Kas ir kodėl keikia profesorių Igną Vėgėlę

0
145
Ignas Vėgėlė nuotr. iš FB
- Reklama -

Jonas Ivoška
Stebint, kas vyksta Lietuvos viešųjų diskusijų arenoje, susidaro įspūdis, kad žymi dalis mūsų tėvynainių į diskusijoms skirtą erdvę veržiasi ne diskutuoti, o pademonstruoti patologišką savo tulžies funkciją. Ypač tai išryškėja skaitant kai kuriuos komentarus, skirtus profesoriui Ignui Vėgėlei. Pabandykime apibendrinta faktų kalba apibūdinti tai, apie ką kalba ir rašo advokatas Ignas Vėgėlė mūsų visuomenei aktualiais klausimais. Tuo pačiu pasvarstykime, ar kas nors profesionaliau negu teisininkai gali pareikšti pilietinę poziciją žmogaus teisių apsaugos klausimais.
Jeigu kam atrodo, jog advokatui tinkama vieta ir laikas kalbėti tik teisminiuose procesuose, tai akivaizdi klaida. Kas, jeigu ne advokatai, gali nešališkai įvertinti ir paviešinti žmogaus teisių pažeidimus, vykdomus prieš pilietinę daugumą, kuriai, deja, dabar galiojanti Lietuvos Konstitucija nesuteikė jokio gynybos mechanizmo tiesioginės demokratijos formomis.
Kadangi profesoriaus Igno Vėgėlės publikacijos dažniausiai siejamos su ydinga valstybės vadyba, kuria šiurkščiai pažeidžiamos pilietinės daugumos arba skaitlingų žmonių grupių teisės, detaliau panagrinėkime prigimtines žmogaus teises šalies valstybingumo kultūros kontekste.
Pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, „kaip bendrą idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“, prigimtinėmis laikytinos žmogaus teisės į laisvę ir į saugumą. Tačiau negalima pagrįstai nustatyti, pažeidžiama ar nepažeidžiama žmogaus teisė į laisvę, jeigu mes neturime esminiais požymiais apibrėžtos laisvės sąvokos. Jeigu mes laisvę suprantame tik buitinio primityvizmo prasme, pavyzdžiui, kaip ją kartais Lietuvoje deklaruoja šiuo metu parlamentinė Laisvės partija (galimybė nevaržomai vartoti norimus narkotikus, savo nuožiūra pasirinkti lytį ir pan.), tai apie prigimtinę žmogaus teisę į laisvę beprasmiška kalbėti. Negalima bedvasius žmogaus įgeidžius pripažinti prigimtinės kilmės, jeigu jie nesuderinami su gyvybei Žemėje būdingu savisaugos instinktu arba jeigu jie kertasi su milijonus metų gamtos kurtais natūraliais gyvybės pratęsimo būdais.
Laisvė žmonių visuomeninio bendrabūvio (socialinėje) aplinkoje suprantama kaip galimybė gyventi teisių ir pareigų balanso sąlygomis, patenkinus gyvybinius žmogaus poreikius. Ar Lietuvos valstybė, kaip tautos savisaugos ir savivaldos viešoji organizacinė sistema, užtikrina prigimtinę žmogaus teisę į laisvę? Kiekvienas blaivaus mąstymo žmogus turėtų pripažinti, kad žymi Lietuvos piliečių dalis šiandien vos suduria galą su galu, sunkiai tenkindama egzistencinius savo poreikius. Ar tokie žmonės gali jaustis laisvi, jeigu jie priklauso nuo savanorių dalinamų maisto paketų?
Ne geriau atrodo ir kitas žmogaus laisvės požymis – galimybė jaustis teisių ir pareigų pusiausvyroje. Liūdna pripažinti, bet Lietuvoje Civilinio kodekso normomis (6.271 ir 6.272 str.) įtvirtintas piliečių teisių ir pareigų disbalansas, valstybės vardu nustačius, kad piliečiai, dirbantys viešajame valstybės sektoriuje (valstybinėse institucijose), nėra atsakingi už kaltai padarytą žalą, kai tuo tarpu privataus valstybės sektoriaus piliečiai materialiai atsakingi ne tik už jų netyčia padarytą, bet ir už valstybės pareigūnų padarytą žalą. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, kyla pagrįsti klausimai: reikia ar nereikia apie tai kalbėti, teisus ar neteisus profesorius Ignas Vėgėlė, daugumai suprantama forma viešindamas šiuos valstybingumo antikultūros faktus?
Ne mažiau svarbi žmogui ir prigimtinė jo teisė į saugumą, suprantamą ne tik fizinio saugumo (gyvybė bei sveikata), bet ir socialinio-ekonominio bei etnokultūrinio saugumo (teisės į savastį) prasme. Pastebėtina, kad banditiškai nužmoginti putininės Rusijos veiksmai, šiurkščiausiai pamynę Ukrainos žmonių teisę į saugumą, sukėlė pasaulinio masto pasidygėjimą. Tai rodo, kad nepriklausomai nuo istoriškai susiformavusių bendruomenių etnokultūrinių skirtumų, žmogaus teisė į saugumą yra prigimtinė. Todėl ją ginti, atrodo, kiekvieno civilizuoto žmogaus priedermė. Deja, kai kuriems individams pasirodė, kad advokato Igno Vėgėlės iki šiol tik švietėjiškos (net ne organizacinės) pastangos kažkuo žalingos ar net pavojingos.
Mes, pilietinės visuomenės šalininkai, išskirtinės erudicijos, profesiškai talentingo žmogaus Igno Vėgėlės pastangas, nuosekliai pasisakant už anksčiau aptartų prigimtinių žmogaus teisių gynybą, laikome kilnia pilietiška misija. Tačiau kažkas už tai taškosi keiksmažodžiais.
Kas tas kažkas? Nevardinsiu tų žemo civilizacinio lygmens individų požymių, nes jie neverti skaitytojų laiko gaišaties. Pasakysiu trumpai – tai dar nesužmogėję primatai.
Kodėl taip elgiamasi? Prie viešųjų išteklių tvarkymo pripuolusios amoralios vidutinybės nesugeba ir nenori civilizuotai diskutuoti žmogaus teisių temomis. Kita vertus, jos nepajėgios prilygti kūrybingoms asmenybėms. Pastarosios už savo kūrybinius pasiekimus susilaukia pagrįsto pripažinimo. Tačiau pripažinimo motyvą nori patenkinti ir vidutinybės. Nesugebėdamos diskutuoti, jos prapliumpa keiksmažodžiais ir taip susilaukia pripažinimo iš kitų bendrų interesų grupių narių. Tuo būdu ne tik patenkinamas pripažinimo motyvas, bet ir kuriama regimybė, kad tie, kam teisingumas yra vertybė, turi tylėti. Priešingu atveju, jie taps klaninių patyčių objektu.
Tačiau ši kuriama regimybė yra iliuzinė. Tiesos žodis, kaip vanduo upėje – neužtvenkiamas. Jis gyvens ir brandins permainų viltis pilietinės daugumos lūkesčiuose. Žingsnis po žingsnio nuo „Kas negerai“ bus pereita prie „Ką daryti“. Ilgainiui mulkinama pilietinė dauguma supras mūsų, pilietininkų, šūkio „Per konstitucinę revoliuciją – į valstybingumo kultūros evoliuciją!“ prasmę.

- Reklama -