Aleksandras Podrabinek, Rusijos disidentas, žurnalistas
Manau, nenuostabu, kad per visus pokario metus Molotovo-Ribentropo paktas buvo taip aštriai ir taip neigiamai priimamas būtent Baltijos respublikose, o ir visoje Rytų Europoje. Rytų Europos šalys tapo pirmomis šio pakto aukomis ir joms stalininio-hitlerininkų susitarimo pasekmės nusitęsė dešimtmečiams.
Tačiau, man atrodo, klaidinga šiame pakte matyti kažką ypatingo pasaulio istorijoje. Šalys – nugalėtojos, išskyrus, aišku, Tarybų Sąjungą, kuri buvo linkusi patylėti, atstovavo tam paktui kaip nepakartojamam politinio cinizmo ir geopolitinio piktadarystės pavyzdžiui. Ir kas gi ginčytųsi, kad tai buvo ir piktadarystė, ir cinizmas, netgi kaip pavyzdį jį buvo pagalima pateikti. Tačiau kaip vieną pavyzdį iš didelės panašių pavyzdžių kolekcijos.
Apibendrinkime. Du totalitariniai režimai tarpusavyje sudarė susitarimą, kuris buvo nukreiptas prieš trečias šalis ir tautas. Galutinis rezultatas: daugiau kaip 60 milijonų žuvusių Antrame pasauliniame kare. Apie kitus praradimus aš jau nekalbu.
Normaliems žmonėms kiekvieno žmogaus gyvybė yra vertybė. Totalitarinė valdžia netgi milijonų žuvusiųjų neskaičiuoja. Jai tai smulkmė, į kurią nereikia kreipti dėmesio – planuojami arba neišvengiami praradimai. Dar daugiau, jos nelabai jaudina ir nuosavi žmogiškieji praradimai, jeigu jais apmokama pergalė kare arba totalitarinio režimo stabilumas.
Savo pasekmėmis tas paktas tapo katastrofišku ir šalims, kurios jį pasirašė: daugiau kaip 26 milijonai žuvusių tarybinių piliečių ir mažiau kaip 6 milijonai – vokiečių. Hitleriui ir Stalinui vartojamąja žmogiškąja medžiaga buvo žmonės apskritai – ir svetimi, ir savi.
Tačiau negi kitų šalių žmonių interesų ignoravimas – tai unikalus nacių ir komunistinių režimų bruožas? Negi kitos šalys, įskaitant ir demokratines valstybes, nesitarė su despotais už suinteresuotų tautų nugarų? Negi metais anksčiau Europos demokratijos nesusitarė Miunchene su Hitleriu, ignoruojant Čekoslovakijos tautų interesus?
1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvos susitarimas ir 1938 m. rugsėjo 30 d. Miuncheno susitarimas – tai tos pačios vienos tvarkos reiškiniai. Tai stiprių šalių aukščiausio lygio susitarimas susitvarkyti savo likimą silpnesnių šalių sąskaita.
Tačiau ar Maskva ir Miunchenas – tai viskas, ką galime prisiminti? O ką jūs pasakysite apie 1945 m. Jaltos susitarimus? Tada gi tos visos europinės demokratijos, prieš septynerius metus besitarusios su Hitleriu, taip pat ciniškai tarėsi su Stalinu, komunistams atiduodamos sudraskyti visą Rytų Europą. JAV, Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės tiesiog nusisuko nuo likimų dešimčių milijonų žmonių, tik ką nukentėjusių nuo nacizmo. Jiems pridėjo dar 40 komunistinės diktatūros metų.
1945-ųjų Jalta stovi toje pačioje eilėje, kaip Maskva ir Miunchenas. Tai vis tie patys tarpvyriausybiniai susitarimai, kenkiantys kitų šalių ir tautų interesams.
Ir jeigu jau pasigilintume į istoriją, tai ar bolševikų diktatūros 1920-ųjų pradžioje pripažinimas Vakaruose nėra dūris į antikomunistinio pasipriešinimo Rusijoje nugarą? Tada Vakaruose kalbėjo, jog tai vidinis Tarybinės Rusijos reikalas, o mes turime palaikyti su ja verslo ir diplomatinius santykius. Ir tuo pačiu leido Rytuose išaugti monstrui, kuris iš pradžių poroje su Hitleriu į pasaulinį karą įtraukė 62 valstybes, o po to, apsiginklavęs atominiu ginklu, grasino visam pasauliui atomine apokalipse. Ir, drįsiu tvirtinti, toliau grasina.
Molotovo-Ribentropo paktas – tai šablonas, labai aiški schema, kaip vyriausybės ir atskiri politikai gali susitarti tarp savęs, ignoruodami visuomenės interesus. Kaip taisyklė, pirmiausia svetimos visuomenės, o galiausiai ir savo.
Palikime istoriją. Pažvelkime į šiandieną. Štai keletas tokių susitarimų šviežių pavyzdžių.
2015 m. liepos 1 d. baigdamas savo kadenciją prezidentas Barakas Obama, aš nežinau, dėl kokių priežasčių, atstato diplomatinius santykius su Kuba. Po to jis vyksta į Havaną, susitinka su eiliniu Kubos diktatoriumi Rauliu Kastro, visaip rodo savo draugiškumą santykiuose su komunistine diktatūra. Kokia Kubos reakcija? Lavina disidentų naujų areštų, režimo sugriežtinimas politiniuose kalėjimuose.
Šalia viso to Obama atšaukia vadinamojo sausų ir šlapių kojų įstatymo veikimą, pagal kurį pabėgėliams iš Kubos, pasiekusiems amerikiečių pakrantę, buvo garantuojama natūralizacija. Taip ponas Obama pateisino taikdario titulą ir gautą Nobelio taikos premiją. Jeigu prezidento valios nebūtų sulaikęs Kongresas, tai nedaug trūko, kad JAV ir Kuba būtų tapę draugais ir strateginiais partneriais. Europos kairieji ir viso pasaulio socialistai karštais aplodismentais sveikina naujų amerikiečių-kubiečių santykių architektą! Ir koks amerikiečių prezidento reikalas yra kubiečių komunizmo aukos? Už paralyžiuotos kubiečių visuomenės nugaros taip patogu tartis dėl tarptautinio bendradarbiavimo.
Obama, aišku, ne Hitleris, bet Kastro (tiek vienas, tiek kitas) labai netoli nuėjo nuo Stalino. Negi tai trukdo europiečių šalims visu pajėgumu prekiauti su Kubos diktatūra, remiant ją ekonomiškai? Negi tai trukdo europiečių politikams vykti į Kubą su dalykiniais ir draugiškais vizitais, vietoj to, kad sukurtų pasmerkimo atmosferą ir komunistinio režimo politinę izoliaciją? Negi tai trukdė Vatikanui vaidinti tarpininko vaidmenį slaptuose pasitarimuose tarp Havanos ir Vašingtono dėl diplomatinių santykių atstatymo?
O štai kontinentinė Kinija – kitas komunistinis režimas. 1 mrld. 300 milijonų žmonių, netekusių elementarių žmogiškų teisių. Užtat kokia naudinga darbo rinka! Koks patogus verslo partneris! Vakariečių įmonėse Kinijoje žmonės dirba tokiose sąlygose, kokių nepakęstų nė vienoje demokratinėje šalyje. Tačiau Kinijoje protestuoti negalima – tai komunistinis režimas ir protestuojantys ten sodinami į kalėjimus. O Kinijos komunistų partija, kūrybiškai interpretuodama Markso ir Lenino įsakus, sukuria naudingas sąlygas vakariečių investuotojams ir iš tiesų juos gina beteisės komunistinės valstybės sąlygose.
Ir Vakarų demokratijos, nesudarydamos formalių ir slaptų susitarimų, kaip, pvz., Molotovo-Ribentropo paktas, puikiai derasi su totalitarine valdžia dėl abipusės, kaip jie mano, naudos. Kartais, aišku, įvyksta tokie juos erzinantys ekscesai, kaip Tiananmenio aikštės žudynės ar politinio kalinio, Nobelio taikos premijos laureato Liu Xiaobo mirtis. Tačiau apie tai galima truputį patriukšmauti ir po to skubiai pamiršti. Imperiniai interesai ir verslo nauda svarbiau už kiniečių visuomenės interesus. Na, taip, ji tyli – iš kalėjimo nelabai prišauksi, ir tai visus tenkina.
Tačiau kuomet net prišaukti neįmanoma, tai nieko nekeičia. Šiemet tarptautinė organizacija „Europos stabilumo iniciatyva“ paskelbė ataskaitą „Ikrinė diplomatija – 2“.
Aš priminsiu to termino atsiradimą. „Europos stabilumo iniciatyvos“ duomenimis, Azerbaidžanas ETPA turi 10-12 draugų grupę ir 3-4 žmones sekretoriate, kurie keturis kartus per metus dovanų gauna ne mažiau kaip pusę kilogramo juodos ikros (jos kilogramas kainuoja beveik 1500 JAV dolerių). Daugelį ETPA deputatų kviečia į Baku, kur jie gauna įvairias dovanas: kilimus, aukso ir sidabro dirbinius, gėrimus. Standartinė dovana europiečių parlamentarui, atvykusiam į Baku palaikyti Alijevo režimą, – 2 kg juodos ikros.
Mažai kam pasaulyje lieka abejonių dėl Azerbaidžano – autoritarinės valstybės, kurioje žiauriai persekiojama opozicija. O 2010 metų parlamento rinkimus, per kuriuos, pagal galutinius rezultatus, į parlamentą nepateko nė viena opozicinė partija, ETPA misijos vadovas pavadino atitinkančius tarptautinius standartus.
Referendumą, panaikinusį I.Alijevo kadencijų skaičiaus ribojimą, keturi ETPA deputatai – E.Lintner, P.Ville, Ch.Keskin ir P.Agramunt – įvertino kaip demokratijos progresą.
Štai tai ir yra „ikrinės demokratijos“ efektas!
Šis reikalas pasiekė Europos parlamento Etikos komisiją – ji pasmerkė devynių parlamentarų grupę, kuri buvo įtariama gavus kyšius iš Azerbaidžano per prezidento rinkimus 2013 metais. Tarp tų deputatų, beje, ir buvusi Estijos užsienio reikalų ministrė Kristina Ojuland.
Kaip papasakojo man pernai iš Azerbaidžano kalėjimo išlaisvinta ir po to į Vakarus emigravusi garsi žmogaus teisių gynėja Leila Junusova, Europos stabilumo iniciatyvos ataskaita „Ikrinė demokratija-2“ remiasi Milano prokuratūros bylos, iškeltos ETPA viceprezidentui, Italijos deputatui L.Volonte, medžiaga. Jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir parodė, kad gavo iš Azerbaidžano deputatų beveik 3 mln. eurų, jog papirktų savo kolegas ir sužlugdytų rezoliuciją dėl politinių kalinių Azerbaidžane.
Aišku, susitarimų mastai tarp europiečių, juodos ikros mylėtojų, ir Alijevo diktatūros visai ne tie, kaip tarp Molotovo ir Ribentropo. Sunku net įsivaizduoti, jog kas nors iš nacistinės arba komunistinės viršūnėlės parsiduotų taip pigiai!
Tačiau galų gale, argi ne atskiri politikai vienu ar kitu būdu formuoja savo šalies politiką? Negi ne jų gebėjimai susitarti su despotais priveda iki katastrofinių pasekmių? Ar tai ne Vinstonas Čerčilis pasakė, kad jis užtartų žodžiu velnią, jeigu Hitleris įsiveržtų į pragarą? Jis ir sėdo tartis su velniu Jaltoje, o po to Potsdame, dėl ko pusė Europos iki 80-ųjų pabaigos gyveno socialistiniame pragare.
Aišku, ikrai ir dovanos – tai smulkmena, tai Europos Tarybos deputatams. Stambūs politikai žaidžia stambiai. Pavyzdžiui, Gerchardas Šrioderis pradėjo vadovauti Šiaurės Europos dujotiekio direktorių tarybai nepadoriai greitai – iš karto po sutarties dėl dujotiekio statybos pasirašymo ir išėjimo iš VFR kanclerio posto. Nesigilinsiu į šią istoriją, ją visi žino.
O štai istorija, kuri mažiau žinoma ir kurią nelabai mėgsta prisiminti. O aš prisiminsiu.
1979 m. balandį Džozefas Baidenas (neseniai jis buvo B.Obamos administracijoje viceprezidentu), o tada tiesiog Delavaro valstijos senatoriumi, JAV senatorių delegacijos sudėtyje atvyko į TSRS aptarti strateginės ginkluotės apribojimo ir amerikiečių ginkluotės Europos dislokavimo klausimų.
Oficialus pranešimas apie derybas buvo parašytas paprasta diplomatine kalba – aptakiai ir gražiai skambančiai. Tačiau kai kas liko ir už protokolo rėmų. Kas konkrečiai, pavyko sužinoti jau po daugelio metų, kada V.Bukovskio pastangomis buvo paviešinta CK KPSS Tarptautinio skyriaus vedėjo pirmojo pavaduotojo V.V.Zagladino ataskaita.
Dokumentas, datuotas 1979 m. balandžio 19-20 d., vadinasi „Apie pagrindinį pokalbio su JAV senatoriais turinį“. Prasideda jis visiškai dalykiniame stiliuje: „Oficialių pokalbių su JAV senatorių delegacija, vadovaujama Dž.Baideno, metu, o taip pat neoficialių pokalbių su delegacijos vadovu ir kai kuriais jos nariais metu pašnekovai išsakė eilę susidomėjimą keliančių pasvarstymų“.
Ketvirtame rašto punkte Vadimas Zaglaninas rašo: „Reikėtų, matyt, pažymėti, kad šį kartą senatorių delegacija oficialiai pokalbių metu neiškėlė nė vieno klausimo dėl žmogaus teisių. Kaip pasakė Baidenas, jiems nesinorėjo „nuodyti atmosferą klausimais, kurie sukelia santykių paaštrėjimą“. Tiesa, pertraukose tarp posėdžių senatoriai perdavė keletą laiškų dėl vienų ar kitų „atsakytų“ (žydų, kuriems nebuvo leista išvykti iš TSRS – aut.past.). Neoficialiame pokalbyje Baidenas ir Lugar pasakė, kad galutiniame rezultate jiems svarbu ne tiek gauti sprendimą dėl vieno ar kito piliečio, kiek parodyti amerikiečių visuomenei, kad jie rūpinasi „žmogaus teisėmis“, įrodyti savo rinkėjams, kad jie „efektingai vykdo jų valią“.
Kitais žodžiais, pašnekovai tiesiogiai prisipažino, kad kalbama apie parodomąjį spektaklį, kad daugumos, t.y. disidentų likimas jų nejaudina.
To pokalbio metu Baidenas paprašė padaryti taip, kad senatorių kreipimasis tais klausimais neliktų be atsakymo – tegul netgi tas atsakymas susiveda į tai, kad „laiškas gautas, tačiau nieko padaryti negalime“.
Štai tokia nelabai graži istorija. Žinoma, niekas nesitikėjo, kad visos tarptautinių santykių aplinkybės iš karto taptų viešos, tačiau kartais būna labai įdomu sužinoti, kaip demokratinės šalys kalbasi su totalitarinėmis už suinteresuotų visuomenių nugarų.
Taip, kad aš, pvz., nelabai nustebsiu, jeigu tyrimo, kurį vykdo amerikiečių spec. prokuroras Robertas Miulerius, metu paaiškės, kad prezidentas Donaldas Trampas turėjo neleistinų konfidencialių kontaktų su Rusijos vyriausybe, Tai turbūt būtų sensacija, bet ne šokas.
Atrodytų, kad tai toli nuo įvykių, dėl kurių mes šiandien čia visi susirinkome. Kita vertus, atkreipkite dėmesį – visų šitų didelių ir mažų įvykių esmė yra sugebėjimas susitarti ir šito sugebėjimo kaina.
Vakarų politinėje filosofijoje sugebėjimas susitarti laikomas vos ne pačia vertingiausia politinių veikėjų ir apskritai politikų vertybe. Ir aš nė vieno blogo žodžio apie tą sugebėjimą nepasakyčiau, jeigu nekalbėtume apie tokio politinio instrumento panaudojimą demokratinių sistemų viduje. Tai yra ten, kur vyrauja teisė, kur yra nepriklausomas teismas, laisva spauda, sąžiningai išrenkamas parlamentas ir atsakinga vyriausybė.
Tačiau kada sugebėjimas susitarti nukreipiamas į totalitarines šalis, į diktatūrą ir įvairų despotizmą, tai neabejotina demokratinėse šalyse vertybė virsta priešingybe.
Todėl, kad despotija nelygi demokratijai, kaip tai nuolat bando mus įtikinti iš JTO tribūnų ir kitų tarptautinių organizacijų autoritarinių sistemų pritarėjai.
Neatsakingos valdžios iš principo niekas negali priversti geranoriškai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Despotiniuose režimuose iš principo nėra tokių mechanizmų. Priversti tokią valdžią ką nors padaryto galima tiktai ultimatumais, tik esant kokios nors bausmės grėsmei. Visiems, gyvenantiems kitoje demokratijos pusėje, tai gerai žinoma.
Todėl bet kokie susitarimai su tokia valdžia – tai arba nepateisinamas nusileidimas su katastrofinėmis pasekmėmis, arba muilo burbulas, kurį pučia besitariančios šalys (kiekviena pagal savo įsivaizdavimą) ir kuris sprogs esant menkiausiam vėjo pakitimui.
Būtent tokie nusileidimai iš demokratijos pusės buvo 1938-ųjų Miunchenas ir 1945-ųjų Jalta. O dar nereikia užmiršti 1973 metų Paryžiaus susitarimų, kurie sustabdė karą ir atvėrė kelią totalitarinių komunistinių režimų įsitvirtinimui Indokinijos šalyse. Su kokiu entuziazmu sovietinė propaganda, kairioji Europa ir amerikiečių pacifistai reikalavo nuolaidų Šiaurės Vietnamui! Ir beveik niekas nepastebėjo, kad po amerikiečių karių išėjimo iš Indokinijos vien tik Kambodžoje per keturis metus komunistinis režimas sunaikino, įvairiais paskaičiavimais, nuo 3 iki 4 milijonų žmonių. Tai yra 47 tūkstančių karių mirtį kovų laukuose JAV antikarinis judėjimas laikė karu, o komunistų sunaikintus milijonus žmonių – taika! Tai jau geriau karas, negu tokia taika!
Susitarimų su despotais muilo burbulai taip pat ne ilgaamžiai. Negi apsaugojo ką nors nuo karo Briand-Kellogo paktas, sudarytas 1928 m. Paryžiuje? Geras dalykas – atsisakyti karo, kaip nacionalinės politikos instrumento. Prie pakto prisijungė beveik visos pasaulio šalys, įskaitant būsimas ateities ašies valstybes. Ir jos gi lengvai tą paktą sulaužė.
O ar apsaugojo 1939 metais Lenkiją prieš penkis metus pasirašytas Susitarimas dėl nepuolimo tarp Lenkijos ir Vokietijos? Ar apsaugojo 1945 metų rugpjūtį Japoniją paktas apie tarpusavio neutralitetą, pasirašytas su TSRS 1941 metais? Ar apsaugojo Lietuvą nuo aneksijos jos su TSRS 1939 metų spalio 10 d. pasirašytas 15 metų susitarimas dėl tarpusavio pagalbos tarp Lietuvos ir TSRS?
Ir, galiausiai, daug kančių patirianti Ukraina, nuo kurios putininė valdžia atrėžė Krymą. Taip, yra galiojantis 1997 metų susitarimas dėl draugystės ir bendradarbiavimo. Taip, yra Budapešto memorandumas, kuriuo didelės ir svarbios šalys garantavo Ukrainai jos suverenitetui apsaugą mainais į branduolinio ginklo atsisakymą. Ir kur šiandien tie susitarimai ir memorandumai, kam jie reikalingi ir kas jų laikosi? Kas likę iš Minsko susitarimų? Tušti popieriaus lapeliai. Sprogęs muilo burbulas.
Išsaugodami veidą, Vakarai dabar apsimeta, kad bando apriboti rusiškąją ekspansiją ekonominėmis sankcijomis. Pavėluotos priemonės. Ukrainai šiandien reikia rimtos karinės-politinės paramos, o sankcijos – tai tik tuščias laiko švaistymas, teisingas, bet tik žiogelio dūris.
Šiandien, rugpjūčio 23 d., gera proga pamąstyti: o ar netapo Ukraina keičiama moneta dideliame geopolitiniame supervalstybių žaidime? Ar nesudarytas neskelbiamas, bet visuotinai suprantamas paktas, pagal kurį nei Gruzijos, nei Ukrainos likimas nėra iš tikrųjų svarbi priežastis tam, kad būtų užkliudyti gyvybiniai didžiosios atominės valstybės interesai?
Ribentropo-Molotovo paktas seniai numirė. Tačiau jo dvasia gyvena. Man atrodo, ji neišnyko iš Europos ir toliau veikia daugelio šalių politiką.
