Gintaras Furmanavičius
Remiantis naujausiomis „Vilmorus” apklausomis Gitanas Nausėda šiuo metu fiksuoja žemiausią reitingą tarp visų nuo 1993 metų išrinktų Lietuvos prezidentų. 2025/2026 m. apklausose jo palankus vertinimas nukrito iki maždaug 38,2 %, o nepalankus pasiekė 42,6 %. Tai yra pirmas kartas per daugiau nei 30 metų, kai visą kadenciją pareigose išbuvęs Lietuvos prezidentas sulaukė daugiau neigiamų vertinimų nei teigiamų.
Prezidento populiarumas paprastai krinta ne tada, kai jis padaro klaidą, o tada, kai visuomenė pradeda jausti, kad prezidentas nebėra aukščiau politinių batalijų, o tampa jų dalyviu.
Pastarųjų kelių mėnesių Lietuvos prezidento pareigas einančio Gitano Nausėdos reitingų dinamika būtent tai ir signalizuoja: iš visiems priimtino arbitro jis vis dažniau matomas kaip aktyvus ir gana nevykęs žaidėjas – tiek formuojant valdžią, tiek formuluojant užsienio politikos prioritetus. Ir kai prezidentas pradeda atrodyti kaip politinės darbotvarkės sudarytojas, o ne institucinis valdžių balanso garantas, jis neišvengiamai praranda didelę dalį savo auditorijos.
Pirmiausia – ne emocijos, o bejausmiai skaičiai. 2025 metų pabaigoje ir 2026 metų pradžioje lietuviškoje žiniasklaidoje plačiai cituotos „Vilmorus“ apklausos rodė akivaizdų lūžį: per kelis mėnesius palankumas prezidentui smuko, o nepalankūs vertinimai augo, pasiekdami pačius blogiausius rodiklius nuo savo kadencijos pradžios 2019 metais.
Prezidento nemėgstanti LRT su neslepiamu džiugesiu rašė apie „rekordines žemumas“, pabrėždama staigų kritimą lyginant net ir su ankstesniais mėnesiais. Kitaip tariant, čia buvo jau ne normalus statistinis reitingų bangavimas, o didžiulė reputacijos skylė, kurią teks aiškinti konkrečiu turiniu, o ne pesimistinėmis valdžia nepatenkintų piliečių nuotaikomis.
Tą turinį visuomenė jau kurį laiką aiškiai mato vidaus politikoje: prezidentas vis aktyviau kalba apie tai, kas turėtų vadovauti vienai ar kitai ministerijai, kas turėtų ir neturėtų būti valdančioje koalicijoje.
Dar 2024 metų rinkimų kampanijos metu jis viešai svarstė apie būtinybę „koreguoti Vyriausybės sudėtį“ po rinkimų – žinutė, kuri daugeliui nuskambėjo kaip išankstinis įsitraukimas į vykdomosios valdžios komplektavimą. Geriausias to pavyzdys buvo tuomet, kai Gitanas Nausėda nepaskyrė į aplinkos ministrus garsaus Lietuvos mokslo bendruomenės atstovo, gamtininko ir profesoriaus Sigito Podėno, kuris yra Gamtos tyrimų centro direktorius ir yra žinomas mokslininkas ekologijos ir biologinės įvairovės srityje. Pastarasis koalicijos buvo siūlomas aplinkos ministro postui, tačiau Nausėda atmetė jo kandidatūrą kaip netinkamą būti ministru.
Vėliau, artėjant koalicinėms deryboms, Gitanas Nausėda pasiskyrė tris savo ministrus, o dar vėliau prisiskyrė sau net savotišką „institucinio sanitaro” vaidmenį – kalbėjo, kad jo vaidmuo ministrų skyrime bus „sanitarinis“, t. y. jis nenorėtų matyti Vyriausybėje žmonių, kurie „gadintų santykius su partneriais“ ar keltų įtampas. Vieniems tai skamba kaip atsakomybės demonstravimas, kitiems – kaip iš anksto paskelbta politinė filtravimo sistema.
Didelį rezonansą sukėlė situacija, kai po rinkimų prezidentas kritiškai pasisakė apie koalicijos sudėtį ir teigė bandęs atkalbėti socialdemokratus nuo pasirinkimų. Lietuvos žiniasklaida citavo jo teiginius, kad koalicijos formavimas buvo klaida, o jis netvirtins kandidatų į ministrus iš Nemuno aušros, kuriai vadovauja Remigijus Žemaitaitis. Čia ir glūdi reitingų problema: daliai rinkėjų tai atrodo kaip principingumas, tačiau kitai daliai – kaip tiesioginis spaudimas partijoms, t. y. kišimasis į valdžios formavimą ne per Konstitucijoje numatytą balansą, o per politinę „myliu-nemyliu” poziciją.
Politologų reakcijos šią logiką tik sustiprino. Komentuodami reitingų kritimą, kai kurie ekspertai pabrėžė, kad prezidentui atkurti populiarumą bus sunku, o kritimą galėjo lemti jo laviravimas visuomenę skaldančiais klausimais – kai bandai vienu metu būti ir virš kovos, ir joje dalyvauti, pradedi atrodyti nenuoseklus. Būtent nenuoseklumo arba pernelyg aktyvaus įsitraukimo įspūdis yra klasikinis pasitikėjimo politikais „tirpiklis“: rinkėjui reikia aiškaus vaidmens – arba esi arbitras, arba politinis lyderis su programa.
Antra Prezidento reitingų kritimo priežastis – užsienio politika, ypač besąlyginė meilė su Ukraina. Čia Nausėda neįtikėtinai nuosekliai laikosi pozicijos, kad Ukrainos ateitis tiesiogiai susijusi su Lietuvos ir rytinio NATO flango saugumu, todėl parama turi būti ilgalaikė, o Lietuva visada pasirengusi prisidėti prie saugumo garantijų.
Prezidentas taip pat viešai kalbėjo apie pasirengimą prisidėti prie taikdarių ar daugiašalių pajėgų idėjos, jeigu būtų pasiektos paliaubos ar susitarimai. Vėliau Lietuvos verslo žiniasklaida citavo jo liniją, kad Lietuva kas beįvyktų visada išliks tarp aktyviausių Ukrainos rėmėjų, pabrėžiant politinį tęstinumą.
Ir būtent čia atsiranda logiškas klausimas – ar tikrai Ukrainos interesai yra virš Lietuvos interesų? Pats prezidentas atvirai taip nekalba; jo argumentas, priešingai, remiasi prielaida, kad Ukrainos atsilaikymas yra Lietuvos nacionalinis interesas, nes mažina grėsmes regione.
Tačiau politikoje veikia ne vien argumentų logika – veikia ir emocinis „kainos-naudos“ dėsnis. Kai visuomenė girdi apie galimus karių siuntimus, taikdarių misijas ar ilgalaikes finansines garantijas iš mūsų biudžeto, daliai žmonių natūraliai kyla klausimas: kiek tai mums kainuos, kokia rizika, kokios yra tokio veikimo alternatyvos ir ar prezidentas pakankamai garsiai kalba apie augančias valstybės vidaus problemas. Žiniasklaida taip pat nuolat kaitino diskusijas apie tai, kiek realiai Lietuva galėtų prisidėti (net kalbant apie skaičius ir scenarijus), kas tik sustiprina įsitraukimo įspūdį.
Taigi iki tol nematytą populiarumo smukimą maitina ne vien faktinės valstybės politikos kryptys, o tai, kaip jos mums yra pateikiamos. Vidaus politikoje prezidentas vis dažniau pasirodo kaip koalicijų korektorius ir ministrų „filtruotojas“ – net jei formaliai jis turi instrumentus tą daryti, retorikos tonas sukuria įspūdį, kad prezidentūra peržengia moderatoriaus ribą.
Užsienio politikoje, ypač Ukrainos klausimu Nausėda kalba maksimalistiniu tonu („ilgam“, „aktyviausi“, „pasirengę“), kuris tarptautiniu lygmeniu kuria aiškų nusistatymą, bet vidaus auditorijai tai gali skambėti kaip prioritetų hierarchija, kurioje Lietuva turi „atidirbti“ kažkieno tai nurodymu.
Šioje vietoje verta prisiminti labai paprastą politinės reputacijos taisyklę: prezidentas visada laimi, kai jis yra moralinis autoritetas ir kompasas, nurodantis šalies užsienio politikos kryptį, bet dažniausiai pralaimi, kai tampa vidaus politinės darbotvarkės operatoriumi.
Reitingai krenta tada, kai pilietis ima manyti, kad prezidentas ne tik atstovauja valstybę užsienyje, o bando perstatyti jos vidinę architektūrą, tuo tarpu tuo pačiu metu apie geopolitiką kalba taip, tarsi visuomenė neturėtų teisės klausti apie jo sprendimų kainą. Net jei dalis kritikos yra emocinė ar oportunistinė, ji veikia, nes remiasi matomu elgesio modeliu: daugiau įtakos, daugiau komentarų, daugiau „aš neleisiu“ ir „aš koreguosiu“.
Politinė realybė paprasta: prezidento stiprybė Lietuvoje dažnai yra ne radikalus aktyvumas, o aiškus savo galios ribų pojūtis. Kai Konstitucijoje aiškiai nubrėžtos ribos ima nykti, tuomet prezidentas atrodo ir kaip koalicijų architektas, ir kaip Ukrainos politikos vėliavnešys. Tada jis neišvengiamai praranda dalį visuomenės pasitikėjimo, kuriai reikia ne papildomo politinės galios centro, o stabilaus institucinio balanso valstybėje. Ir būtent tai, panašu, šiuo metu ir atsispindi apklausose.
Abraomas Linkolnas yra pasakęs: „Viešoji nuomonė lemia viską. Su žmonių pasitikėjimu nieko neįmanoma sugriauti, be jo – nieko neįmanoma pastatyti.“ Ir būtent čia šiandien atsiduria Lietuvos prezidentas: ne teisinių galių trūkume, o visuomenės pasitikėjimo deficite.
