Algimantas Rusteika
Visos iki vienos valstybės turi savo karines doktrinas, kuriose numato galimus priešininkus. Ir kariniai planuotojai sudaro konkrečius planus, pagal kuriuos plėtojama kariuomenė, perkama ginkluotė ir vykdomos pratybos.
O propaganda paima tikrą faktą: „Valstybės X generalinis štabas turi planą, ką daryti karo su valstybe Y atveju“, bet nutyli kitą faktą – valstybė Y turi analogiškus planus, ką daryti su valstybe X. Nes tam ir egzistuoja generaliniai štabai.
Ir vieną gražią dieną propagandistas ištraukia tokį planą, užsideda siaubo kupiną veidą ir praneša: „JIE JAU TURI KONKREČIUS PLANUS MUS BOMBARDUOTI!“ Turi. Kaip ir mes juos.
Dar blogiau – kariškiai pagal tuos planus treniruojasi. Lakūnai mokosi skristi, artileristai – šaudyti, štabai – vadovauti! Taigi vyksta kažkas visiškai skandalingo – kariuomenė mokosi kariauti! Didžiausias propagandos menas čia net ne melas. Meluoti nereikia.
Užtenka pasakyti pusę tiesos ir nutylėti kitą pusę. „Jie turi mūsų tiltų sąrašą.“ Žinoma, turi. „Jie žino mūsų aerodromų koordinates.“ Būtų keista, jeigu nežinotų. „Jie yra apskaičiavę, kokiomis raketomis galėtų sunaikinti mūsų karinius objektus.“ Jeigu nėra apskaičiavę – reikėtų atleisti jų generalinį štabą.
Bet niekas neprideda paskutinio sakinio: mes apie juos esame apskaičiavę tą patį. Ir tada gynybos planas tampa „agresijos planu“, karo scenarijus – „ruošiamu karu“, taikinių sąrašas – „įrodymu, kad jie rengiasi pulti“, o eilinės karinės pratybos – „repeticija prieš invaziją“.
Tą patį triuką vienu metu atlieka abi pusės. Vieni rodo priešininko pratybas ir sako: „Matot? Ruošiasi karui.“ Antri rodo pirmųjų pratybas: „Matot? Mes juk sakėm, kad jie ruošiasi karui!“ Ir nuostabiausia, kad abu rodo tikrus vaizdus.
Ir tada pats faktas, kad kariuomenė pasirengusi kariauti, tampa „įrodymu“, kad ji būtinai ketina kariauti. Ir propagandą pamatyti daug sunkiau, nes bukuomenė klykia: „Bet juk jie tikrai turi tokį planą!“
Baisu. Dar daugiau – jų kariuomenė turi ginklų! Padėtis žiauriai rimta. Ir koks siaubas – mūsų patriotiški žurnalistai išsiaiškino, kad, jeigu prasidėtų karas, priešininko aviacija planuoja smūgius mūsų kariniams objektams.
Čia jau viskas. Įrodymai ant stalo. JIE PLANUOJA MUS BOMBARDUOTI.
Nes negi neaišku, kad jeigu mūsų tankas stovi pasienyje – atgraso, o jų tankas pasienyje telkiasi puolimui? Mūsų naikintuvas skrenda palei jų sieną – vykdo oro policijos ir gynybos užduotis, o jų naikintuvas palei mūsų sieną provokuoja!
Čia viskas labai paprasta! Reikia tik žinoti, kurioje žemėlapio pusėje stovi televizorius su Jakilaičiu ar Kiseliovu.
Beje, kitoje sienos pusėje šiuo metu rodoma lygiai tokia pati laida. Tik ten diktorius susirūpinusiu veidu rodo mūsų pratybas ir generolus prie žemėlapio. Ir sako: „Matote? Mes juk perspėjome. Jie ruošiasi mus pulti!“
Žiūrovas atsisėda giliau į fotelį ir pagalvoja: „Šunsnukiai.“ Tuo pat metu mūsų žiūrovas, žiūrėdamas į jų televizorių, sugriežia dantimis: „Šunsnukiai.“ Ir štai pagaliau abi tautos visiškai sutaria bent vienu klausimu: kitoje pusėje gyvena šunsnukiai! Tikslas pasiektas.
Iš normalaus karinio planavimo kas savaitę pagaminama po naują pasaulio pabaigą. Pirmadienį: „Nutekėjo slaptas priešo puolimo planas!“ Antradienį: „Priešo pilotai treniravosi smogti taikiniams!“ Trečiadienį: „Palydovai poligonuose užfiksavo tankų judėjimą!“
O ketvirtadienį: „Generolas pripažino: karo atveju bus naudojamos raketos!“ Penktadienį: „Ekspertas perspėja – jie gali smogti per 17 minučių!“ Šeštadienį galima pailsėti, išgerti alaus, pažiūrėti kašę. O sekmadienį – analitinė savaitės laida: „Kodėl visuomenė nepakankamai rimtai vertina augančią karo grėsmę?“
Ir žmogus po pusmečio jau gyvena ne valstybėje, o priešakinėje fronto linijoje. Kaimyninė valstybė jam nebe valstybė. Ten nėra santechnikų, buhalterių, girtų dėdžių, vaikų ir šuniukų, neišmokėtų paskolų, įsimylėjėlių paupiuose ir žmonių, kurie sekmadienį kepa kotletus. Ten yra kruvinas, baisus PRIEŠAS.
O jeigu kas nors pasako: „Palauk, gal ne kiekvienas jų veiksmas reiškia, kad rytoj puls?“ – iškart atsiranda klausimas: „O kieno tu pusėje?“ Čia propaganda jau atėmė teisę net suabejoti savo politiniais vagimis, netampant kitos pusės agentu.
Klausimas tampa išdavyste, o abejonė – nelojalumu. Ir tada nebereikia nei cenzūros, nei garsiojo tarybinio radijo zirzeklio. Žmonės vieni kitus užzirzia patys. Nemokamai. Savanoriškai ir su patriotine liepsnele akyse.
Nes mes propagandos neturime, o tik strateginę komunikaciją. Tai jie turi propagandistus, o mes tik nuostabius komunikacijos ekspertus. Jie vykdo informacines operacijas, o mes juk tik didiname visuomenės atsparumą. Tai tie niekšai nutyli nepatogius faktus – mes neplatiname priešo naratyvų…
Paprasta kaip dukart du! Svarbiausia – nesumaišyti uniformų, ypač kai visuomenė jau pakankamai supriešinta. Tada argumentų apskritai nebereikia. O kam? Yra daug greitesnis žmogaus politinės techninės apžiūros metodas. Kieno Krymas?
Nuostabus klausimas. Šimtmečiai istorijos ir karų, tarptautinė teisė, okupacija, aneksija, žmonių likimai, sienos, geopolitika, o visa tai telpa į tris sekundes. Atsakei teisingai – važiuok. Atsakei neteisingai – kelk kapotą, rankos už galvos, pražerk kojas ir veidu į sieną.
O gal pasakei: „Palauk, o apie ką konkrečiai mes kalbame?“ Viskas. Agentas. Nes normalus žmogus neaiškina. Normalus žmogus žino slaptažodį. Klausimas „Kieno Krymas?“ tokiame pokalbyje jau seniai ne klausimas apie Krymą.
Tai politinis CAPTCHA: „Pažymėkite visus langelius, kuriuose yra teisinga pasaulėžiūra, ir įrodykite, kad nesate Tėvynės išdavikas.“ Kitoje pusėje stovi toks pats muitininkas, tik klausimynas kitoks. Ar tai karas, ar „specialioji operacija“? Pabandyk atsakyti ne taip – viskas aišku, NATO propagandos auka.
Normalus patriotas iš viso į tokius klausimus atsakinėja tik teisingais, diagnostiniais žodžiais. Pavartoji ne tą žodį – kito akyse sužėri raudona lemputė: TIKRINAMAS LOJALUMAS. Nes demokratijos pasaulyje svarbiausia jau ne tai, ką žmogus galvoja. Svarbiausia – ar jis vartoja mūsų chebros žodyną.
Ir štai – LRT studijoje jau dega raudonas fonas, ekrano apačioje slenka užrašas „PASAULIS ANT KATASTROFOS SLENKSČIO“. Atsargos majoras aiškina, ką reiškia jų generolo kairiojo antakio krustelėjimas. Kitoje sienos pusėje tuo pačiu metu sėdi jų atsargos majoras. Ir šneka tą patį.
Abi bukuomenės tuo metu nuoširdžiai įsitikinusios, kad priešininko žmonės yra apdoroti propagandos. Ir abi turi daugybę įrodymų. „Pažiūrėkit, kuo jie tiki!“ Kita pusė duria pirštu atgal: „Pažiūrėkit, kuo jie tiki!“
Tačiau mes informaciją vertiname kritiškai! Žiūrime tik tuos kanalus, kuriais pasitikime! Skaitome tik tuos autorius, dalijamės tik tais ekspertais, kuriais reikia! O jeigu pasako ne tai, kuo tikime, nustojame pasitikėti ekspertu. Taip veikia kritinis patriotinis mąstymas.
Ir pasiekiamas aukščiausias patriotizmo lygmuo. Žmogui nebereikia uždrausti svetimos nuomonės, nes jis pats jos nebenori girdėti. Nebereikia ir cenzoriaus – pats užblokuoja. Nebereikia ir KGB, VSD ar SBU. Tam yra komentarų skiltis.
Ten per minutę nustatoma, kas vatnikas, kas nacis, kas kremlinis ar globalistas, kas fašistas, rusofobas ar rusofilas. Kas čiulpia Putinui, kas Zelenskiui. Ir patriotai patys pasirenka teisingas naujienas.
Patys pasipiktina, suranda priešą, demaskuoja kaimyną. Ir būtinai užduos kontrolinį klausimą: „Kieno Krymas?“ O kitoje sienos pusėje kitas žmogus tuo pačiu tonu užduos savo kontrolinį: „Kas pradėjo karą Donbase?“ Ir abu net nesiklausys atsakymo.
Nes tikriems patriotams reikia sužinoti tik viena: ar tu mūsų. „Ты чьих будешь, холоп?“ O jeigu koks vaikas pradės juoktis: „Žiūrėkit, karalius nuogas!“ – minia net nežiūrės į karalių, atsisuks į vaiką: „O kieno Krymas?“
