Nejaugi geriau, kad žemė dirvonuotų?

1
4
- Reklama -
Tebeverda aistros dėl žemės ūkio ministro B.Markausko. KK nuotr.
Tebeverda aistros dėl žemės ūkio ministro B.Markausko. KK nuotr.

Pastaruoju metu kasdien vis girdžiu skalambijant televizijos laidose, spaudoje, kad žemės ūkio ministras Bronius Markauskas „nusavino“ kelių arų privačios žemės sklypelius. Potekstėje pateikiama mintis: „Va, koks tas žemdirbių vadas, tai ko tikėtis iš kitų, jei ministerijos galva tokiais grobuoniškais darbais save garsina?‘‘
Ir kad vienąkart būtų tarp kitko paminėtas ministras, bet dabar beveik kiekvieną dieną kažkokiems oponentams užkliūva B. Markauskas. Net televizijos „Panoramos“ „Dėmesio centre“ laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis nedavė ministrui B. Markauskui prasižioti – puolė iš visų jėgų.
Ir ką tas ministras čia baisaus padarė? Mano supratimu, vieną žemės lopinėlį išgelbėjo nuo dirvonuojančio pūdymo. Dažnai man tenka įvairiu vasaros, rudens laiku keliauti iš Gargždų į Kretingą, kur pro mašinos langą stebiu, kaip iš tolo iškėlusios pilkas galveles linguoja smilgų laukai laukeliai, prie kurių jau seniai buvo prisilietusi technika, žmogaus vairuojama, kokia žemė dirbama ir kokie ruožai apleisti dirvonuoja – ir jokiems politikams neskauda galvos.
Pamenu tuos pokario metų laikus, kai žmonėms privačios žemės lopinėliai kolūkiečiams kolūkių pirmininkų skrupulingu nurodymu buvo išmatuojami aras į arą, kur galėjai pasisodinti daržovių, net pasisėti rugių. Darbštūs mano kaimynai, buvę Alytaus rajono Paliepių kaimo žemdirbiai, išmokę išnaudoti žemės plotelius, kur mano tėvelis ne kartą prasitardavo: „Neliko dirvonų, kad žemė „pūstavotų“, kitaip sakant, kaip ir žmogus valkatautų“.
Tokių apleistų žemių yra dabar mano gimtinėje, Klaipėdos ir Kretingos rajonuose, yra turbūt ir visoje Lietuvėlėje. O kiek nedaug reikėtų: pridėti savo rankas, kad išaugintų derlių, kuris patektų rudeniop į rūsius, kluonus, svirnus.
Gi pagal aprašymus spaudoje, jog pasinaudoję tarnybine padėtimi žemės ūkio ministras ar jo artimieji padėjo įdirbti privatų sklypą – tai lašas jūroje, palyginus su apleistų žemės ruoželiais Lietuvėlės mastu. Netikiu, kad nebuvo atsiklausta sklypų šeimininkų, kuriuos įdirbo ministro artimieji.
Šiuo požiūriu teisus rašytojas iš Skuodo Romualdas Granauskas, kuris savo apysakoje „Gyvenimas po klevu“ jos veikėjams, kaimo žmonėms, rašo, jog teko nelengva dalia: „Kaip gyvensim be savo žemės, be grūdo saujoj, kaip gyvensim tokiame netikrume ir nežinojime?‘‘
„Mano bendraamžių karta su tėvais išgyveno, nes lieka mano žemelės rėžis, kuris nesudegs, kurio neišveš, neištrems, nesprogs. Tai jis apgins nuo bado, nuo ubago lazdos, nuo visko‘‘, – rašė R.Granauskas.
Kiek šioje apysakoje pasakyta apie žemę tiesos, kiek sukelta abejonių, pasvarstymų, kodėl tokia aplinka, padėtis, jog pats rašytojas retoriškai klausia: „Nejaugi viskas dingo be pėdsako, nieko nič nieko nebeliko? Argi žemė tokia negailestinga, jog nė menkos žymelės nepalieka akiai‘‘?
Kartais šmėsteli mintis: jei buvę anų laikų artojai trumpam prisikeltų iš kapų ir pamatytų tuos dabartinius žemės apleistus ruoželius, prabiltų tokia kalba, kad daug kam būtų nejauku, nes žemė, anot R .Granausko, turi atmintį, ji turi gerą atmintį – tai ne koks vanduo, kuris bėgo nubėgo ir nė žymės nebeliko.‘‘
Manyčiau, kad rašantiems apie žemę verta pavartyti R. Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“, nuoširdžiai paimti į rankas, paskaityti ir į problemą pažvelgti plačiau – tai ne vieno ar kito žemės ruoželio problema.
B. Markauskas, prieš tapdamas žemės ūkio ministru, buvo Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, kur ir man, šių eilučių autoriui, teko dalyvauti posėdžiuose svarstant aktualius klausimus. Mane žavėjo B. Markausko ramus būdas, svarstomų klausimų išmanymas, jei buvo susiję su žemės ūkiu, kaimo žmonių kultūra. Nė karto neteko girdėti, kad B. Markauskas, kalbėdamas posėdžio metu, pakeltų balsą ir replikuotų, nors buvo opozicijoje.
Man tenka išsikalbėti su kaimo vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie visą savo gyvenimą turėjo glaudų ryšį su žeme, liejo sūrų prakaitą.
-Kas atsitiko su žeme, nors ana grąžinta tikriems šeimininkams, o daug kur ji dirvonuoja? – paklausiau vieno Priekulės ūkininko.
-Žemė ir žmogus pavargo,- prisipažįsta žemės mylėtojas.- Aš esu žemdirbys ir dažnai atsiklaupęs bei pridėjęs ausį prie žemės paviršiaus tartum vos girdžiu jos pavargusį balsą. Žemė susirūpinusi klausia, ar sugrįš žmogaus rankos, tiek amžių glosčiusios mane?
Čia reikia kurį laiką tik patylėti. Yra ko pamąstyti ir valdžiai, ir žmogui, kad jo rankos kasdien liestų žemės grumstą, vėl bertų grūdą, sodintų daržovę.
Albinas Klizas
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą