Tikrai negalėjau net pagalvoti, kad po vos prieš kelias dienas parašyto straipsnio „Sankcijos” ir “antisankcijos” – naujas dienos anekdotas” teks taip greitai sugrįžti prie tos pačios temos. O nesugrįžti negaliu, nes įvykiai, iliustruojantys jį, pasipylė it iš gausybės rago.
Še tau, boba, devintinės – ištariau, kuomet paaiškėjo, kad nepaisant sankcijų ir antisankcijų, susijusių su Ukrainos įvykiais vajaus, amerikiečių naftos milžinė „ExxonMobil“ ramiai pradėjo gręžimo darbus Rusijos arktijos šelfe. Pala, pala – sankcijos juk! Lenkai tuoj į duobes pils neparduotus obuolius, graikai- apelsinus, ispanai- abrikosus, na, o lietuviai visą tai laistys pienu. Na, o visi bendrai dar ir ašaromis aplaistys, nes sudie, pelnai , o gal ir visas verslas apskritai.
O toliau – dar gražiau . Pasirodo, ne tik amerikiečių, bet ir britų naftininkai net neketina taikyti jokių sankcijų. „British Petrolium“ taip pat patvirtino nestabdysianti bendrų projektų su „Rosneft“, o ir to daryti jų niekas neverčia. Padėtis, panašu, tenkina ir britus, ir rusus. Apskritai britus tenkina ir kiti dalykai, kurie yra geri pas juos reziduojančioms transnacionalinėms korporacijoms ir privilegijuotoms ūkio šakoms. Štai, ginklų ir amunicijos gamintojai galės visiškai legaliai parduoti Rusijai savo produkcijos net už 200 mln. svarų.
Iš Rusijos ir toliau keliaus anglis ir į amerikiečių elektrines. 40 tūkst. tonų rusiškos anglies sėkmingai iškeliavo jau vadinamųjų sankcijų metu, ir nors tai palyginus menkas kiekis, tačiau įdomu tai, kad šiam faktui iškilus viešumom, paaiškėjo, kad tolimesni pirkimai ne tik bus vykdomi toliau, bet ir apimtys tik didės.
Apie prancūzus, mielai aprūpinsiančius Rusiją puolamosios paskirties laivais, net ir neverta eilinį kartą priminti. Telieka tikėtis, kad mums neteks ateityje susipažinti su prancūzų karo pramonės kūriniu iš arčiau.
Taigi vieni šaudo, o kiti – naudą gaudo. Ir atkreipkite dėmesį – naudą abipusią. Rusija juk irgi neužsuko dujų čiaupo ne tai, kad Europai, bet ir Ukrainai , o ir Ukraina nenusipjovė vamzdžių.
Galite paklausti, o kur čia Vakarų taip liaupsinami „demokratijos idealai“, kur principingumas ar sąžiningumas? O jie ten pat, kur buvo tuomet , kuomet 1938 m. buvo sudaromas Miuncheno suokalbis, leidęs sudraskyti Čekoslovakiją. Šie tariami „idealai“ palaidoti ir Lietuvos pokario kovotojų kapuose, kartu su viltimi sulaukti pagalbos iš „laisvų ir demokratiškų“ Vakarų.
Ir gyvendami Europos pilkojoje zonoje mes nė minutei neturime pamiršti, kad bet kokio konflikto tarp pasaulio galingųjų metu būsime pirmosios jo aukos, ypač, jei būsime tiek kvaili, kad stačia galva imsime palaikyti vieną ar kitą konflikto pusę, nepaisydami savo pačių interesų.
Puikiai suprantu, kad šie mano žodžiai dabartinės isterijos sąlygomis sunkiai sužalos ne vieną stipriai užsikonservavusią savo primityvioje bipoliarinėje pasaulėžiūroje širdį. Juk mums taip atkakliai teigiama, kad po kaire ranka nuo Lietuvos – vien draugai , o po dešine – baisus priešas. Tik, štai, nėra pas mus nei draugų, nei priešų – aplinkui yra milžiniška interesų jūra, kurioje pilna visokios gyvūnijos, pasiruošusios pirmai progai pasitaikius vienas kitą suvalgyti pietums. Ir šioje jūroje mes pirmiausiai turime būti reikalingi patys sau, o šito aš dabar nematau.
