„Akela nepataikė, Akela turi trauktis“. Kuris? Putinas ar Obama?

134
2
- Reklama -

Kuris bus tas "Akela" - Putinas ar Obama?

Prasidėjo, aš ją pavadinčiau, vilties savaitė, kuri geopolitikoje žada naujienų. Gerų ar blogų? Pagyvensime, pamatysime. Taigi, pirmadienį Vašingtone viešėjo Vokietijos kanclerė A.Merkel. Trečiadienį Minske turėtų įvykti Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos vadovų susitikimas.

Įsivaizduoju, kaip Baltarusijos „batka“ stato visus „ant ausų“, kad tik kur nors nebakstelti veidu į purvyną. Jei atmintis neapgauna, tai tokio lygmens susitikimas Minske – pirmas. Užsienio reikalų ministrų lygmenyje, EuroAzijos vadovų ar net atskirų reikšmingų valstybių vadovų vizitų – būta, bet vienu metu priimti net trijų didžiųjų Europos galių vadovus… kažkaip atmintyje neužstrigo. Dėl baltarusių svetingumo nereiktų abejoti. “Batka“, jei jau labai kas nors pageidaus, net nupiepusios opozicijos dalį kokiame nors piketo pavidale pristatys.

Atvirai kalbant, ne tai – svarbu. Jei šis susitikimas tikrai įvyks, tai jame neišvengiamai bus sutarta,o gal net pasirašytas kažkoks svarbus dokumentas ar net dokumentai, kurie galimai pristabdys paaštrėjusią konflikto eigą Ukrainoje.

Didelio manevro laisvės besitariančios pusės neturi. Jos gali pabandyti susitarti „įšaldyti“ šį konfliktą esamose priešpriešos linijose, gal net sukurti buferinę zoną iš trečių šalių taikdarių, kuri garantuotų susitarimo laikymasi. Tai – realistiškiausias galimo susitarimo būdas. Kas verčia būtent dabar imtis tokios inciatyvos ir ar ji gali virsti nors kiek apčiuopiama realybe? Jei tokia virs, tai kuriam laikui?

Taigi, nors sisteminė žiniasklaida nebaigia savo infomacinių kovų , bet tai – tik žiniasklaida. Kaip jai įsako, taip ji šoka. Tiesa, ir čia kartais sutinki „keistų“ dalykų. Apie vieną jų, Obamos interviu CNN, jau rašiau ir tada dariau prielaidą, kad JAV Prezidento viešas pasisakymas galėjo turėti tam tikrą tikslą, o gal net tokiu būdu buvo perduota kažkokia informacija. Pokyčiai Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos veiksmuose patvirtina, kad galimai buvau teisus.

Paskutinėmis dienomis tokių „nukrypimų“ toje pačioje CNN galima buvo pastebėti ne kartą. Sakysim, kad ir pirmadienį vienoje iš laidų, kurioje vedančioji pasakojo apie JAV Baltųjų Rūmų šeimininko svarstymus, imtis ginkluotės tiekimo Ukrainai ar ne, apačioje prabėgo titrinis užrašas: „Krizė Ukrainoje: B.Obama svarsto galimybes tiekti ginkluotę proamerikietiškiems Ukrainos kariniams daliniams“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo absoliučiai nekaltas užrašas, bet tikrumoje jisai pratęsia Prezidento atvirą prisipažinimą, kad JAV organizavo ir šiandien tebeįtakoja visus Kijevo veiksmus.

Ar tokie dalykai stiprina „demokratiškų vakarietiškų vertybių“ saugotojos ir lyderės ideologinį įvaizdį? Nemanau. Jie kerta ne tik per pačio Prezidento imidžą, bet pirmiausiai taiko į tą radikalių Vašingtono politikų irštvą, kuri atvirai ir ciniškai kalba apie ginkluotės tiekimo būtinumą.

Dar daugiau, jie jau kartais nebesuvaldo savo emocijų ir atvirai pradeda šantažuoti ar net grasinti. Ką tik pasibaigusioje kasmetinėje Miuncheno tarptautinėje konferencijoje saugumo klausimais garsusis senatorius, buvęs kandidantas į Prezidentus Makkeinas, viešai užsipuolė Vokietijos kanclerę, kad ši ėmėsi neteisingos inciatyvos Rusijos atžvilgiu, o nuožmioji „bandelių dalintoja Kijeve“ tėškė, kad „Merkel užsiima rusiška nesąmone”. Arba JAV viceprezidentas Bidenas, kuris atvirai pasakė: „JAV pasiryžusios padaryti viską, kad Europa nebūtų priklausoma nuo rusiškų dujų. Jei Europa nesukurs barjero dujiniam šantažui iš Rusijos, pasekmės bus baisios.“

Pasirodo, kad viskuo kaltos tik Rusijos tiekiamos dujos. Ak, kad jas kur velniai nujotų.

Neabejoju, kad mūsų „tikratikiai“ savaip išvers šio „taikos balandžio“ žodžius ir pateiks juos, kaip „nuoširdų susirūpinimą“ sąjungininkų Europoje ateitimi. Deja ,bet tai tėra tik žodžiai ir jie suskambės absoliučiai kitaip, jei prisiminsime, kad šiojo sūnus – vienos iš Ukrainoje įsteigtos dujų kompanijos direktorių tarybos narys, kas leidžia teigti, jog asmeninis šeimos biznis tikrumoje – didesnis rūpestis nei visos Europos likimas. Skalūninių dujų telkiniai Ukrainoje yra būtent toje teritorijoje, kurioje šiandien vyksta aršūs susirėmimai. Dž.Bidenas atvirai skelbia ultimatumą Europai, kuri privalo „vardan savo nepriklausomybės“ paklusti amerikietiško verslo planams, arba jos laukia neišvengiamai „baisios pasekmės“.

Taip, vargiai kas šiandien paneigs, kad pačiose JAV vyksta rimta politinė kova ir Obama joje vis dar gali „kažko nevykdyti“, „tempti laiką“, „trukdyti“, bet nebegali perimti inciatyvos į savo rankas.

Net tai, kad Vokietijos kanclerė po sunkių kelionų į Kijevą kitą dieną į Maskvą, šeštadienį pasakiusi kalbą Miunchene ir privalėjusi vykdyti šeimininkės pareigas, sekmadienį vėl vedusi nesibaigiančius telefoninius pokalbius, realiai be poilsio, leidosi kelionėn už Atlanto, rodo, kad situacija tikrai sudėtinga bei įtempta. Ir viso to skubėjimo priežastis – laikas.

Ir jis – toks brangus bei nelaukiantis, kad jau net nebeslepiama, jog Vokietija negali ir neturi savos užsienio politikos, ji absoliučiai privalo viską derinti. Ji – ne sąjungininkas, kuris gali turėti savo požiūrį ir savus nacionalinius tikslus, ji – satelitas. Būtent taip anksčiau ar vėliau jos kelionę įvardins priešininkai.Taip realiai ji ir atrodo. Negali Merkel pasakyti viešai to, kas tikrumoje vyksta. Negali. Tokia jau jos dalia.

Ir tai,kad viešoje erdvėje po susitikimo Vašingtone išsakydami savo derybų rezultatus žiniasklaidai, B.Obama ir A.Merkel kartoja diplomatines mantras: vienas jų atvirai sakosi taip ir neapsisprendęs dėl ginkluotės tiekimo ir, jei tas apsisprendimas bus Ukrainos atžvilgiu neigiamas,tai atsakomybė už tai tenka būtent Vokietijos kanclerei, kuri sakosi galinti susitarti su Rusija, kitas tvirtina, kad jėga konflikto išpręsti – neįmanoma, todėl būtina kantrybė ir derybos, derybos, – rodo, kad Obamos padėtis – nepavydėtina. Todėl abi pusės sutaria, kad sankcijos Rusijai bus ir toliau tęsiamos, kol ši įvykdys savo pažadus. Ką Rusija pasižadėjo, kokie tie galimi jos įsipareigojimai?

Matyt ,be viso to, kas buvo kalbama platesniame aptariamų problemų rate, kur rusai galėjo sušvelninti savas pozicijas, Putinas pažadėjo nesiimti tiesioginės invazijos į Ukrainą. Kad tokia pasikeitusi Rusijos pozicija galima, patvirtina ir viešai paskelbtas jėgos struktūrų rezervo šaukimas apmokymams. Paprastai tokie įsakymai labai įtemptų geopolitinių santykių atvejais neviešai traktuojami kaip dalinė mobilizacija.

Jei Rusijos Prezidentas savo žodžio neslaikytų, tai Obama gali būti apkaltintas sąmoningu Ukrainos perdavimu priešininkui, kas jo padėtyje turėtų rimtų padarinių. Politiniai „partneriai“ jam ir Merkel šito nedovanotų.Tuo labiau, kad tokie sprendimai paliečia daug didesnius politinius sumanymus, nei Ukraina.

Pamenate, koks milžiniškas triukšmas kelias dienas iš eilės dėjosi visos „demokratiškos“ žiniasklaidos puslapiuose, internetiniuose portaluose, nekalbant jau apie televizijas, kai Paryžiuje įvyko teroro aktas? Atvirai kalbant, aš dabar galvoju, ar tikrai jis buvo, gal pasivaideno? Negali žmonės, kurie dar prieš kelias dienas isterikavo, rėkė, plėšėsi, taip staiga imti ir nutilti lyg nieko ir nebuvo. Ar kas nors šiandien dar diskutuoja apie tai?Gal, bet tikrai ne plačioje sisteminėje žiniasklaidoje. O be reikalo, nes ta provokacija turėjo savo tikslą. Ir daug rimtesnį tikslą, nei mes manome.

Šių metų sausis – gausus įviriais įvykiais. Kažkaip visi jie sutapo laike: provokacija Paryžiuje, milžiniška demontracija. Beveik tuo pat metu Ukrainos Pietryčiuose, karo zonoje neva raketinis sviedinys pataikė į autobusą, vėliau tas pats – su troleibusu ir, neprabėgus ne ilgesniam laikui, Mariupulio apšaudymas tokiais pačiais raketiniais sviediniais. Vėl žiniasklaidai peno, vėl riksmas, staugimas. O jei prie viso to pridėtume Ukrainos Rados pastangas, priimant įvairiausius ir kartais net keisčiausiai atrodančius įstatymus, rezoliucijas ar panašiai, tai visa tai sudarytų tam tikrą vaizdinį, kuris atrodytų tarsi gero dirigento valdomas orkestras.

Tačiau mes visi pamiršome vieną dar įdomesnį įvykį: pamenate, žiniasklaida po įvykių Paryžiuje priekaištavo amerikiečiams, kad niekas iš jų pusės nedalyvavo solidarumo renginyje? Kaip į tai regavo Baltieji Rūmai? Obama viešai pareiškė, kad vasario 18 dieną kviečia į Vašingtoną valstybių lyderius tartis, kokių veiksmų privalo imtis pasaulis kovoje prieš terorizmą. JAV oficialiai pasiskelbė esančios tokios kovos vedliu.

Aš nežinau, ar tas kvietimas vis dar tebegalioja, nes apie tai viešoje erdvėje neužsimenama, bet po Paryžiaus susitiprėję įvykiai Pietryčių Ukrainoje turėjo vieną, didelį tikslą. Nors Obama viešai vis dar postringauja apie diplomatiškai izoliuotą Rusiją bei jos ekonominį kolapsą, tikrumoje tai tėra svaičiojimai, savęs apgaudinėjimas. Pakanka pažiūrėti į Rusijos Prezidento keliones 2014 ar pirmą šių metų valstybinį vizitą Egiptan, ir visas „izoliacinis namelis“ sugrius net neprisilietus. Jei būtų pavykę apkaltinti rusų remiamus sukilėlius visomis tomis bėdomis ir paskelbti juos teroristais (kaip nuolankiai tai padarė kai kurios valstybėlės), o Rusijai prikabinti terorizmą remiančios valstybės satusą,t ai vasario 18 dieną Vašingtone susirinkę „pasaulio lyderiai“ ir amerikiečių vadovavimu sukurta plati valstybių koalicija kovai su terorizmu būtų automatiškai nukreipta ir prieš Rusiją.

Dabar, mielas skaitytojau, supranti, kam ir kodėl galimai buvo reikalingos visos tos provokacijos?

Bėda ta, kad mes,Vakarai, tikrai laikome rusus kažkokia nesusitūpėjusia civilizacija, kažkokia daug žemesnio mentaliteto ir išsivystymo rase, kad net nesiteikiame sugalvoti ir sudėlioti ką nors daug rimčiau ir daug ploniau. Jau turėjome priprasti, jau turėjome suprasti, kad Putinas stengiasi kiekvieną mūsų veiksmą panaudoti savo siekiams. Bet ne. Lipam ir lipam ant to pačio grėblio.

Kai tik Ukraina ėmėsi visų tų provokacijų, sukilėliai atsakė aktyviais veiksmais. Visa žiniasklaida, visi apžvalgininkų žvilgsniai buvo nukreipti į Mariupulio pusę ir jau choru imta skanduoti: „rusai šturmuoja miestą“. O šie pasisuko kiton pusėn ir per keletą aršių mūšių dienų blokavo beveik 8 tūkstančius ukrainiečių kariuomenės taip vadinamame Debalcovo katile. Ir vėl šinpštas.

Tik ar vien karinės netektys ir nesekmės sukėlė tokį įsiūtį dėl šio katilo. Jau rašiau, kad nė vienas rimtas kariuomenės vadas nebūtų į tą taktinį maišą sukišęs tiek kariuomenės, kiek priskaičiuojama beveik pilnakraujėje divizijoje. O kare mielaširdiškumas, gailestingumas ne visada yra stipresniojo įvaizdis.

Gandai sklinda įvairūs: vieni jų teigia, kad šis frontinis apendicitas – daug reikšmingesnis nei manoma, todėl taip aršiai stengiamasi tą katilą prakiurdyti. Dar keisčiau, kad abi pusės labai greitai susitarė trijų dienų paliauboms, per kurias turėjo būti evakuoti šios apsuptos teritorijos gyventojai. Kalbama, kad iš katilo buvo išleista ir dalis jame patekusių kovotojų. Kas jie? Ukrainiečiai ar samdiniai, kurių paėmimas į nelaisvę būtų nelabai maloni informacija Vakarams? Iki šiol nė viena iš pusių apie tai nieko neužsiminė. Todėl gandų tik daugėja: kai kurie specialistai teigia, kad Debalcovo kryptis puolimui buvo pasirinkta ne šiaip sau, kad ten ne vien samdinių daliniai ,bet kažkokie eksperimentinai ginklai. Ką gi, kad vakariečiai mėgsta išbandyti naujausią ginkluotę ant kitų sprando, tai jau senas ir įvaldytas jų metodas. Be to, gal verta prisiminti dar Janukovyčiaus pasirašytus dokumentus Pentagonui, leidžiančius netoli Lugansko steigti farmacines laboratorijas. Gal tai ir yra Putino koziris, kurį jis pažadėjo netėkšti viešumoje ant globalaus stalo kaip įrodymą? Tiek to, grįžkime prie derybų.

Kažkoks susitarimas – būtinas, nes visoms pusėms reikia laiko. Jei JAV priims sprendimą tiekti ginkluotę (dabar jau pagal įmantrius pavadinimus ir nebesuprasi kokią) Ukrainai, tai rusai nelauks. Jie smogs ir, kaip sakė Putinas, per dvi savaites bus Kijeve. Vienas vokiečių atsargos generolas pranašauja, kad tokio laiko net nereikės. Pakaks 48 valandų ir net Kijevo šturmuoti nebūtina.

Jei amerikiečiai vis dar mano, jog toks rusų veiksmas „suvienys Europą“ po jų sparnu, tai labai apsirinka. Ne, kylis jau į Europos vienybę įvarytas ir nelabai kas betiki, kad rusai eis Europon. Jie į ją tikrai neis. Kažkada vienas apžvalgininkas išsakė galbūt pranašiškus žodžius: „rusams norint laimėti, teks pirmiausiai sugriauti Europą“. Atrodo, kad jiems sekasi, nes vis daugiau valstybių ima galvoti savaip.

Jei taip, tai kodėl rusai to nedaro? Bijo NATO? Dauguma mūsų įpratę mąstyti trafaretiškai ir net nedrįstam įsivaizduoti, kad NATO šiandien kariauti su Rusija negali. Nepriklausomai nuo to, kad apie aljanso pasiekimus ginkluotės srityje skleidžiamos legendos ,jis realiai nėra pasiruošęs tokiems veiksmams.

Kas tai NATO? Iš esmės JAV karinė galia. Patys amerikiečiai daugelį dešimtmečių stengėsi neskubėti leisti europiečiams „sąjungininkams“ tapti genėtinai pajėgia karine jėga, bijodami, kad šie tada gali pabandyti išslysti iš JAV gniaužtų ir priklausomybės. Todėl šiandien Europa neparuošta tokiam karui, o vienos JAV – nepajėgios. Netikite?Gerai.

Sakykite, kokia kariuomenės rūšis JAV išpuoselėta ir iškelta virš visų kitų? (Branduolinės pajėgas atidėkime į šalį ,nes nė viena pusė bent jau pradžioje nebandys jų panaudoti). Būtent, karinis jūrų laivynas. Čia didžiausios investicijos, čia geriausia ginkluotė. Net aviacija negali su tomis pajėgomis lygintis. Bėda ta, kad norint nugalėti Rusiją, reikia visą ta armadą sutelkti į vieną kumštį ir kiek galima arčiau priartėti prie priešo krantų, o Baltijos ir Juodosios jūros tokiam reikalui – tik balos.

Tolimuose Rytuose prie Rusijos krantų taipogi neprisislinksi, nes ten – Kurilų salynas, tvirtai atskyręs žemyną nuo Ramiojo vandenyno. Rusija – ne Irakas, Afganistanas, Libija ar Jugoslavija. Ten pasivaikščiojimo nebus, ten reiks išgyventi arba mirti.

Sausumos kariuomenė, deja, gerokai silpnesnė. Kaip parodė Irako patirtis, amerikiečių „Abramsai“ – sunkieji tankai, nuo naujausio rusų prieštankinio ginklo „Kornet“ dega neblogiau už Molotovo kokteilius, todėl be europiečių nieko doro neišeis, o pasiruošimui reikia laiko. Geriausiu atveju NATO bus pasiruošusi 2017 metais. Tačiau iki to reikia išgyventi.

Ne, ne NATO rusams kelia dižiausia galvos skausmą. Kaip besakytum,t os prakeiktos sankcijos veikia. Infliacija didėja. Manoma, kad per kovą ir balandį ji sieks 17 procentų. Pragyvenimo lygmuo sparčiai krenta. Gyventojai ,kurie taip paniškai šoko keisti nacionaline valiutą į dolerį ar eurą, dabar pradeda juos pardavinėti atgal ir, pagal bankininkų manymą, tai truks du – tris mėnesius. Stoja kai kurios gamyklos ir fabrikai, o įvykiai su nutrauktais priemiestinių traukinių reisais demonstruoja, kad ir pačioje Rusijoje auga nepasitenkinimas bei provokacijos.

Atkreipkite dėmesį, jog paskutiniu metu nėra dienos ,kad žiniasklaida nepraneštų apie gaisrą kokioje nors gamykloje ar fabrike, o tai daug ką pasako. Jei 81 procentas eilinių rusų pritaria Prezidento politikai, tai tarp tų likusių procentų – nemenka dalis dabartinio valdančio elito.

Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad Maskvoje keistai padidėjo jaunų vyrų, nuomojančių butus ir mokančių į priekį. Manau, kad mes bandysime surengti „Maidaną“ Rusijoje. Privalome tai padaryti, privalome bandyti nuversti Putiną. Ir, kaip jau esu rašęs, tai turėtų būti kovo – balandžio mėnesiais.

Putinas ir jo bendražygiai puikiai tai supranta ir neabejotinai tam ruošiasi. Tikrumoje tai nebus gatvės „Maidanas“, bet bandymas įvykdyti „rūmų perversmą“. „Gatvės Maidanui“ aiškiai nepakanka jėgų, absoliuti dauguma rusų neis, o kitataučiai nesukils. Dar daugiau, viskas rodo, kad tokiems gatvių veiksmams pasiruošta atsakančiai. Ir ne vien jėgos struktūromis, bet ir gerai organizuotu nacionaliniu „Antimaidanišku“ projektu.

Turėkime mintyje, kad mes turėsime tik vieną vienintelę galimybę ir, jei ji nepavyks, tai Putinas tada tikrai taps diktatoriumi ir visas tas šiandienis jo demonizavimas, kuris neturi jokio pagrindo, galimai taps nemalonia realybe. Daug patriotinių jėgų, kurios remia dabrties politinį kursą, yra linkusios suteikti Prezidentui daug didesnius įgaliojimus ir pridėti papildomos galios.

Mums tiktų, jei rusai tuo pačiu tiesiogiai įsiveltų į karinį konfliktą Ukrainoje, nes tai palengvintų vidinę užduotį, todėl arimiausiais mėnesiais galima laukti dar žiauresnių provokacijų, net jei bus sudarytas kažkoks susitarimas.

Taigi, amerikiečiai tiesiogiai veltis į karą negali, o paruošti tokiam veiksmui europiečius reikia laiko. Tai, kad dabar nuolat girdisi Vakarų lyderių užkeikimai „išspręsti Ukrainos konflikto karine jėga neįmanoma“, reiškia, kad Vakarai to negali ir nenori imtis (išskyrus Baltijos valstybes, Lenkiją, Rumuniją ir Bulgariją), o rusai šitai įgyvendinti gali, bet jiems reikia pirmiausiai susitvarkyti savame kieme. Jie kaupiasi įvykiams savoje valstybėje ir neabejotinai mūsų bandymą organizuoti perversmą panaudos saviems tikslams – dar tvirčiau įtvirtins konservatorišką poziciją (kažkiek panašu į 1937 metus), pašalindami iš užimamų svarbių valdymo kėdžių visus liberalus arba, kaip juos vadina rusų žmonės, „penktąją koloną“.

Visiškai suprantamas Europos didžiųjų valstybių politikų noras laukti įvykių Maskvoje ir tik po to priimti sprendimus. Jei pasiseks Putiną nušalinti, vadinasi, tolimesnis JAV lyderiavimas – neišvengiamas ir būtinas. Jei įvykiai pasisuks atvirkščiai, tada galima pagalvoti ir apie Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko.

Žodžiu, kaip toje vaikiškoje pasakoje „Mauglis“: „Akela nepataikė, Akela turi pasitraukti.“ Tik „akelų“ vaidmenyje dabartyje du primarijai – Putinas ir Obama. Kuris nepataikys, tas turės trauktis.

Pagaliau, ir Merkel, ir Prancūzijos Prezidentas, abu – tarsi tarp girnų. Iš vieno pusės geopolitinis šeimininkas, iš kitos pusės – norintis laisvai spręsti savo reikalus nacionalinis verslas ir didelė dalis eilinių piliečių, kurie absoliučiai nepritaria tokiai šių šalių politikai. Tas neabejotinai taipogi veikia. O kaip kitaip, juk jie taipogi žmonės:

„Vėl karas Europoje? Ne, ne mūsų vardu. Niekas nenori karo, bet Š.Amerika, ES ir Rusija neišvengiamai į jį ateis, jei nesustabdys katastrofišką grėsmių ir kontrgrėsmių spiralę.Tik tas, kuris nepaleidžia iš akių šio tikslo, gali tikėtis išvengti pavojingo kelio.

Ukrainos konfliktas rodo: valdžios ir viršenybės godumas – neįveikiamas. 1990 metais,“šaltojo karo pabaigoje“, visi mes galėjome tikėtis, kad viskas,ar jau bus kitaip. Deja, įtampos mažinimo ir taikios revoliucijos politika mus pavertė ir Rytuose, ir Vakaruose vienodai mieguistais ir neatsargiais. Amerikiečių, europiečių ir rusų pagrindinis principas – tarpusavio santykiuose atsisakyti karo – pasirodė pamestas. Kitaip neįmanoma paaiškinti Vakarų ekspansiją į Rytus, kuri, be bendradarbiavimo su Maksva stiprinimo, neišvengiamai priimama kaip grėsmė, ar Putino prisijungimą Krymo.

Šiuo kontinentui labai pavojingu metu Vokietija privalo tapti ypač atsakinga už taikos išsaugojimą. Be Rusijos tautų siekio susitaikyti ,be M.Gorbočiovo toliaregiškumo, be vakariečių sąjungininkų palaikymo ir be protingos tuometinės federalinės vyriausybės veiksmų, Europos susiskaldymas nebūtų įveiktas.

Kad taikus vokiečių tautos susijungimas taptų realybe, reikėjo šalių – nugalėtojų blaivaus ir išmintingo požiūrio. Tai buvo istorinio mąstelio sprendimas. Iš nugalėto susikaldymo turėjo išaugti nauja – nuo Vankuverio iki Vladivostoko, europietiška taikos ir stabilumo pasaulinė tvarka.Taip buvo sutarta 35 valstybių – ESBO narių 1990 metais „Paryžiaus chartijoje naujai Europai“. Šių principų pagrindu ir pirmųjų pastangų dėka turėjo būti pastatytas vienodai visoms valstybėms saugus ir stabilus naujas europietiškas namas. Šis tikslas iki šiol nepasiektas ir žmonės Europoje vėl ima bijoti.

Mes, žemiau pasirašiusieji, kreipiamės į federalinę vyriausybę, primindami jos atsakomybę už taiką Europoje. Mums būtina nauja įtampos mažinimo politika Europoje. Tai įmanoma tik pripažinus visų partnerių teises į saugumą. Vokietijai nereikia ieškoti kažkokio ypatingo kelio toje į aklavietę patekusioje situacijoje, jei imsis ramaus dialogo su Rusija. Rusų saugumo poreikis yra toks pat teisėtas ir svarbus, kaip ir vokiečių, lenkų, pabaltijiečių ar ukrainiečių.

Mes neturime bandyti išvyti Rusiją iš Europos. Tai absoliučiai neatitiktų istorinių realijų ir būtų neprotinga bei pavojinga.Nuo 1814 metų Vienos kongreso, Rusija yra vienas pagrindinių Europos žaidėjų (geopolitikos). Visi, kurie šitai bandė pakeisti jėga ,patirdavo kruviną pralaimėjimą. Paskutinį kartą – išprotėjusi hitlerinė Vokietija, kuri 1941 metais žudynėmis bandė priversti Rusiją paklusti.

Mes kreipiamės į Vokietijos Bundestago deputataus – politikus, kurie deleguoti tautos, šioje situacijoje būti ypač atidiems, teisingiems ir kontroliuoti federalinė vyriausybės taikos įsipareigojimus. Kas tapo tik priešo įvaizdį ar kuria vienpusius kaltininkus, aštrina padėtį tuo metu, kai turi būti kalbama apie įtampos mažinimą. Supratingumas, o ne išskirtinumas turi vyrauti vokiečių politikoje.

Mes kreipiamės į masines įnformacijos priemones, nes bešališkas įvykių pristatymas šiandien daug labiau būtinas nei anksčiau. Apžvalgininkai ir komentatoriai demonizuoja ištisas tautas be jokios pagarbos jų istorijai. Kiekvienas nepolitikuojantis žiurnalistas supranta rusų susirūpinimą, atsiradusi po 2008 metų Ukrainos ir Gruzijos pakvietimo tapti NATO narėmis. Kalba – ne apie Putiną, valstybių lyderiai ateina ir išeina, kalba apie tai, kad būtina sunaikinti sugrįžtančią baimę. Tik atsakomybė, paremta solidžiu faktų bagažu nušviečiant įvykius, gali tam padėti.

1990 metais, spalio 3 dieną – vokiečių vienybės dieną, Vokietijos Prezidentas pasakė: „Šaltasis karas – nugalėtas. Laisvė ir demokratija nugalėjo visose valstybėse. Dabar savo santykius jos gali taip suartinti ir istoriškai apdrausti, kad iš viso to pirmą kartą gali prasidėti naujas gyvenimo laikotarpis ir nauja tvarka. Europos tautoms atsiveria naujas istorijos puslapis – galimybė apsijungti visai Europai. Mes jį galime pasiekti, galime ir praleisti. Mes stovime prieš aiškią alternatyvą, kuri, atsižvelgiant į mūsų istorinių ligų pavyzdžius, vėl gali mus nuskandinti nacionalistiniuose Europos konfliktuose.

Iki konflikto Ukrainoje mes galvojome, kad Europa eina teisingu keliu, tačiau tuometinio Prezidento perspėjimas šiandien – daug labiau aktualus nei ketvirtis amžiaus atgal.“

Po šiuo dokumetu pasirašo 67 įvairaus amžiaus buvę Vokietijos Bundestago deputatai, miestų merai, federaliniai ministrai, profesoriai, šventikai, aktoriai ir kultūros veikėjai. Tarp jų ir buvęs Vokietijos Prezidentas Dr.R.Herzog, buvęs pasaulio bažnyčių generalinis sekretorius K.Raiser bei kiti.

Mielas skaitytojau, tai ne grupės Vokietijos antipatriotų ,kaip sakytų mūsuose kai kurie asmenys,tai garbingų, ištikimų vokiečių tautai žmonių gilaus susirūpinimo ir galimai nevilties šauksmas. Dauguma jų puikiai žino visas geopolitikos povandenines sroves, puikiai įsivaizduoja kasdienines politines realijas ir tuo jų žodžiai tampa ypač svarbūs bei reikalingi. Ir jie šiandien aktualūs ne tik vokiečiams,bet ir ypač mums – lietuviams. Vokietijos lyderis, ne taip, kaip mūsų, negali neatsižvelgti į tuos reikalavimus.Tai – elementaru.Tačiau ,kad ir kaip spaustų tautos balsas, dažniausia vedamos politikos jis pakeisti – nepajėgus. Ir tik vienintelė baimė, baimė pralaimėti sukelia būtinumą permąstyti savo veiksmus, kartais nepaisant net šeimininko įsakymo.

Taigi, susitarimas vienokas ar kitoks, nepaisant kai kurių Kijevo valdančiųjų aršaus pasipriešinimo, ar net to, kad jo pasirašymas gali būti nukeltas, bus. Klausimai – du: koks ir kiek ilgai jo bus laikomasi? Koks jis bus, labai greitai parodys ateinančios dienos. O kiek jis bus ilgalaikis, tai jau visai kitas klasuimas.

Jei Obama bus priverstas pasirašyti ginklų tiekimą ukrainiečiams, tai, nespėjus nudžiūti parašų rašalui, jis bus pasiųstas į istorijos šiukšlyną. Jei to neįvyks, tai keturi – penki mėnesiai sąlyginos taikos – garantuoti. Jei vasaros viduryje Kijevo valdančiųjų olimpe nebus rimtų ir lemtingų pasikeitimų, Europai užmerkus akis, rusai išpsręs klausimą jėga. Tai – neišvengiama. Kai vienos iš didesnių valstybių politika tampa nacionalizmas, jis privalo būti išrautas su šaknim.Visais istorijos verpetais tai buvo ir taip bus. Deja, liūdna, bet -tiesa.

Jau daugelį kartų sakiau, kad tautinis patriotizmas būtinas kiekvienoje tautoje, bet nacionalizmas, tai jau – visai kas kita, agresyvi ir nesutramdoma forma, kuri nieko, išskyrus skausmą, netektis ir griovimą negali atnešti ir neatneša. Telieka laukti.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą