Ligita Juknevičiūtė
Mano ir daugelis mūsų senelių, matėm savo akimis, keldavosi anksti ryte, pavalgydavo pusryčius, prie stalo būtinai persižegnoję: keletą kiaušų su lašiniais, juodos duonos. Tada vasarą išvažiuodavo į laukus, dirbdavo ten pusnuogiai, be kremų ir akinių. Tada grįždavo namo, prie šulinio išgerdavo porą stiklinių ledinio vandens, papietaudavo, atsipūsdavo, vakarop dar padirbdavo. Tada vakarienė su bulvėmis ir mėsa, poteriai arba malda – meditacija, kaip dabar pasakytume, ir miegot – knarkdavo jau kokią 21 val.
Nekalbėsiu apie pasninkus – jie būdavo, bet be bado, nes ta karta matė tikrą badą, todėl labai vertino galimybę tiesiog pavalgyti, nors ir kukliai. Visada turėjom kaime limonado „Diušes“, sausainių „Gaidelis“. Diedukas mėgdavo pasmaližiauti ir mus, anūkes, palepinti. Pamenu, kad grįžus iš laukų, šieno tvarkymo, pasidarydavome juodos duonos sumuštinius su daktariška dešra ir pomidoru – mmmm, kaip skanu buvo.
Diedukai, beje, – niekas kaime nedirbo sekmadieniais, buvo tik bažnyčioje ar namuose. Visi buvo daugmaž liekni, nesirgo nei vėžiu, nei saulė kenkė, nei depresijos puolė, nors ir to alkoholio nemažai suvartodavo sovietmečiu. Kai priaugdavo svorio, diedukas vakarais išgerdavo saldžios arbatos su baltos duonos rieke, laikydavosi tokios dietos, kol pilvukas sugrįždavo į plokščią. Nustojo sunkiai dirbti gal po 70-ies, nugyveno 92 metus.
Prieš savaitę pasisvėrusi nusprendžiau, kad reikia nuimti per žiemą užaugintą masę – nedaug, bet reikia. Pradėjau klausinėti, stebėti, kas kaip formas laiko.
Ir ką supratau. Nežmoniškai didelis vartotojiškumas ir pramogų pasiūla atėmė iš žmonių paprastą sveikatos sampratą ir gyvenimo džiaugsmą. Vieni pluša sporto salėse iki pamėlynavimo tam, kad be sąžinės graužaties suvalgytų kalną maisto, pvz., 6 kiaušinius ryte!!! Kiti mirksta lediniame vandenyje, kad susitvarkytų su stresu darbe, gyvenime, nes noras „gerai gyventi“ varo tokiu tempu ir krūviu žmogų, kad jis arba turi gerti alkoholį, vaistus, arba nuiminėti tą stresą ledinio vandens fiziniu stresu.
Laimei, jau prabyla tie, kas pajuto to mirkimo eketėse blogąsias pasekmes – tikrai ne visiems, ir tikrai ne moterims ši pramoga–sadomazochizmas skirtas. Dar kiti badauja – badavimas kaip hobis kai kuriems, ir neišvengiamai karts nuo karto vėl įpuola į persivalgymo fazes. Dar kiti visko bijo, ypač saulės, tepasi kremais ir vaikams nuo kūdikystės deda tamsius akinius. Nors saulė yra gyvybiškai svarbi žmogui, kaip oras, žmonės įtikėjo, kad ji yra priešas, ir patys save atjungia nuo dieviško šaltinio.
Tai ką daryti? Grįžti į save. Nurimti. Nustoti ryti ir bandyti uždirbti visus pasaulio pinigus ir malonumus, visas keliones ir koncertus, pramogas, nustoti rungtyniauti ir save prievartauti. Taip, tai banalus pasiūlymas, bet žmogui nereikia tiek, kiek skelbiama apie „gerą gyvenimą“. Jam reikia atgauti ryšį su savimi ir Dievu, o tada pradėti gyventi.
Tai įmanoma tik sąžiningai pažvelgus į save kaip į dievišką būtybę. Kuri yra rami, ori ir pilna pasitikėjimo Dievu. Jei pavyks bent kartą per dieną apie tai susimąstyti ir pradėti gyventi taip, kaip sako rami širdis, o ne nerimo genamas noras varžytis, prasidės pokyčiai.
Tai ko nori Tavo širdis? Būtent širdis, o ne patarimų ir iliuzijų pripumpuotas ego? Pabandyk atsakyti, skirk tam kasdien bent minutę, nuoširdžiai pakalbėk su savimi ir Kūrėju – ir tikrai pradėsi jausti ir girdėti atsakymus.
Ir tada paaiškės, kad tau nereikia nei to prakaito liejimo, nei tos eketės, nei to kalno maisto, nei tų 10 koncertų ir varžybų tarp apsvaigusių žmonių. Gal tau reikia tik pabūti miške ar paglostyti katiną.
Kuo dažniau girdėsi save ir darysi tai, kas harmonizuoja, tuo geriau jausiesi, tuo būsi sveikesnis ir gražesnis – pažadu! Aš jau savaitę valgau pusryčius, valgau tris kartus per dieną, nors anksčiau tikėjausi, kad pusryčių nereikia ir kad taip aš, atseit, laikausi dietos.
Dabar einu miegoti tuščiu pilvu, nes kukli vakarienė būna 19 val., ir matau, kad tai geriausias pasninkas – be jokio bado kūnas atsinaujina ir lieknėja. O svarbiausia – pradėjau taip maitintis iš ramybės ir meilės gyvenimui būsenos, gal net iš kažkokio prabangos jausmo, nes esu be galo dėkinga Dievui už prabangą gyventi ir patirti visą žmogiško gyvenimo patirčių spektrą.
Pasitikiu Dievu ir žinau, kad Jam nereikia mano kančios, kad tik mes patys prisikūrėme baimių ir nerimo, pretenzijų ir kančios.
Ir jums to linkiu – kas benutiktų, būkit ryšyje, būkit gyvi, būkit ramūs ir dėkingi.
