Michailas Gorbačiovas – žmogus ne sau

0
38
- Reklama -

Arvydas Juozaitis 

Visas civilizuotas pasaulis šiomis dienomis atsisveikina su žmogumi, kuris daugiau nei kas kitas XX amžiuje įrodė, jog blogis gali būti įveiktas blogio židinyje. Neįtikėtinos jėgos turėjo būti žmogus, kad atsidūręs prie pragaro katilo, būtų privertęs jį apstojusias jėgas nuleisti ginklus. Reikėjo ir pasakiškos sėkmės, kad atsidurtum nežmogiškos imperijos viršūnėje ir liktum žmogumi. Vadinasi, jau buvai žmogus. Michailas Gorbačiovas turėjo nukristi iš dangaus. Nukrito ir atsidūrė ten, kur jo niekas nelaukė.
1985 metų pavasarį 54 metų M. Gorbačiovas tapo TSKP CK Generaliniu sekretoriumi be didelės ir žiaurios kovos. Pati gamta pareikalavo jauno kraujo, nes imperijos „caro“ postus tris kartus iš eilės ji siautė kaip reta — vienas po kito kaip rudens lapai krito trys senoliai. Tuo būdu Stalino sukurtas postas turėjo atitekti vyrui, galinčiam tvirtai laikyti rankose imperijos vairą. M. Gorbačiovo labui sukrito kortos ir net KGB vadas J. Andropovas, išeidamas į marksizmo-leninizmo rojų, palankiai pamojo jam ranka.
Stalino ir postalininėje epochoje reikėjo mokėti išlikti ir išgyventi. Reikėjo mokėti būti naiviam. Ir M. Gorbačiovas buvo. Ir todėl — valdžios bonusas, ir garantija — branduolinis sprogmuo kišenėje. Nepaprastai dosni lemtis. Dovanų nukrito viskas — ir ideologija (marksizma-leninizma), ir protu neaprėpiama „socializmo“ imperija. Ir vienu, ir kitu jis tikėjo nuo vaikystės. Tikėjo, kad ideologija ir imperija buvo kuriama žmonių labui. Tuo tarpu visur buvo „rusų pasaulis“, kuriame kiekviena tauta privalėjo kalbėti rusiškai. Visi turėjo išpažinti šviesią komunistinę ateitį. Šios taisyklės galiojo net pusėje Europos valstybių.
M. Gorbačiovui turėjo būti viskas aišku: mėgaukis, naujas „care“, valdžia ir galybe. Bet neramus pietų slavo kraujas pareikalavo atsakymo į vieną valstietišką klausimą: koks valdymo tikslas? Savo labui valdyti gėda, o imperijos labui valdyti — tai kaip? Visi iki jo valdę „carai“ valdė valdžios labui.
Bet M. Gorbačiovui to kažkodėl nepakako. „O kaip žmonės?“ — vis klausdavo jis ir vis išgirsdavo: “Geria“. „Jie geria, muša vaikus, žmonas muša, žudosi? Tai koks pas mus, po galais, marksizmas-leninizmas?!“ — klausė jis ir naiviai dairėsi. O dar tas karas Afganistane — ar jis taip pat žmonių labui?
Tai buvo baisios erezijos. Didžiulė prievartos mašina, sudaranti uždarą ratą — komunistai- čekistai-armija-liaudis — nuščiuvo. Ir tada M. Gorbačiovas trenkė: „Gyvenime ir valstybėje turi vyrauti žmogiškasis faktorius“. Ideologinė mašina užspringo: su kuo valgomas tas „faktorius“?
Tada gavo dar daugiau: M. Gorbačiovas į TSRS imperijos erdvę paleido kelis magiškus šūkius: Naująjį mąstymą („Novoje myšlenije“), Pagreitį („Uskorenije“), Viešumą („Glasnost’“) ir jos didelybė Pertvarka („Perestroiką“). Pirmieji M. Gorbačiovu patikėjo Maskvos inteligantai, žurnalistai, kiek vėliau Leningrado TV, paskui armėnai ir estai. Lietuva vėlavo, mus M. Gorbačiovo laisvės pasiekė tik 1988 metų pradžioje.
***
Ar jis norėjo sugriauti TSRS imperiją? Ne. Yra tūkstančiai įrodymų, kad tikrai nenorėjo. Jis geidė tik vieno — pajudinti ant molinių kojų stovintį kolosą. Bet argi gali pajudėti sukietėjęs ir suaižėjęs molis? Ėmė trupėti. Kai žmogaus rankose atsiranda didelės galios įrankiai, kokie teko M. Gorbačiovui, jis mažų mažiausiai turėtų tapti Mefistu.
Ką sako J.V. Gėtės Mefistas „Fausto“ epigrafe? — “Tai kas gi tu? — Dalelė tos jėgos, kuri, visiems be atvangos darydama tik gera, blogo linki.“
M. Gorbačiovas Mefistu netapo. Jis žaidė su imperijos jėgų ugnimi kaip fakyras. Žmogiškumo vardan jis blefavo, tarsi kruvinais ašmenimis vaikščiojo. TSKP CK Politinis piuras, kelioliką imperijos galvų, vis dažniau reikalavo paties fakyro galvos. Jis buvo idealistas, nepažino nei „giluminės“ rusų liaudies, nei imperijos sąrangos. Nacionaliniai interesai, ypač Baltijos tautų okupacinis statusas, jam buvo svetimi, tarsi Mėnulio paviršius, — jis nė nemanė, kad po 50 metų lietuviai, latviai ir estai nėra asimiliuoti „rusų pasaulio“. Laimė, jis leido mums veikti. O ir jo paties represinė imperinė mašina nepalietė.
***
M. Gorbačiovas ne tik nepažino „giluminės“ Rusijos, bet ir tikru rusu jis nebuvo. Nebuvo ir tikru politiku „per se“ — nei rytietiška, nei vakarietiška prasme. Žmogiškumas lėmė jo gyvenseną ir jausmus. Pagarba žmogui, tai buvo labai neįprasta viršūnėse. Kaip, kodėl tai nutiko? Viską pasakė meilė ir pagarba žmonai. Būtent toje atviroje, nesuvaidintoje ir neparduodamoje meilėje slypėjo visa jo charakterio paslaptis — Raisa Maksimovna.
Trūksta žodžių tai idealiai porai nusakyti. Nė vienas iš pasaulio valstybių lyderių niekada… Ne, čia reikia stabtelėti. Nes Vakaruose lyderio žmona — tai rinkimų ir įvaizdžio ženklas, o TSRS imperijoje „carai-gensekai“ nebuvo normalūs lyderiai, ir normalių moterų šalia jų nebuvo. „Carų-gensekų“ žmonos visad buvo tik komunizmo ideologija, be to, viena visiems. Ir štai atėjo skaidraus žvilgsnio, kraujo žyme ant kaktos paženklintas normalus vyras, kuris vedėsi už rankos žmoną ir nesiskyrė su ja niekur ir niekada.
Jiedu kartu ištarė: „Atėjo laikas nors kartą šios šalies istorijoje reformas vykdyti be kraujo.“ M. Gorbačiovas paskambino sąžinės kaliniui D. Sacharovui ir pasakė jam, kad nelinkęs elgtis kaip jo pirmtakai, tad akademikas — laisvas. Be žmonos paramos jis būtų daug ko nepadaręs. Jis pribloškė Rusiją per pusmetį, o Vakarus pavergė per metus.
„Matau žmogų, — pasakė R. Reiganas.— Tai tikras žmogus-vyras, o ne komunistas“. Populiariausias JAV prezidentas, „Žvaigždžių karų“ autorius, vėliau pribaigsiąs tų karų baime ir TSRS ekonomiką, sutiko su M. Gorbačiovu apsikeisti 1986 metų naujametiniais sveikinimais per TV, — ir kiekvienas jų kreipėsi į kito šalį. R. Reiganui tai buvo laimėjimas, jis įveikė „blogio imperiją“ padedamas tos imperijos vado. Tie metai buvo žmonijos žvaigždžių valanda. Nobelio Taikos premija buvo įteikta M. Gorbačiovui, ne R. Reiganui.
***
„Perestroika“… Ko ji siekė? To paties, ko ir Čekoslovakija 1968 metais, ko siekė L. Brežnevo įkalintas Aleksandras Dubčekas — „socializmo žmogišku veidu“.
M. Gorbačiovas tikėjo, kad „giluminė“ liaudis jam padės. Tam reikalui 1988 vasarą jis sušaukė seniai užmirštą Partinę konferenciją (XIX), o 1989 kovą leido dar daugiau — pirmus laisvus rinkimus TSRS imperijos istorijoje, rinkimus į Liaudies Deputatų Suvažiavimą. Tada ir prasidėjo tikra griūtis, ir mes, trys Baltijos sesės, pasidarbavome legaliai, pačiame Kremliuje. Pabudo ir ėmė veikti ne tik „giluminė“ liaudis, o imperijos viduje gyvos okupuotų valstybių jėgos. Bet pradėjo veikti ir atatranka, pati imperijos sąranga. M. Gorbačiovas tapo savojo naivumo įkaitu. Griūties metu kitaip nė negalėjo būti. M. Gorbačiovas laikėsi, nors matė, kaip pradėtas judėjimas jau žudo komunizmo ideologiją. Panaikintas vadovaujantis komunistų partijos vaidmuo, prasideda daugiapartystė. Iš marksizmo-leninizmo liko tik „socialinio teisingumo“ siekinys.
Jis nurijo ir tą piliulę ir gelbėjo, ką dar galėjo. Labiausiai jis kibo į imperijos duženas, bandė klijuoti naują „TSRS sutartį“. Be jokios ideologijos, tik kaip… kaip pasiteisinimą, kad nepralaimėjo. Bet jam jau negalėjo dovanoti visi buvę savi. Ir prievartos mašina iššiepusi iltis ėmė jas galąsti. KGB, vidaus pajėgos ir armija, GRU ir čekistų ordos.
TSKP CK Politbiuras, Ligačiovo-Lukjanovo-Medvedevo partija. 1989 metai —lūžio metai. Tais metais okupacinė armija išvesta iš Afganistano (pralaimėjimo pripažinimas), nutinka Baltijos kelias ir krenta Berlyno siena. Keršto mašina pajudėjo. Žinoma, atėjo metas, kai sistema jo nebeklausė savo vado, kai generolai galėjo paleisti tankus į miestų gatves be “centro” įsakymų. Iš dalies taip ir galėjo nutikti Tbilisyje (1989 vasaris), Baku (1990 sausis), Vilniuje (1991 sausis). Sistema visai pasiuto. Ir tada —M. Gorbačiovo įkalinimas Forose, GKČP komitetas, pučas, perversmas, Borisas Jelcinas.
***
TSRS imperijos nebeliko, bet liko jos fantominiai skausmai ir agonija, agresija.
Michailas Gorbačiovas atgula Novodevičės kapinėse, greta savosios Raisos. Jai jis pastatė nuostabų paminklą, kuriame ji pavaizduota jauna — jo idealas, jo meilė.
Kraugeriška V. Putino Rusija neruošia pirmam ir paskutiniam TSRS imperijos prezidentui valstybinių laidotuvių – negali jam atleisti. Tačiau Michailas Gorbačiovas turėtų nusišypsoti – argi žmoniškumą išniekinusiems laidoti žmogų?
Reformatorius dažniausiai pasmerkiamas vienišo herojaus vaidmeniui, o herojus pasmerktas pralaimėti. Mūsų laimei — pralaimėjo TSRS imperija, “rusų pasaulis”.
Michailas Gorbačiovas yra ir liks ryškiausia žmogaus žvaigžde taikos siekusioje XX amžiaus pabaigos padangėje.
„Rusų pasaulis“ iš Baltijos pasitraukė. Palikdamas kruviną pėdą. O dabar užgriūdamas Ukrainą. Ten jis galutinai pralaimės. Nes jau pralaimėjo.
Post Scriptum
Iš skaičių magijos pasaulio.
1979 m. Vakarų Berlyno Šarlotenburgo parke, Braco Dimitrijevič (Bosnija) pastatė paminklą „Kovo 11-ajai – dienai, kuri galbūt bus svarbi pasaulio istorijai“. Lietuvai norėtųsi manyti, kad ta data buvo numatyta mūsų Kovo 11-ai. Tuo tarpu ji daugiau tinka 1985 metų kovo 11 dienai — tą dieną Michailas Gorbačiovas tapo TSKP Generaliniu Sekretoriumi ir pradėjo kelią, kuris lygiai po 10 metų atvedė prie Berlyno sienos ir ją nugriovė. Tad paminklas stovi deramoje vietoje.

- Reklama -