Apie Lietuvos teisingumo proceso išsigimimą

217
2
- Reklama -

Advokatas Arūnas Marcinkevičius. KK nuotr.

1993-1995 ir 2000-2003 teisinės sistemos institucijų pertvarkymai ir proceso reformos iš esmės pakeitė ir neleistinai iškraipė ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ir teismų veiklą.

Ikiteisminis tyrimas ir teismo procesas buvo supaprastintas ir palengvintas, iš esmės ir pagrindų pašalinus institucinę bei asmeninę pareigūnų atsakomybę ir veiksmingos kontrolės mechanizmus, bei žemiau kritinės minimumo ribos sumažinus profesinės kvalifikacijos lygio reikalavimus.

Skuboti “eksperimentiniai” teisinės sistemos pertvarkymai bei reformos įdiegė ir suabsoliutino Nuomonės reikšmę nusikaltimų tyrimo ir teismo procese. Įrodymų ir proceso nuostatų esminiu pakaitalu tapusi Nuomonė ilgainiui išstūmė ir panaikino “pertekliniais” tapusių pamatinių teisės principų ir įstatymų normų viršenybę. Demonstruojama teisingumo proceso forma nustelbė ir išstūmė jo turinio esmę.

Nusikaltimų tyrimo ir teismo proceso pagrindu tapo Nuomonės “supratimu” iš anksto suformuotas, todėl privalomai siektinas rezultatas. Nors pastarasis žinomai ir absoliučiai neturi ir net negali nieko bendro turėti su elementaraus teisingumo keliamais reikalavimais bei deklaruojamomis žmogaus teisių garantijomis, tačiau iškreiptoje vertybių sistemoje tapo ženkliu lojalumo rodikliu.

Visa tai pasmerkė Lietuvos teisingumo procesą išsigimimui. Ilgainiui, Temidės tarnai tapo visiškais institucinio bei asmeninio neprofesionalumo įkaitais, o teismai- neteisėtumo ir neteisingumo siautėjimo arenomis.

Jei nuo atsakomybės ir atsakingumo atsipalaidavusių teisinių institucijų, bei triumfuojančio neteisingumo spaudžiama visuomenė susitaikys ir priims šią jai įnirtingai, intensyviai grūdamą pseudo vertybių sistemą, pasmerks save ir valstybę ankstesnei ar vėlesnei pražūčiai.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą