Ar psichiatrai būna psichiškai nesveiki? Apie paskutinį malonumą gyvenime

9
9
- Reklama -

Psichiatras dr. A. Veryga. Juozo Dapšausko nuotr.

Man buvo gėda. Man tebėra gėda, nes esu vienas iš tų, apie kuriuos dabar rašau. Pradžioje norėjau tiesiai šviesiai išvardinti visas pavardes ir jas paviešinti. Kolegos atkalbėjo. Gal ir teisingai. Blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Visgi mano mintys (nors ir be pavardžių) turi išvysti dienos šviesą.

Pradėsiu nuo kelių klausimų. Kaip reaguotumėte, jei gydytojas, gydantis prakiurusią skrandžio opą, primygtinai ragintų savo kolegas neatimti iš paciento galimybės gerti naminę degtinę su pipirais, nes tai paskutinis jam likęs malonumas?

Kaip reaguotumėte, jei kardiologijos skyriuje pacientą po infarkto gydantis gydytojas tvirtintų, kad pacientui būtina leisti rūkyti, nes tai vienintelis jam likęs malonumas?

Kaip reaguotumėte, jei vos tik po neurochirurginės stuburo operacijos gydytojas primygtinai ragintų leisti pacientui ir toliau šokinėti nuo tramplino į vandenį, nes tai paskutinis jam likęs malonumas?

Pagalvojote, kad visi šie klausimai – absurdiški. Ir aš taip maniau, kol išgirdau, ką mano kolegos psichiatrai mano apie jų pacientų rūkymą. Jau nekalbu apie tai, kad sumanius gauti pagalbą, norint mesti rūkyti, reikėtų gerokai paieškoti psichiatro, kuris kvalifikuotai tokią pagalbą suteiktų.

Taigi kai kuriems mano kolegoms atrodo, kad psichiatrijos skyriuose gydomiems pacientams rūkymas yra paskutinis jiems likęs malonumas. Perskaitęs tokią mintį likau priblokštas, nes priklausomybė nuo tabako yra tokia pati liga, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio ar kokaino, ir psichiatras pagal savo pareiginę normą privalo žinoti, kaip tokią priklausomybę gydyti ir padėti pacientui.

Tuo tarpu kai kurie mano kolegos, užuot teikę kvalifikuotą pagalbą, suka galvas, kaip apeiti įstatyme nustatytą besąlygišką draudimą rūkyti gydymo įstaigose. Ir maža to, kad dalis jų to draudimo tiesiog nesilaiko, o profesinėse diskusijose keliami klausimai, ar įstatymo tiesiog nesilaikyti, ar bandyti jį pakeisti, nes jis esą kažkoks lobistinis ir priimtas nepagalvojus.

Tuomet pasidarė kaip niekuomet aišku, kad su gražiomis sienomis ir naujomis lovomis į psichiatriją dar ne visur atėjo Vakarų tradicijos ir suvokimas apie holistinę pagalbą pacientui.

Pabandžiau kolegoms priminti, kad psichiatrai privalo padėti pacientams mesti rūkyti, o ne bandyti sudaryti sąlygas toliau save žudyti, kad psichiatrai neveda savo geriančių pacientų į barą išgerti, jei juos ligoninėje gydo dėl kitos nei priklausomybė ligos. Supratimo nesusilaukiau. Tiesa, viena kolegė dalykiškai pastebėjo, kad tokia pagalba kainuoja. Dėl to nesirengiu ginčytis. Tik ar kainoje esmė? Neabejoju, kad pacientui metus rūkyti sumažėjusios skiriamų psichiatrinių vaistų dozės su kaupu atpirktų priklausomybės nuo tabako gydymo išlaidas, jau nekalbant apie tai, kad pacientui pagerėtų ir psichikos būklė.

Tos įstaigos, kur pacientui rūkyti negalima, nepatiria jokių sunkumų, nes pacientas žino, kad to daryti negalima. Žinoma, taisyklių ten laikosi ir darbuotojai, ne tik pacientai. Daugelyje šalių jau įprasta, kad į gydymo įstaigą patekusiam rūkančiajam bandoma padėti mesti rūkyti ir, jei jis tam pasirengęs, skiriamas gydymas, o nepasirengusiam skiriamos priemonės, kad jis nepatirtų abstinencijos buvimo ligoninėje metu. Ten gydytojai nelando į įvairias skyles, kad pasislėptų nuo pacientų ir parūkytų. Ten esantys gydytojai jau suprato, kad rūkymas ne mažina, o didina sergančiųjų psichikos ligomis nerimą ir pats gali jį sukelti, be to, sergantiems psichikos ligomis ir rūkantiems reikalingos beveik dvigubai didesnės antipsichotinių vaistų dozės.

Be to, ten gydytojui pacientas yra iš tikrųjų svarbus, nes apie 80 proc. sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų rūko, o tai reiškia, kad pusė jų mirs nuo tabako sukeltų ligų. Todėl tik psichiškai nesveikas gydytojas gali norėti beveik pusę savo pacientų nuvaryti į kapus anksčiau laiko.

Doc. Aurelijus Veryga

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą