Ar paminklai statomi visiems prezidentams?

20
5
- Reklama -

Antanas Smetona. KK nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra įsitikinusi, kad iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, kurį minėsime 2018 m., turės iškilti paminklai nepriklausomybės aktą paskelbusios Lietuvos Tarybos pirmininkui Jonui Basanavičiui ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai.

Ar tikrai Antanas Smetona vertas tokios pagarbos?

Vokiečiai nestato paminklų Hitleriui, net Rusija nestato Stalinui. Nelipdykime Antanui Smetonai diktatoriaus etiketės, jis buvo autoritarinis vadovas, apsistatęs pataikūnais, aukštais karininkais ir “švogeriais”. Kalbama, kad jis buvo pakankamai demokratiškas. Nelabai suprantu ką reiškia “pakankamai demokratiškas” – ar tai, kad per visus tautininkų valdymo metus nebuvo laisvų rinkimų, ar tai, kad buvo varžoma spaudos laisvė, ar tai, kad 1936 metais buvo uždraustos visos politinės partijos, išskyrus tautininkų?

Beje, dėl spaudos laisvės – tautininkai griežtai cenzūravo lietuvišką spaudą (krikdemų, liaudininkų ir kt). Tačiau kiekviename Kauno kioske buvo galima laisvai nusipirkti “Izvestijas”, o kino teatruose nuolat buvo rodomi sovietiniai propagandiniai filmai.

Visi kaimynai iš tiesų nuolat (o ne 1938 m.) patarinėjo Lietuvai sureguliuoti santykius su Lenkija. Visi, išskyrus Maskvą, kuri buvo suinteresuota konflikto eskalavimu. O 1938 m. šaukštai jau buvo po pietų. Todėl tais metais ultimatumo priėmimas iš tiesų turėjo pragaištingas paskemes Lietuvos visuomenei. Tik pagalvokime – 12 metų tautininkai klykė: “Mes be Vilniaus nenurimsim”, visuomenė buvo nuteikinėjama būtent taip. Žmonės pinigus aukojo, svajojo apie tą Vilnių. Ir štai – 1938 metais viskas per kelias valandas apsiverčia 180 laipsnių. Tie patys tautininkai nuolankiai išvaiko Vilniui vaduoti sąjungą ir pareiškia, kad Vilnių reikia pamiršti. Faktas, kad tai sukėlė giliausią moralinę krizę visuomenėje. Faktiškai, tai buvo tautininkų krachas.

Bet to buvo negana. 1939 metų rugsėjo 1-17 dienomis Vilnius liko tuščias. Galima buvo žygiuoti ir pasiimti sostinę, o ne laukti, o paskui priimti jį iš kruvinų Stalino rankų.

Taip tautininkai prarado paskutinius savo autoriteto likučius, todėl 1940-aisiais daug kam atrodė, kad tai, kas vyksta, tėra tik gera proga atsikratyti įsipykusios “švogerių” valdžios. Be to, tautininkai per 14 metų atpratino piliečius nuo parlamentinės demokratijos ir nuo rinkimų, todėl mažai kas stebėjosi “rinkimais” į Liaudies seimą, kuriuose teko rinktis vieną kandidatą iš vieno. Štai tokiam drumstam vandenyje Stalinas ir “gaudė žuvį”.

Tautininkų veikla visuomet buvo apgailėtina ir jie niekada nesulaukė Lietuvos visuomenės palaikymo. Per visą parlamentinės demokratijos laikotarpį jiems vos vieną kartą pavyko patekti į Seimą, ir gauti vos tris vietas. Todėl šiems beliko tik perversmo kelias.

Kai dėl santykių su Lenkija, tai ir ankstesnėms Lietuvos valdžioms neužteko išminties juos sureguliuoti taip, kad abiem pusėms būtų gerai. Ir kad nebūtų jokios “Želigovskiados”. Bet ne – reikėjo su sovietais1920 metų liepą pasirašyti slaptuosius protokolus, kuriais Raudonajai armijai buvo leista traukti per Lietuvos teritoriją lenkų mušti. Ačiū Juzefui Pilsudskiui už “stebuklą prie Vyslos”. Jei nebūtų lenkai tuomet sumušę bolševikų, Lietuvą ir kitas Baltijos šalis jau tada būtų ištikęs Kaukazo valstybių likimas.

Bet esminė klaida, atvėrusi kelius sovietų okupacijai, buvo padaryta 1921 metų gruodžio 22 dieną, Lietuvai atmetus antrąjį Hymanso projektą. Jei ne ši klaida – nei bolševikai Rusijoje nebūtų ilgai išsilaikę, nei Hitleris Vokietijoje būtų į valdžią atėjęs. Būtų visai kita XX a. Europos istorija. Bet ne – Lietuvą užgriuvo dar viena nelaimė – tautininkai, kurių politika atvedė Lietuvą iki visiškos izoliacijos tarptautinėje bendrijoje. Taip, kad nežinau, ar verta statyti paminklą Smetonai…

Kitaip sakant, nebuvo jis kolaborantas, bet ir lyderis nebuvo. Silpnas prezidentas, silpnas žmogus. Galima sutikti su tuo, kad 1926 m. perversmas parengė dirvą okupacijai, nors ir netiesiogiai.

Bet iš tiesų dirva okupacijai buvo pradėta purenti dar iki Smetonos – 1921 m. gruodžio 22 d., kai Lietuva atmetė antrąjį Hymanso projektą. Nebūtų buvę tokio sprendimo – nebūtų ir 1939 metų spalio 10 dienos sutarties, ir 1940-ųjų birželio 14-osios ultimatumo. Bet tai jau kita istorija…

Sigitas Martinavičius

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą