82 procentai ir kvietimas ginti Tėvynę

233
13
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

Ak, tu, samanėle balčiausioji! Nespėjo Lietuvos VSD paskelbti apie padidėjusią rusų propogandinę grėsmę šalyje, o TV3 jau puolė vykdyti nurodymus ir laidos metu sumanė apklausėlę. Rezultatai šokiravo ir TV3, ir pačią VSD. Pasirodo, net 82 procentai respondentų – paveikti tos propagandos ir mano, jog Rusijos žiniasklaida sako tiesą. Štai tau, boba, ir devintinės. Milijonai, dešimtys milijonų eurų sukišti į rusų antipropagandinę propagandą – ir viskas veltui.

Tiesa, vėliau pasirodė pranešimai apie kažkokią „invaziją“ į informacijos surinkimo „mašiną“. Ar tai kažkas kažkokiais slaptais tinklų keliais prasiveržė į jos vidurius ir sumaišė rezultatus, nes abejones sukėlė vienu ypu padidėjęs balsuotojų aktyvumas, ar tai kažkoks nežinomas elektroninis impulsas išvedė pastarąją iš „proto“.

Galimai viskas yra daug paprasčiau: VSD paskelbė pranešimą, TV3 gavo nurodymą skubiai „savo inciatyva “ pravesti apklausos akciją. Rezultatai buvo paruošti iš anksto, bet kažkoks „diversantas“ paspaudė ne tuos mygtukus ir eteryje viskas apvirto aukštyn kojom. Tikrumoje, 12 procentų atsakymas privalėjo būti neigiamas ,6 – neutralus, o 82 – teigiamas.

Ką padarysi, jei Maskvos Vnukovo oro uoste gali šlaistytis girta pakilimo takų valymo mašina ir per ją žūva vienas turtingiausių ir įtakingiausių prancūzų naftos verslo magnatų, tai negi Lietuvoje negali šiek tiek įkaušęs technikas sumaišyti „mašinos“atmintį? Juk sakoma: „Kaip danguje, taip ir ant žemės“. Kaip ne kaip, bet 50 metų buvome rusų glėbyje, kažkokius įpročius neišvengiamai persiėmėme. Kad ir išskirtinių asmeninių ar kolektyvinių progų aplaistymą „nuodingąja“. Paklauskite bet kurį patriotą, jis jums aiškiai pasakys, kad tarpukario Lietuvoje niekas nei gėrė, nei minties tokios turėjo. Šventes palydėdavo dainomis, šokiais, o dabar…

Aš manau, kad toks paaiškinimas būtų daug priimtinesnis tautai, nei kažkokie įsibrovėliai perdavimo tinkluose. Negi taip sunku bakstelti pirštu į kokį nevisai patikimą minėtos televizijos darbuotoją ar net vizualiai pademonstruoti kokio nors bomžo nuotrauką? Negi jų pas mus trūksta? Kas ten patikrins, ar jį jau „atleido“, ar dar ne. TV3 – privati užsienio valdoma žinasklaidos struktūra ir pati sprendžia darbuotojų likimą. Pagaliau, ėmei ir pranešei, kad šis už žioplumą ar aplaidumą darbe perkeltas į žemesnes pareigas kitoje šios plačios struktūros dalyje. Kad ir į tą pačią VSD. Ne, prigalvojame kažkokių keistų paaiškinimų, kurių nei rimtai nusiteikęs patriotas nesupranta, nei dievobaiminga kaimo moterėlė neįkerta.

Aš manau, kad slaptojoje policijoje privalo dirbti žmonės, galvojantys ir gebantys savo darbe improvizuoti. O jei taip, tada jiems turėtų būti aiškiau negu aišku, kad bet koks paneigimas tik sustiprina nepasitikėjimą. Bandymas paneigti eteryje paskelbtus balsavimo rezultatus – absoliutus antiprofesionalumas.

Tiek to, jei kalbėtume rimtai, tai, kaip skelbia rimti užsienio analizės centrai, kurie – dantis prakandę tokiuose reikaluose, tai paprastai net nacionalizmu smirdinčioje valstybėje, radikalių nacionalinių fanatikų, kurie pasiruošę kitokio mąstymo kaimynui net gerklę perkąsti, nėra daugiau kaip 15 procentų visų šalyje gyvenančių piliečių. Jei šitas mąstymas tampa oficialia valstybės politine religija, tai iliuziškai tas skaičius patrigubėja ar net paketurgubėja, nes jų skelbiama ideologija užima beveik visą žiniasklaidos politinių laidų spektrą. Todėl visiškai įmanoma, kad skaičiai nėra įtakoti jokių kitų veiksnių, o atspindi realų mūsų šalis piliečių požiūrį, nes dar tikrai ne visi patapo nacionaliniais radikalais.

Dar daugiau, žinant paprasto lietuvio būdą, kuris viešumoje stengiasi elgtis pagal žemaitišką principą – neskubėti ir ant kiekvieno gatvės kampo nedemonstruoja savo agresyvumo, bet dūšioje yra laisvamanis bei maištininkas, kovotojas už tiesą, galima manyti, kad tuose 82 procentuose ketvirtadalis balsų – tai nepasitenkinimas mūsų valdančiųjų veikla. Kitaip pasakius, maištininko išraiškos forma, nieko bendro neturinčia su pačio klausimo esme.

Tačiau, jei atmestume ir tą ketvirtadalį, vis vien gaunasi didelis procentas tų, kurie mintyse nepritaria dabarties užsienio politikai bei nemano, kad rusai – agresoriai. Tai – jau labai rimta ir valdančiai viršūnėlei būtina susimąstyti.

Neabejoju, kad mūsų politikieriai tikrai atkreips dėmesį į apklausos rezultatus ir imsis pokyčių, bet visi jie bus nukreipti dar didesnei primityviai antirusiškai propagandai, kuri ateityje tik padidins oficialios politikos nepsitikėjimo procentą.

Kažkodėl tie, kurie manosi esantys gudresni ir protingesni, kuriems pavesta rūpintis savo šalies saugumu, niekaip negali suprasti ir ne pagal užsienyje leistus vadovėlius ar taisykles imtis veiklos, bet realiai įvertinti aplinką. Istorijoje „garsaus“ propagandos ministro Gebelso metodai, kuriais remiasi didžioji dalis vakarietiško pasaulio propagandininkų, Lietuvai netinka. Mes pereitoje valstybėje gerai perpratome tokius veikimo būdus ir taip lengvai mūsų neapgausi. Nors mes nesistengiame afišuoti savo tikrojo požiūrio ir dažnai linguojame galvomis, bet tai dar nereiškia, kad tikrumoje mes tam pritariame.

Kaip ten bekalbėtume, bet, mielas tautieti, kurio balsas anos laidos metu įskaitytas į tuos 82 procentus, net nepagalvojęs sugadinai visą sumanytą scenarijų. Taip gerai buvo viskas apmąstyta, taip puikiai sumūryta: Jos Ekscelencija grįžusi iš „demokratiškos ir europietiškos“ Ukrainos, po dalyvavimo „solidarumo“eitynėse pagerbiant antikonstitucišką pereitų metų vasario mėnesio valstybės perversmą Kijeve, apžiūrėjusi Porošenkos demonstruotus „rusiškos karo technikos trofejus“ ir dar labiau įsitikinusi Rusijos „realia grėsme“, skubiai šaukia VGT (valstybės gynybos tarybą). Tuo pat metu VSD skelbia savą perspėjimą, o krašto piliečiai patvirtina slaptos policijos nerimą.

VGT – aukščiausių valstybės pareigūnų sambūris ,kuris, atsižvelgdamas į susidariusią padėtį, padidėjusį gyventojų susirūpinimą, privalo imtis skubių ir neatidėliotinų veiksmų. Taip jie ir nusprendžia:

“Valstybės gynybos taryba, įvertinusi geopolitinę situaciją ir valstybei kylančias grėsmes, nusprendė, kad būtina stiprinti šalies gynybinius pjėgumus….<…> Lietuvai tai leis užbaigti, pilnai sukomplektuoti Lietuvos kariuomenę per 2015 – 2016 metus, pilnai per pusantrų metų suformuoti pakankamą kariuomenės parengtą rezervą ir užtikrinti tinkamą piliečių pasirengimą ginti savo valstybę.

Ginti savo Tėvyne konstitucinė kiekvieno mūsų pareiga ir garbės reikalas.“

Ką gi, teisingi žodžiai. Ir sprendimas – teisingas. Kai būdami geopolitinėmis pieškomis paskutinius du metus stengiamės įsivaizduoti esanti geopolitinės šachmatų lentos žirgo figūra, tai neišvengiamai į save privalome atkreipti galimo priešininko dėmesį. Tai – natūralu. Visiškai nesvarbu, kas sėdi kaimyninės valstybės aukščiausiame „soste“, kiekvienas valstybės vadovas bus priverstas reaguoti į šalia jo sienų didėjantį grėsmingumą.

Kol mes su jumis teplakėmė liežuviais ir kasdien siuntėm, nelabai patys suprasdami kodėl, prakeiksmus kaimynei, ši menkai tereagavo ir menkai, nors kai kas stengėsi priversti galvoti mus kitaip, domėjosi mumis. Net tada, kai ėmėmės atvirų politinių provokacijų, absoliučiai be reikalo užsipuldinėdami ją iš aukščiausių tarptautinių sakyklų, laužydami tarpusavio sutartis, kai kitų pamaloninti incijavome ir skatinome veiksmus Ukrainoje, o vėliau siuntėm ten savus instruktorius bei pradėjome tiekti ginklus, kai skelbiame nebūtus dalykus apie praeitį ar primityviai juodiname jų teisėtai išsirinktą Prezidentą, ji buvo visa tai pasiruošusi nurašyti mažvaikio kompleksui. Tačiau, kai mūsų valdantieji nusprendė įsileisti į šalį svetimas, jai priešiškas karines bazes, ji jau privalėjo atsisukti. Dabar mūsų valdantiems nieko kito nebeliko, tik pasislėpti už savų piliečių nugarų, kurie didžia dauguma absoliučiai niekuo dėti, nes ne jie tai darė ir ne jie kvailiojo, bei gražiais ir teisingais žodžiais „prikalbinti“ juos imtis „ginti Tėvynę“.

Tėvynę reikia ir privalu ginti, nes ji – ne valdantysis elitas, ji – Dievo duotas žemės lopinys,kuris aplaistytas mūsų protėvių krauju,sūriu prakaitu ir joje guli mūsų tėvai,seneliai…,mūsų tautos praeitis ir mūsų šaknys.Tai – šventa.

Tačiau, pasakysiu atvirai, ar privalome ginti savus revanšistus, karjeristus, nacionalistinius radikalus, kurie realiai atsovauja ne savo, o svetimos šalies interesus bei pagarbiai vykdo visus jos nurodymus ir norus ,tautą ir pačią valstybę paversdami didelių geopolitinių žaidimų įkaitais, aš tikrai nesu įsitikinęs. Privalome galvoti, privalome mąstyti. Ir tos abejonės kyla ne šiaip sau, bet skaitant ir nagrinėjant kitų šalių politikų, politologų, profesorių ir akademikų nuomones:

„Kartu su ukrainietiškuoju pasaulinio chaosinio karo židiniu, JAV ir toliau remia karinius konfliktus Sirijoje ir Irake, destabilizuoja situaciją Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose, ruošia talibų ,islamo radikalų įsiveržimą į Vidurinę Aziją ,projektuoja spalvotas revoliucijas Rusijoje ir kitose euroazijos integracijos šalyse, skatina agresyvų nacionalizmą posovietinėje erdvėje, ruošdama tai panaudoti artimoje kovoje su jai nepaklūstančiais, planuoja valstybių perversmus Lotynų Amerikoje.

Organizavusi intelektualinę, ekonominę ir karinę vidaus mobilizaciją, Rusija turi visas galimybes nepralaimėti 2015 – 2018 metų konfliktuose, nes JAV ir jų satelitai dar nebus pasiruošę atvirai agresijai į jos teritoriją“.

O dabar palyginkite VGT pateikiamus metus ir kuriuo laikotarpiu turi būti užbaigtas tas „gynybinis“ pasiruošimas ir galbūt taps aiškiau, nes gali būti, kad ne Rusija, o Vakarai yra tikrieji agresoriai. Sakau, gali būti, nors mano turima informacija vis mažiau leidžia tuo abejoti. O mes – Vakarų dalis, pafrontės zona, kuriai pirmai bus pasakyta „pirmyn“. Deja, prieš Rusiją iki šiol karo niekas iš Vakarų karo dar nelaimėjo.

Taigi, ar tikrai mes būsime verčiami ginti Tėvynę?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą