžiausia apgaulė! Sukčiavimas! Ir dar stambiu mastu! Nes drobė ar popierius, teptukas ir dažai keliasdešimt tūkstančių litų tikrai nekainuoja! Alytaus teisėsaugininkai, kur jūs?

Kaip keista, beje, ir tai, kad Rokiškio „psichuškėje“ dar neatsidūrė ir garsusis JAV lietuvis Jonas Mekas, pardavęs Lietuvai garsaus dailininko Mačiūno paveikslus, berods, už keliolika milijonų litų. Ar Alytaus PK ONTT pareigūnai su savo prokurorais neturėtų ir Jonui Mekui baudžiamosios bylos už sukčiavimą ypatingai stambiu mastu iškelti? Nes teptukas, kuriuo savo meno šedevrus tapė dailininkas Mačiūnas, tikrai nekainavo kelių milijonų, o paveikslų rėmai tikrai nebuvo inkrustuoti deimantais, brilijantais ir Swarovski kristalais…

Taigi, 2006 m. gegužės 9 d. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, Jono Furmanavičiaus, Jurgio Kiškio, teismo posėdyje nagrinėdama Jūratės Kiaunienės skundą, “apklausia” teisme nedalyvaujančią Jūratę Kiaunienę, kas įrašoma ir teismo posėdžio protokole. Prokurorė Birutė Šečkuvienė teigia, kad “teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus ir priėmė teisėtą nuosprendį”. Teisėjų kolegija Jūratės Kiaunienės apeliacinį skundą atmetė: “Alytaus r. apylinkės teismo nuosprendis nenaikintinas”.

2007 m. sausio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Prano Kuconio, nustačiusi, kad byla nebuvo išnagrinėta išsamiai, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydama klausimus, į kuriuos būtina nagrinėjant bylą iš naujo atsakyti, ir kurie turi lemiamą reikšmę priimant nuosprendį.

Tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai nusprendė nesivarginti.

2007 m. gegužės 3 d. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, net nenagrinėjo klausimų, kuriuos savo nutartyje buvo nurodęs išnagrinėti Aukščiausiasis Teismas (prokurorė R.Žaltauskaitė ir toliau laikėsi nuostatos, kad “visi įrodymai ištirti ir įvertinti 1-os instancijos teisme” (teisėjo A.Markevičiaus), ir nusprendė pasukti pačiu saliamoniškiausiu keliu – na, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika – visus iki šiol buvusius nuosprendžius … panaikino.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pilnai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, 2006 m. vasario 28 d. negalėjo priimti nuosprendžio dėl to, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. buvo suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, o turėjo nutartimi baudžiamąjį procesą nutraukti.

Todėl 2006 m. vasario 28 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla dėl J.Kiaunienės pripažinimo kalta ir nuteisimo už nusikalstamas veikas pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui”, – rašoma 2007 m. gegužės 3 d. teismo nutartyje.

Kitaip sakant, lyg ir teisėjai su prokurorais bei policininkais turėtų džiaugtis, kad Jūratė Kiaunienė neišteisinta, ir Jūratė Kiaunienė – kad nenuteista ir nepasodinta.

Tačiau ar iš tiesų čia yra ko džiaugtis? Ne, tikrai nėra. Nes visus tuos paskutinius kelerius metus neteisėtai teisėjo A.Markevičiaus nuteista (nes 2005 metų rugpjūčio 1 d. suėjo baudžiamosios atsakomybės patraukimo terminas) Jūratė Kiaunienė vis dar buvo tampoma po “psichuškes”, o jos atžvilgiu buvo taikomos kardomosios priemonės.

Primename, kad po šios „juodos“ bylos buvęs Alytaus policijos tardytojas, tuometinis Alytaus rajono apylinkės teisėjas Algis Markevičius buvo pakeltas į aukšstesnes pareigas – tapo Kauno apygardos teismo teisėju.

Kas galima „Šviniui“, to negalima J.Kiaunienei

Tai, kad Alytaus r. apylinkės teismo teisėjas A.Markevičius „pasižymėjo“ Alytaus „maniako“ byloje, nuteisdamas 10 metų kalėti visiškai nekaltą buvusį policijos pareigūną už 4 moterų išžaginimą ir vienos nužudymą, jau rašėme. A.Markevičiui kaip įrodymo visiškai užteko pareigūnų išmušto „nuoširdaus prisipažinimo“, ir niekas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad nuteistojo spermos ir spermos, rastos ant išžagintų merginų, DNR nesutapo. Vaikinui kaltinimai buvo panaikinti tik Kauno apygardos prokuratūros vyr.prokuroro K.Betingio dėka.

Be šios, „Karštas komentaras“ savo archyvuose rado ir dar vieną įdomią bylą, kurioje vėlgi figūruoja to paties teisėjo A.Markevičiaus pavardė.

Tuo metu, kai Alytaus r. apylinkės teismo teisėjas A.Markevičius dėl kažkokių varganų lėlių ir 6400 litų Dumbliauskienės skolos J.Kiaunienei vieną po kitos štampavo teismo nutartis dėl J.Kiaunienės priverstinio gydymo „psichuškėse“ (šituos „perliukus“ mes dar paviešinsime), tas pats Alytaus r. apylinkės teismo teisėjas A.Markevičius išnagrinėjo dar vieną labai įdomią bylą. Joje pagrindinis veikiantysis – Tauragės nusikalstamo pasaulio autoritetu tituluojamas buvęs reketininkas Arūnas Pukelis, pravarde „Švinius“.

Šis berniukas 2000 metais kartu su E.Kura ir G.Jagela buvo sulaikyti Vokietijoje. „Šviniaus“ automobilyje buvo rastas 271 rūkst. Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie 1,5 mln. litų). Sulaikytieji melavo vokiečiams, kad visi pinigai neva buvo deklaruoti muitinėje, tačiau svarai sterlingai buvo vežti neteisėtai, nes deklaracijos buvo vėliau suklastotos.

Keistas sutapimas – pradėjus tirti deklaracijų klastojimo bylą, supleškėjo muitinės postas, kuriame „Švinius“ neva deklaravo svarus sterlingus.

Taigi, 1,5 mln. lt kontrabanda, suklastoti itin svarbūs dokumentai – muitinės deklaracijos, tačiau buvęs V.Grigaravičiaus pavaldinys A.Markevičius nuteisia „Švinių“ viso labo tik 7500 litų bauda.

Štai tau, boba, ir Velykos: moteriškaitė dėl varganų 6400 litų septynerius metus po „psichuškes“ ir teismus tampoma, o garsusis reketininkas „Švinius“ pas tą patį teisėją išsisuka su … 7500 litų bauda.

Ponas Valdai Adamkau, kokiais kriterijais remiantis Tamsta skiri teisėjus?

Baisiau už sovietmetį

Tačiau tai – dar ne visi A.Paulausko pirmininkavimo Seimui laikais vykusio “bezpredelo” “perliukai”.

Norint uždaryti Jūratę Kiaunienę į “psichuškę”, reikėjo kažkokios tai “psichinės ligos”. Ir ta “liga” buvo rasta: tiek Utenos, tiek Rokiškio “psichuškių” ekspertai visi kaip susitarę tvirtino, kad Jūratei Kiaunienei būtinas priverstinis gydymas “psichuškėje” – esą vargšė moteriškė serga “depresija su psichozės reiškiniais“. Ir nurodo „psichozės reiškinius“: „J.Kiaunienė teigia, kad jai falsifikuojama baudžiamoji byla, klausomasi telefoninių pokalbių”.

Taigi, brangieji, žinokite: jei, kalbant mobiliuoju telefonu, jums girdisi atsikartojantis jūsų balso aidas, o linija ūžia, švokščia, cypia, ir, susitarus kur nors su kuo nors susitikti, toje pačioje vietoje atsiranda ir koks nors įtartinas tipelis, tai visiškai nereiškia, kad jūsų pokalbių yra klausomasi ir kad jūs esate sekamas – tiesiog jums depresija su psichozės reiškiniais, ir jums jau būtų pats metas “pasigyti” kur nors Utenoje arba Rokiškyje…Siuntimų galite paprašyti Kauno apygardos teismo teisėjo A.Markevičiaus – jis turi tiesiog neįkainojamą patirtį!

Aišku, čia mes „juodai“ pajuokavome. O jei rimtai, tai visi teisėjai, policijos pareigūnai, prokurorai ir «psichuškių» ekspertai turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už baudžiamosios bylos falsifikavimą ir neteisėtą žmogaus tampymą po «psichuškes». Tai yra mūsų «demokratinės» Lietuvos generalinis prokuroras A.Valantinas turėtų imtis tokių drastiškų priemonių prieš baudžiamųjų bylų falsifikatorius, kokios jau prasidėjo «nedemokratinėje» Rusijoje. Nes tai, kas vyksta Lietuvoje dabar, netelpa ne tik į dabartinės demokratijos, bet net ir buvusio sovietinio totalitarizmo rėmus – tai įrodo ne tik čia cituoti teismų nuosprendžiai, bet ir “Karšto komentaro” turimos la-bai įdomios psichiatrų „ekspertizės“ ir taip pat galimai sufalsifikuotas teisinės pagalbos dokumentas iš Olandijos.

Taigi, laukite tęsinio.

KK, 2008 m. birželio 6-20 d.

 

 

 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą