Nekurkime naujų Vardų ir pavardžių įstatymų

3
13
- Reklama -
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas

Du vienas po kito ką tik pasirodę nauji Vardų ir pavardžių rašymo įstatymų projektai toliau tęsia šio žanro įstatymų košės virimą, nors gal geriau reikėtų sakyti košės maišymą, žinant kiek metų tie įstatymai yra gimdomi. Pažvelkime į juos, prisiminkime ir vieną ankstesnį bandymą, susijusį su kaimyninės šalies vadovo pastangomis jį priimti.

Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą XIIIP-471 kovo 16 pateikė konservatoriai Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas, Stasys Šedbaras, Vytautas Juozapaitis, Arvydas Anušauskas, Agnė Bilotaitė. Šalia tradicinio straipsnio apie lietuviškus rašmenis išduodamuose asmens dokumentuose, čia atskirai pabrėžiama, kad nelietuvių tautybės asmenų pavardės irgi turi būti rašomos lietuviškais rašmenimis.

Vis dėlto įdomesnis yra 4 straipsnis „Vardo ir pavardės nurašymas ir perrašymas“, čia jau kalbama apie kontraversiškus užsieniečių vardų rašybos reikalus. Įstatymo autoriai siūlo užsieniečio, įgijusio LR pilietybę, asmens dokumentuose vardą ir pavardę „perrašyti lietuviškais rašmenimis, remiantis kitos valstybės dokumentu“. Taigi remtis lotyniškais rašmenimis, bet rašyti lietuviškais. Keblus uždavinys.

Lygiai taip pat su užsieniečiu santuoką sudariusio mūsų piliečio ir jų vaikų pavardės turi būti perrašomos lietuviškais rašmenimis. Tačiau užsieniečio prašymu paso KITŲ ĮRAŠŲ puslapyje galima paraidžiui nurašyti jo pavardę lotyniškais rašmenimis. Ten pat originalią pavardės formą galima įrašyti ir santuoką su užsieniečiais sudariusiems asmenims. Šie siūlymai kartojami jau ne vienerius metus.

Tačiau toks įstatymas kertasi su galiojančiu 1991 m. Vytauto Landsbergio pasirašytu AT nutarimu „Dėl vardų ir pavardžių rašymo“, kur sakoma, kad „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“.

Naujasis įstatymas taptų reikšmingu pakeitimu, nes, pvz., jeigu žinomam pasaulio žmogui už nuopelnus būtų suteikta Lietuvos pilietybė, tai šalia savo nuotraukos lietuviškame pase jis jau matytų ne savo pavardę, bet tik jos „lietuvišką skambesį“, kurio jis gal ir nesugebėtų perskaityti. Ko verta tokia pilietybė?

Kitas Vardų ir pavardžių įstatymas, parengtas mažai kam žinomos Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Seimo „Gegužės 3-iosios“ grupės, dar net neįregistruotas, irgi taikosi į permainas vardų ir pavardžių srityje. Renkami parašai šio įstatymo projektui. Jis vis dėlto skiriasi nuo kitų panašių.

Tradicinis tokių įstatymų straipsnis apie pavardžių rašybą lietuviškais rašmenimis čia iš karto palydimas įspėjimu „išskyrus šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytus atvejus“. Kokie tie atvejai?

„4 straipsnis. Vardo ir pavardės nurašymas ir perrašymas. LR piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir šis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė“. Supratote?

Du klausimėliai: kuriems velniams čia tas ICAO ir kas gali būti tuo šaltiniu? Dėl ICAO, tai įdomu, ar koks nors pasų raštininkas ieškos tų gana komplikuotų dokumentų, bet jei tokių atsiras, prašom, yra internete: „Documents de voyage lisibles à la machine“ – www.icao.int. Sėkmės.

Šaltinio paieška irgi gali pareikalauti nemažai laiko ir pastangų, ieškant „protėvių pagal tiesioginę giminystės liniją, buvusių kitos užsienio valstybės piliečiais“. Ieškant protėvių, tektų nusileisti jei ne į istorijos gelmes, tai bent į šimtmečio įvykius. Čia reikėtų remtis tam tikros analogijos turinčia Lenkijos praktika, kur, pvz., vietovardžiai mažumų kalbomis jos teritorijoje negali būti sugrąžinti, jeigu jie 1933-1945 laikotarpiu buvo suteikti Trečiojo Reicho ar Sovietų Sąjungos, t.y. okupacinių valdžių. Tokia nuostata užfiksuota Lenkijos tautinių mažumų įstatyme.

Lietuvos atveju tokiais šaltiniais reikėtų nepripažinti civilinės būklės aktų dokumentų, išduotų okupuotose ir praradusiose Lietuvos jurisdikciją teritorijose, turiu minty 1938-1945 Klaipėdos kraštą ir 1920-1939 Vilniaus kraštą, kuriuose lietuviškos pavardės, nieko neatsiklausiant, buvo ištisai vokietinamos ir lenkinamos. Pvz., radus kuriame nors archyve pavardę Edward Filipowicz, nereikėtų galvoti, kad pagal pavardę tai „tikras“ lenkas. Taip Vilniaus okupacijos laikotarpiu buvo perkrikštytas žinomas muzikas, vienas „Lietuvos“ ansamblio vadovų Eduardas Pilypaitis. Tokių atvejų buvo tūkstančiai.

Pasityčiojimo iš pavardžių būta ir kitur. Štai lenkai suskaičiavo, kad vien Gdanske Vokietijos valdymo laikais nuo 1874 iki 1944 metų buvo valdžios pakeistos 24 810 lenkų pavardžių. Jos buvo verčiamos į vokiečių atitikmenis, lenkiškos fonetikos užrašymus vokiška rašyba, lenkiškų pavardžių priesagų pakeitimus. Vilniaus krašte lenkai neatsiliko, kiek lietuvių pavardžių čia buvo sulenkinta, gaila, niekas neskaičiavo. Neatsilieka ir dabar, net Punsko-Seinų krašte tikra lietuviška pavardė tapo retenybe.

O dabar apie tą nelaimingą projektą, susijusį su Lenkijos prezidento priešmirtiniu vizitu į Vilnių. Pasakysiu išmąstytą mintį: gal ir gerai, kad to įstatymo nepriėmė, nes jis būtų įnešęs dar daugiau sumaišties. Štai kas dėstoma to projekto 3 straipsnyje.

„…Vardas ir pavardė… rašomi lietuviškais rašmenimis, išskyrus 2 ir 3 straipsnio dalies atvejus“. Tie atvejai: „Pavardė rašoma kitais lotyniško pagrindo rašmenimis, jeigu taip įrašyta dokumento šaltinyje“. Visa bėda kaip tik tas šaltinis. Okupuotame Vilniaus krašte, jau minėta, jokie lietuviški pavardžių užrašymai buvo negalimi, tik lenkiški. Negi jais galima remtis?

„Užsienio valstybės piliečio dokumento šaltinyje įrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, nurašomi paraidžiui lotyniško pagrindo rašmenimis“. T.y. taip pat, kaip ir 1991 m. AT nutarime, bet apie užsieniečių pasigriebtų Lietuvos nuotakų pavardes čia neužsiminta. Taigi, pagrindinės problemos neišspręstos, o dėl šaltinio išspręstos netinkamai, sukelsiančios dar daugiau problemų.

Ką gi daryti dabar? Siūlyčiau paprastą išeitį. Konstitucinio Teismo sprendimu kreipusis į kalbos specialistus, tiesiog vykdyti jų nurodymus, jie seniai pagarsinti: vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis, bet asmenims, įgijusiems LR pilietybę, vardus ir pavardes rašyti lotyniškais rašmenimis pagal šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą, tokį patį principą taikyti su užsieniečiais santuoką sudariusioms, jų pavardes paėmusioms LR pilietėms ir jų vaikams.

Tinkamas šių nurodymų įgyvendinimo būdas būtų ne kurti naujus įstatymus, bet papildyti esamo AT 1991 01 31 nutarimo 3 punktą. t.y., greta nuostatos „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame LR piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“, pridėti „taip pat su užsieniečiais santuoką sudarantiems ir jų pavardes paimantiems LR piliečiams ir tokių sutuoktinių vaikams“.

Toks pataisytas nutarimas visiškai atitiktų Europos tautinių mažumų apsaugos konvenciją, Lietuvos-Lenkijos draugystės sutartį, iš esmės pratęstų įprastą Lietuvoje praktiką. O svarbiausia, nutrauktų kilometrines diskusijas, parašų rinkimų vargus, Seimo ir tautos supriešinimą.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą