Rinkimai, rinkimai….

3
10
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.

Pagaliau „klebono“ rinkimai jau – istorija. Dabar galima ginčytis, diskutuoti, keiksnoti ar net muštis krūtinėn, bet negalima nieko pakeisti. Ar rinkimų rezultatai ką nors nustebino?Nemanau. Kad D.Grybauskaitė liks savo vietoje, jei nebus pasiūlyta kas nors „aukštesio“ ES, rašiau prieš metus ir dar keletą kartų kartojau.

Jei kas nors Briuselyje ką nors ir galvojo ta tema, tai po pereitų metų lapkričio mėnesio milžiniškos diplomatinės nesėkmės Vilniuje, kuri virto nesibaigiančia kraujuojančia žaizda Ukrainoje bei Europos sienų perbraižymu, tokios mintys net uoliausiems Prezidentės rėmėjams iš galvos išdulkėjo.

Prisipažinsiu, apsirikau, nes maniau, kad pakaks pirmo turo. Kodėl nepavyko „vienu mostu“? Gal todėl, kad tas balsuotojų skaičius buvo aukštesnis nei 50 procentų. Žiūrėkite, kai antrame ture atėjo balsuoti mažiau, tai ir rezultatas gerokai šoktelėjo į viršų. Gal ir dėl kitų priežasčių. Jei viskas būtų išspręsta pirmame ture, tai pabandykite įsivaizduoti, koks procentas balsuotojų būtų atvykę prie urnų dėl Briuselio „geradarių“? Nemanau, kad jis būtų aukštesnis, o ne kur kas mažesnis.

Atvirai kalbant, aš nė kiek neabejoju, kad Z.Balčytis galėjo laimėti, jei socialdemokratai tikrai būtų norėję laimėti. Deja, tai, mano galva, tebuvo neblogas viešas vaidinimas ir galbūt kažkokio susitarimo sąžiningas vykdymas. Kodėl? Todėl, kad niekada neptikėsiu, jog „senas vilkas“ J.Bernatonis, kuris ten grojo ne paskutiniu smuiku, ar J.Olekas, kuriam supratimo ir vaizduotės tikrai netrūksta, o tarp dvylikos tūkstančių partijos narių (berods, tiek, o gal daugiau turi LSDP) ir gebančių strateguoti bei kovoti tikrai ne vieną dešimtį surasi, taip primityviai ir stagnatiškai mąstytų ir rinkiminę kampaniją organizuotų.

Aišku, didėjant metų kuprai, žmogus keičiasi, bet ne tiek, kad nebemokėtų politinio „pokerio“ išlošti. Ne, kaip norite, taip galvokite, bet aš nepatikėsiu socialdemokratų viršūnės žabalumu ar tuščiagalviškumu, todėl ir sakau: „viskas atlikta pagal planą“.

Jau matau persikreipusius kai kurių veidelius ir tarsi girdžiu paniekos žodelius. Ne, ne, palaukite. Jei taip norite, tai pabandykime dar kiek pasilikti prie šitos temos. Gerai, klausimas: ar buvo įmanoma pakeisti, nepaisant Briuselio „kopūstų“ palaiminimo, didžios dalies mūsų šalies slaptų oligarchų pritarimo, eilinių rinkėjų, kuri yra trečioji jėga šitame procese ir stebuklingais atvejais – lemiančioji, nuomonę, o tuo pačiu ir rezultatą?Aišku, kad taip. Ką reikėjo daryti?

Jau pačioje pradžioje startuojančios rinkiminės kampanijos rašiau, jog norint nustumti veikiančią Prezidentę nuo „sosto“, būtina „lupti“ konservatorius, kad net „kudlos dulkėtų“. Atrodė, taip ir įvyks. Parlamentas sukūrė A.Skardžiaus vadovaujamą komisiją buvusios vyriausybės darbeliams išnagrinėti. O ten yra įdomių dalykėlių, yra kuo ir kaip „zakristijoną“ Andrių prie kryžiaus prikalti. Ir koks rezultatas? Kaip įprasta mūsuose – pliurpalynė. Pasvarstė, padiskutavo, „zakristijonui“ vos „pasiutligės“ neįvarė ir nutilo. Nei rimtesnio nagrinėjimo, nei atviresnio ir aiškaus viso to viešo pristatymo, kad rinkėjas pamatytų ir imtų mąstyti.

Suprantu,t oks veiksmas kai kam atrodo tarsi „džino iš butelio“ paleidimas, kurį vėliau sunkiai atgal beįvarysi, bet kas nors kada nors turi ryžtis pasakyti tiesą apie milžiniškas sumas konsultantams užsienyje, apie…

Arba kitas, jau pačio buvusio pretendento į „klebonus“ar jo štabo pateiktas rimtas ir būtinai reikalaujantis atsakymo klausimas: kodėl praėjusi vyriausybė nesiskolino iš TVF, o skolinosi iš privačių amerikiečių kapitalo bankų už dvigubai didesnes palūkanas ir taip neišvengiamai galimai padarė žalą Lietuvos valstybei?

Ir kas iš to? Nieko. Pateikti pateikė, o toliau ir vėl į burnas vandens prisisėmė.

„Zakristijonas“, kaip visada, atsakydamas į tokį klausimą, ėmėsi demagoginių išvedžiojimų, postringavimų apie tai, jog TVF galimai būtų pareikalavęs devalvuoti litą, o konservatorių vyriausybė, besirūpindama žmonių likimais, nebūtų galėjusi sutikti su tokiu skaudžiu pasiūlymu.

Ką į tai turėjo atsakyti socialdemokratų kandidatas ar jo štabas, jei tikrai norėjo sužinoti ar viešai pasakyti tiesą? Ogi tai, kad devalvacija vis vien buvo įvykdyta, bet taip vadinama vidinė. Kai vienu mostu sąmoningai, dėl daugelio priežaščių, kurių daugelis absoliučiai nenaudingos šaliai, buvo sumažintos gyventojų pajamos, padidinti mokesčiai, iššaukta bedarbystė, papildoma emigracija bei daugelis kitų veiksnių, o tuo pačiu vis vien žiauriai įbrista skolų užsienio bankams liūnan.

Juk socialdemokratai teisūs, kai kalba apie krizės padarinių užvertimą ant paprastų krašto žmonių pečių.

Ši atvira ir išsami vieša diskusija būtų daugeliui rinkėjų atvėrusi akis. Nuvainikavusi „zakristijono“Andriaus nesibaigiančius gyrius, kaip jis drąsiai, pasiaukojančiai, demonstruodamas pavyzdį visai Europai, sustabdė ir nugalėjo krizę. O jei būtų atimtas „laurų vainikas“, tai būtų neišvengiamai gimęs poreikis išsiaiškinti, o kas „dirbo“ tuo svarbiausiu konsultantu. Va, čia galėjo ir susvyruoti konsultanto reitingai.

Manau, kad pakaks ir tų dviejų pavyzdžių. Viliuosi, kad atrasiu laiko į šiuos klausimus išsamiau atsakyti atskirame rašinyje. Dabar jau galima, dabar jau rinkimų kampanija praėjo ir visa tai neatrodys kaip kurios nors pusės užsakomasis straipsnis.

Sakykite, ar taip kovojama rimtuose tikruose rinkimuose? Ar taip siekiama pergalės?Ne. Jei nori laimėti rinkėjo simpatijas, sakyk jam tiesą. Nors dauguma politikų iki šiol tebegalvoja, kad to daryti neverta, o geriau pasakoti apie tai, kokį nepaprastą gyvenimą jie sukurs, jei bus išrinkti, – ir tuo dalinai yra teisūs, nes mes vis dar mėgstame pasakas ar legendas, bet kasmet didėja skaičius tų žingeidžių, kurie nori suprasti ir patys nuspręsti ir to nematyti gali tik aklas arba politinis arogantas.

Tiek to. Prezidentas mūsuose – tik didesnis ar mažesnis svetimos valios vykdytojas, taip sakant – Vašingtono „generalgubernatorius“. Aišku, norėtųsi, kad jis tikrai, o ne deklaratyviai būtų ne vien bedvasių Konstitucijos straipsnių, bet ir tautos lūkesčių garantas, bet tam reikia valios ir pasiaukojimo.O kur tu šias laikais rasi tokį, kuris savo gerbūvį ar karjeros troškulį vardan tautos ateities aukotų ar sąžiningai jai tarnautų?

Ne, aišku, tokių tikrai tautoje surasim, ir ne vieną, bet jiems politikon ir valdžion durys užtrenktos, nes jie savarankiškai mąsto ir savo giesmę gieda. Be to, jie kaip ir dera idealistams – biedni kaip zakrastijos pelės, o demokratija, jei nori ką nors pasiekti, reikalauja pinigų. Ir nemenkų pinigų. Todėl turi parsiduoti arba norėdamas, kad tavęs apopleksija nuo emocijų netrenktų ir anksčiau laiko pas Abraomą vakarienei nenukeliautum, tapti apolitišku. Gal todėl beveik pusė visų rinkėjų paskutinį dešimtmetį į rinkimus neina ir namuose vis daugiau žmonių lietuviškų „teisingų“ žinių nebežiūri? Gal.

Taigi, manau, kad toliau burnos aušinti dėl „klebono“ rinkimų – neverta. Išsirinkome – tai išsirinkome. Taip sakant, demokratinėje valstybėje privalu pripažinti daugumos požiūrį.

Ak, jei taip būtų visada ir taip elgtųsi tie išrinktieji. Dažnai jie, pasiekę išsvajotą tikslą, save sutapatina su dievais, ar tokia klausos ir regos negalia užpuola, jog elgiasi kaip pakaustytos blusos, kurios refleksiškai lyg ir šokinėja, bet kandžioja tik viena kitą. Nieko nuostabaus, nes politikai, kurie menkai ką geba, neįgali kitaip tarpusavyje konkuruoti kaip kaltindami vieni kitus ar kaimynus.

Dar keletas žodžių apie rinkimus Briuselio daržui. Juokinga klausytis, kaip „zakristijonas“ Andrius nuo pirmadienio nesveikai kikendamas baksnoja „djakono“ Algirdo pusėn ir džiaugiasi, kad į jo kvietkyną šiek tiek daugiau rinkiminių akmenėlių primėtyta. O kas iš to? Abiejų rezultatas – mizernas,t ik po du „sodinukus“ į tą briuselišką daržininkų parodą atrinko. O prieš penketą metų rezultatai buvo kitokie. Tai kuo čia džiaugtis? Gal tuo, kad vienas iš jų – „atjaunėjęs“ Landsbergis?

Beje, dėl to yra verta džiūgauti, nes „demokratiška“ kartų kaita kvietkyno viršūnėjė gali reikšti tik viena: vyskupas – emeritas sumanė labai netolimoje ateityje senąjį nuplikusį „zakristijoną“ į jaunesnį, geresnės „prekinės išvaizdos“ pamainyti. Kas nepavyko jam, tas gal pavyks giminės pratęsėjui? Šiuo atveju, kol galimas pretendentas „stažuosis“ Briuselyje, išlieka viltis, kad jis ten neprigis ar visai „susitrauks“, o gal ta „stažuotė“ jam patiks ir jis ilgiau užsiliks.

Taip, jei negali viešai to pasakyti, tai baksnoji kaimyninio kvietkyno pusėn ir demonstruoji džiaugsmingą veidelį, nors sieloje jau tamsu, šalta ir naktimis drebulys krečia bei įkyrios mintys lenda: „Gal dar pavyks vėl mašinyte su švyturėliais pasivažinėti?“

Ne, dviem sisteminiams politiniams kvietkynams reiktų labai ir labai sunerimti, nes rinkimų rezultatai jiems tikrai nėra tokie palankūs, kaip jie vaizduoja. Liberalai – nebaisūs. Jų dabartinė sėkmė – tai tik jaunų maksimalistų iškreiptos vaizduotės apie „laisves ir demokratijas“ padarinys. Žinant, kad jaunos kartos nė vienoje šalyje, nė vienoje jų kaitoje ypač uoliu politikavimu nepasižymi, tikėtis, kad liberalai sudarytų rimtą konkurencija konservatoriams ar soclialdemokratams – neverta. Kaip nebaisus jiems ir V.Tomoševskis. Jis visada turi ir turės tiek, kiek turi. Bet „paksistų“ ir „valstiečių“ sėkmę būtina išanalizuoti ir labai rimtai įvertinti.

Prezidentas R.Paksas, priešingai „žymių“ politologų vertinimams, dar „nemirė“ ir jo vėliava galimai vis dar tebeturi daug didesnį poveikį nei „žymieji“ pranašauja.Teisūs buvo „zakrastijonas“ su „djakonu“, kai jam kandidatuoti į „klebonus“ neleido. Oi, kaip teisūs! Rezultatai galėjo būti absoliučiai nenuspėjami…

Manau, pakaks apie tuos rinkimus. Nors „po mūšio kumščiais nemojuojama“, bet mąstyti visada sveika ir patartina.

Deja, mes su jumis tuo ne visada pasižymime. Rinkimai pasibaigė, o kas toliau?Artimiausiu laiku nebus koalicijos pakeitimų, jei socialdemokratai eilinį kartą nesusimaus. Realiai jie turi teisę reikalauti iš „klebono“ valdžios stabilumo, nes visus įsipareigojimus įvykdė. Tik „klebonas“ dažnai paklūsta „vyskupui – emeritui“, o šis niekada pagal patarlę „žodis – ne žvirblis“ negyveno ir savo pažadų nesilaikė. Telieka tikėtis, kad „djakonas“ nesileis apmaunamas.

Bet čia – kvietkynų kovos, ir jos vienaip ar kitaip išsispręs, nors niekada nesibaigs. O mums? Mums iš tų rinkimų kokia nauda?

Nenorėčiau būti pranašu, bet galimai mes „prapylėme kaip švedai prie Poltavos“. Ramu nebus. Apie mūsų namus didės chaosas, agresyvumas, o mes patys ir toliau vykdysime provokacinius šeimininko užsakymus, ir mūsų galimybės prisišaukti nelaimę valstybei ir tautai nė kiek nesumažės, o atvirkščiai – tik didės. Galėjome turėti nors viltį viso to išvengti, dabar jau apie tai svajoti – per vėlu. Duok dieve, kad būčiau neteisus…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą