Rusai geopolitinių šachmatų partiją Ukrainoje išlošia

59
7
- Reklama -

Jei Kijevas nepakeis savo pozicijos, o tai jis vargiai gali padaryti, nes už jų nugaros stovi taip vadinama „karo partija“ - nacionalistai, tai jis bus priverstas eiti pasitikti savo galo - bus priverstas eiti į Krymą, kur jų jau laukiama. kremlin.ru nuotr.

Taigi, Slavianskas, Krematorskas ir kiti miestai šiaurinėje Donecko srities pusėje jau tvirtai paimti Kijevo armijos žinion. Sukilėliai atsitraukė į Donecką ir Luganską bei kai kuriuos jų priemiesčius. Ukrainos valdžia skelbiasi pradėjusi šių miestų apsiaustį, o Maskvos žiniasklaida nė kiek nebando sušvelninti padėties ir skelbia beveik tą patį. Dar ir prideda, kad Donecką pradėjo bombarduoti. Ir ne tik bombarduoti. O pasienyje toliau vyksta susirėmimai. Ir tokie susirėmimai, kad sviediniai lekia į Rusijos teritoriją.

Taip, sukilėlių padėtis atrodo beviltiška, ir mūsų patriotai jau trina rankas ir beveik skelbia tostus. Ypač tie, kurie priklauso mūsuose sukurtoms taip vadinamoms uždaroms draugijoms Ukrainos armijai remti. Koks ten jų rėmimas ir kaip jie tai daro – galima nuspėti. Neatmestina, kad tai tėra tik priedangos organizacijos, generuojančios iš įvairių šaltinių gaunamas ir pagal paskirtį perduodamas lėšas šio pilietinio karo Ukrainoje eskalacijai.

Tiek to, šį kartą ne apie Lietuvos indėlį į šias pilietines pjautynes kalbame, nors istorikai neabejotinai tai tyrinės ir, jei jie bus savistovūs ir sąžiningi nors patys sau, lietuviai ten bus nutapyti ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis. Tai jau sakiau daug kartų.

Pabandykime pažvelgti į visa tai iš kitos pusės, nes dabarties platūs aiškinimai, kad V.Putinas išsigando tolimesnių sankcijų, todėl atiduoda Donecko ir Lugansko sritis, išplaukia iš rašančių emocijų ir jų lūkesčių, kai tikrumoje absoliuti dauguma pasaulio politologų kitaip vertina šią asmenybę: „Rusijos Prezidentas yra užkietėjęs pragmatikas“.

Kaip žinia, pragmatikai tuo ir pasižymi, kad neleidžia emocijoms įtakoti savo gyvenimo ir priimamų sprendimų. O sprendimus jie priima labai gerai pasvarstę ir žvelgdami į daug tolimesnę ateitį nei absoliuti dauguma. Aišku, tai neapsaugo nuo klaidų, bet jas tik ženkliai sumažina.

Į rusų žodžius – neįsiklausoma

Kaip bebūtų kai kam keisti, ar kitiems džiaugsmingi šie sukilėlių pralaimėjimai, drįstu teigti, kad Rusija šią geopolitinę partiją išlošia.

Visi tie, kurie besąlygiškai įtikėjo sisteminėje žiniasklaidoje nuolat bauginančiai skambančiais teiginiais apie „atgimusi rusišką imperializmą“, „neabejotiną Rusijos agresyvumą“ ar „nuolatinę Rusijos svajonę atgimdyti Sovietų Sąjungą“, nepatikės šiuo teiginiu ir jiems jis atrodys visiška klejone. Neskubėkite. Viskas – ne taip paprasta. Tikrai, jei visa tai priimtume už „pamatinius akmenis“, tai kitokio „namo“, išskyrus mūsų įsivaizduojamą, ir negali iškilti, bet, jei pradinius taškus pakeistume pragmatiškumu, viskas stosis į savo vietas.

Aš jau nuo pat pradžių buvau vienas iš tų, kuris skelbė, kad tos nesibaigiančios žiniasklaidos atakos „rusai eina“ – iš piršto laužtos. Tikrumoje Rusija neplanavo po Krymo perėmimo toliau veržtis į kontinentinę Ukrainą. Jie to net nesvarstė.

Po Rusijos senatorių Prezidentui suteiktų įgaliojimų panaudoti karines pajėgas Ukrainoje, Senato Pirmininkė V.Matvijenko (beje, ukrainietė) aiškiai pabrėžė, kad Rusija nesiruošia kariauti su Ukrainos armija. Mes tuo nepatikėjome. Be reikalo. Vėliau tą patį keletą kartų tvirtino ir pats Prezidentas.

Beje, daugumas politikų ir įvairiausio plauko geopolitikos analitikų ypač pabrėžia, kad V.Putinas savo žodžio laikosi, ir tai esanti jo stiprioji pusė.

Rusai daug daugiau atvirai kalba apie savo tikslus ir siekius, bet mes kažkodėl įpratome to negirdėti. O gal sąmoningai nenorime girdėti?

Gal to tiesmukiškumo baimės vedami Ukrainoje ir mūsuose taip kovojama su rusų televizijomis? Gal? Tik visos šių kovotojų pastangos – bevaisės. Šiandieniniam pasaulyje skirtingos nuomonės į skrynią nenukiši ir jos sklaidos įsakymais nesustabdysi.

Taigi, norėdami suprasti, privalome atsirinkti šių įvykių eigoje kertinius „akmenis“.

Kertiniai „akmenys“

Pirmiausiai turime pripažinti atvirai, kad vasario 22 dieną Kijeve buvo įvykdytas valstybinis perversmas.

Tikrumoje prieš V.Janukovyčių, kuris niekada nebuvo visiems teisingas ir valingas vadovas, bet teisiškai pasaulio bendrijos pripažintas ir demokratiškai išrinktas, buvo panaudotos poveikio priemonės ir šis vėliau priverstas bėgti iš šalies.

Yra nemaža liudijimų, kad V.Janukovyčiaus kortežas jau vasario 21 dieną buvo apšaudytas ir vienas jo asmens sargybinių neteko gyvybės. Po to jis „nusileido“ ir sutiko pasirašyti teikiamą susitarimą. Tiesa, jam pavyko atitolinti naujų rinkimų datą ir tai jo klanui atrodė didžiuliu laimėjimu.

Bėda tai, kad šis dokumentas, kuris realiai galingai susiaurino jo galias, netenkino tikrųjų viso sumanymo iniciatorių. „Veikiantis Prezidentas, kad ir labai apkarpytomis galiomis,vis vien išlaiko tam tikrus politinius svertus. Tuo jis išlieka kliuviniu tolimesniems planams, o gautas ir jau pradėtas realizuoti sutikimas iš Maskvos paremti Ukrainą 15 milijardų dolerių paskola, suteikia jam didesnį pasitikėjimą savimi, būtiną stabilumą ir manevro laisvę. Laukti nebėra prasmės. Jis nepasitrauks. Arba dabar, arba…“ (Iš vieno Ispanijoje registruoto portalo, kuriame skelbiama apie JAV pasiuntinio Ukrainoje ir vieno iš opozicijos lyderių pokalbio ištrauka).

Apie tai reiktų rašyti atskirą rašinį, nes pasikėsinimai į V.Janukovyčių ir jo traukimasis iš Kijevo bei atsiradimas Rusijoje, kur jis realiai taipogi nelabai buvo pageidautinas, galėtų virsti kvapą gniaužiančiu pasakojimu arba geru trileriu. Tiek to, gal kada tokiam sumanymui ir atsiras laiko.

Antra, Rusijai nereikia dalies Ukrainos, kad ir tos, kurios 10 procentų visų dirbančiųjų gamina 20 procentų šalies BVP.

Visos tos kalbos apie lyg ir esančius planus okupuoti Lugansko, Donecko, Dniepropetrovsko, Odesos sritis ir prie to dar pridėti Moldovos Padniestrę, tėra bereikalingas burnos aušinimas. Kaip ir teiginiai, esą Putinas siekia atkurti TSRS. Ir nereikia bandyti pakeisti kai kurių jo „sparnuotais“ paverstų pasisakymų realių reikšmių. „TSRS žlugimas – didžiausia geopolitinė katastrofa“ arba „Kas nesigaili žlugusios TSRS, tas neturi širdies, o kas svajoja apie jos atkūrimą, tas neturi galvos“.

V.Putinas konstatuoja faktą, bet antru pasisakymu realiai ir pragmatiškai vertina susiklosčiusią dabarties aplinką, ir tai tik patvirtina, kad jokios TSRS, kaip ir Rusijos imperijos atstatymo, jis nesiekia.

Sakykite, ar ES – imperija? Aišku, kad ne. Ji tokia kada nors gali tapti, jei absoliuti valdžia bus sutelkta Briuselyje, o atskiros šalys tevykdys deleguotas funkcijas. Jei jos euras taps pagrindine rezervine globalia valiuta ar ginkluotos pajėgos bus išmėtytos po visą pasaulį. Dabar ji yra tik veikiančios imperijos dalis. Įtakinga, reikšminga, bet – dalis.

Kuriamoji EuroAzijos sąjunga – tai ne TSRS. Tai greičiau, su tam tikromis išlygomis, galima pavadinti šalių ekonomine, finansine ir politine konfederacija, kurios tikslas – galia, leisianti išlaikyti didžiąją dalį savarankiškumo ir pasipriešinti Vakarų kapitalo, pirmiausiai JAV, globalizmo projektui. Perspektyvoje – taikus, lygiateisis ir visoms pusėms naudingas EuroAzijos žemyno dominavimas. Tam būtinai reikalingi normalūs santykiai su Kinija ir ES.

Deja, ES nėra savarankiška. Dalis jos turi tokius planus ir jie gali būti įgyvendinti tik artimai suartėjus su Rusija, taipogi ir su Kinija, bet kita dalis, kuri nuolankiai klauso amerikiečių, vis labiau tampa našta ir tuo slenksčiu, kurio neperžengus bendradarbiavimo gilinimo nebus.

Manau, kad toliau dėstyti nėra būtina, jau turėjote suprasti JAV – dominuojančios globalios galios uždavinius ir tikslus, ir todėl trečia, Ukraina – tik instrumentas JAV kovoje su Rusija dėl ES. Šitai yra svarbiausias ir esminis šių įvykių tikslas.

Kai tuos tris teiginius priimsime už pamatinius, tai „namo“ vaizdinys bus absoliučiai kitoks nei be perstojo kemšamas sisteminės žiniasklaidos.

Kaip šie teiginiai atsirado ir kiek jie pamatuoti?

Pirmiausia, aišku, informacija. Vieša informacija, kurioje visada gali rasti atsakymus į iškylančius klausimus. Informacija iš įvairiausių šaltinių. Ją rinkdamas privalai stengtis būti bešališku. Negali atmesti nė vieno, net labiausiai tau nesimpatiško ar įtarimą keliančio liudijimo. Vėliau, kai išsikristalizuoja daugiau ar mažiau realus paveikslas – teiginys, jis privalo pasitvirtinti ne mažiau kaip trijuose šaltiniuose.

Deja, bet ir tada nesi garantuotas suradęs tikruosius atsakymus, nes daugelis informacijos yra veikiančių pusių gerai paslėpta ir vargiai kada bus išviešinta. Tačiau toks metodas leidžia pabandyti suprasti, priartėti prie tiesos, nes ne dievai, o realūs žmonės tuos įvykius kuria.

Kadangi dėl pirmojo teiginio lyg ir pasižadėjau kada nors parašyti plačiau ir išsamiau, tai šiandien į tai giliai nesivelsime. Tik trumpai stabtelėsime.

Kodėl V.Janukovyčius nepasirašė sutarties Vilniuje?

Todėl, kad ir kaip besvarstytum, kad ir koks praeities šleifas paskui tave besivilktų, kad ir kiek bebūtum savanaudiškas ar klaninis statytinis, jei tavyje yra dar išlikę nors kiek atsakomybės jausmo, tu nesiimsi griauti savo valstybės. Pagaliau, tai – tavo tėvonija, tai – tavo maitintoja, kurioje tu esi tas, kas esi, o svetur tebūsi tik tik tremtinys. Ir absoliučiai nesvarbu, kad tu turtingas ar biednas, bet – tremtinys. Be to, klanas, kuriam jis atstovavo, savo turtus daugiausiai krovėsi iš prekybos Rytuose ir Vakarai negalėjo ar nenorėjo kompensuoti tuos praradimus.

Bet jis galėjo spjauti į viską, kai opozicija išvedė žmones į gatves ir ėmėsi reikalauti jo pasitraukimo?

O kodėl jis tada turėjo tai daryti? Jam ir jo bendraminčiams puikiai sekėsi neutralizuoti Šarpo „taikaus pasipriešinimo metodiką“,o Rusijos sprendimas suteikti finansinę paramą leido stabilizuoti valstybės ūkį ir tuo pačiu sumažinti galimą socialinį piliečių nepasitenkinimą, kuris pradiniame priešpriešos etape ir buvo pagrindinis maišto variklis.

O tada, kai arenoje pasirodė nacionalistiniai junginiai? Juk realiai jis visus tuos valdymo metus puikiai žinojo apie šių egzistavimą, apie jaunimo stovyklas. Pradžioje Vakarinėje srityje, o vėliau – ir užsienyje. Žinojo, kam jie ruošiami ir kas juos ruošia. Čia – pirmoji jo rimta klaida.

V.Janukovyčius ir jo aplinkiniai, matyt, tikėjo, kad šias jėgas galima bus neutralizuoti antinacionalistinio judėjimo sukūrimu ir priešpastatymu, nes tolimesnių veiksmų eskalavimas atvestų prie pilietinio slenksčio, kuris, jų manymu, neturėtų būti naudingas nė vienam prieš juos stovinčiam „kolegai“ oligarchui. Deja, jis pamiršo pačių žydų dažną pasakymą: „Žydai yra vieningi siekdami tikslo, bet jie tuoj susipeša, kai reikia dalintis grobį“. Be to, jis buvo vienas tų, kuris nepriklausė šiai tautai.

Kai atsirado pirmosios aukos, trauktis jau buvo vėlu. Tapo visiškai nesvarbu, kas ir kaip tas aukas „suorganizavo“, kad nebuvo įsakymo panaudoti ginklą, kad valstybinės jėgos struktūra – „Berkutas“ neturėjo kovinių šovinių. Pasitraukus vis vien ant jo būtų visi „šunys sukabinti“. Negalima buvo trauktis, negalima palikti šalies. Bet jis ją paliko.

Būtent nuo tų įvykių ir reiktų pradėti tą pažadėtą pasakojimą, todėl atidėkime tai vėlesniems laikams.

Išėjimas į Maidano sceną

Imkimės antro teiginio, kad rusai ir nemanė siųsti savo armijų į kontinentinę Ukrainą.

Suprantu, kad, sakysim, aukščiau minėtos V.Matvijenkos pasisakymai galėjo būti palaikyti viešu taktiniu politiniu manevru, nes tokia jau tų politikų duona – nesakyti tiesos arba stengtis melu nukreipti dėmesį nuo tikrųjų tikslų. Tačiau tie, kurie atidžiai stebėjo visišką neseniai vykusių įvykių eigą, turėjo atkreipti dėmesį ir į kitus, lyg ir antraeilius ar trečiaeilius vyksmus, nes šie kartais pasako daug daugiau nei informacijos pirmuose puslapiuose kartojami sakiniai. Gerai, o Krymas?

Jėgos, kurios stovėjo už nacionalistinių organizacijų nugaros, kurios jas finansavo ir ruošė panaudoti saviems tikslams, nepavykus įgyvendinti minėtąją „taikaus pasipriešinimo metodiką“ ir pradėjus silpti pasipriešinimui dėl „pavogtos svajonės“, buvo priverstos visu gražumu išeiti, tikrąja prasme, į sceną. Vakarų valstybių pasiuntiniai, JAV valstybės departamento aukšti valdininkai, senatoriai, net kai kurių šalių pirmo valdžios ešalono žmonės, jau nekalbant apie konservatoriškų ar liberalių politinių partijų atstovus. Jie sakė kalbas, dalino bandeles, autografus ir fotografijas.

Jau tada plika akimi buvo galima suprasti, kad Maidanas verčiamas didžiųjų geopolitinių konkurentų sąmoningos priešpriešos instrumentu, o visa kita tėra tik dalies ukrainiečių vizijos, kurioms niekada nelemta išsipildyti.

Rusai tylėjo. Jei ir pasigirsdavo kokio nors politiko pasisakymai ar vertinimai, jie nesiekdavo net užsienio ministro lygmens.

Kadangi mes nuolat esame gąsdinami „rusų šnipais“, tai, manau, niekam nekils abejonių, kad rusai gerokai anksčiau žinojo apie tas užkulisiuose egzistuojančias jėgas ir jų tikslus. Jiems buvo svarbu, kad šios išsiviešintų.

Pirmas ir svarbiausiais geostrateginis prizas – Krymas

Rusijoje, kaip ir kitose geopolitikai reikšmingose šalyse, veikia ne vienas institutas, kuris sistemina, analizuoja ir prognozuoja.Tuo labiau, kad šie tikslai jau senokai buvo virtę planais ant reikiamų valdininkų stalų, o iš ten kur kas lengviau juos „pasisavinti“.

Tai kokie realūs veiksmai buvo subrandinti už Atlanto?

JAV neabejotinai yra militaristinė imperija, bet milžiniškos lėšos, skiriamos ginkluotei, – tai ne vien karinio – pramoninio komplekso palaikymas ir darbo vietų išlaikymas, tai ne vien tarnystė tai kapitalo grupuotei, kuri pelnosi iš karinių konfliktų, bet visų pirma tai yra siekis išlaikyti savo rankose pagrindinius globalios prekybos kelius. Resursai, prekybos kelių kontrolė – svarbiausi sukurtos globalios finansinės priklausomybės svertai.

Paskutiniais metais rusai pradėjo demonstruoti savo aktyvumą jūrose ir visų pirma Viduržemio, kuri yra labai svarbus ryšys tarp A.Rytų ir Vakarų pasaulio. Kryme įsteigtos rusų karinės bazės likimas kėlė vis didesnį rūpestį. Ypač tai tapo akivaizdu po 2008 metų Gruzijos – Rusijos karo ir kulminaciniame Sirijos konflikto etape.

Taigi, pirmas ir svarbiausiais geostrateginis prizas – Krymas. Kas kontroliuoja Krymą, tas kontroliuoja Juodosios, Azovo ir iš dalies net Kaspijos jūrų baseinus – svarbius gamtinius išteklius ir prekybinius kelius.

Rusija, nuolankiai sutikusi nesipriešinti ir Krymą realiai perleisti NATO (JAV, nes NATO – globalus amerikiečių sukurtas jėgos instrumentas, seniai iš gynybinio virtęs puolamuoju), patektų į nepaprastai sudėtingą padėtį. Praktiškai ji būtų atmesta į 1990 metus.

Bet tai – dar ne pats blogiausias kelias. Krymas, joje įsikūrusi rusų bazė – realus instrumentas sukelti karinį konfliktą.

Kodėl Rusija ryžosi aneksijai?

Nereiktų manyti, kad po perversmo vienas pirmųjų Rados priimtų įstatymų, kuris panaikino rusų kalbos, kurią savo gimtąją ir kasdienine vadina beveik pusė visų šalies gyventojų, tik prieš metus patvirtintą statusą, tebuvo keršto ar kvailumo išraiška. Ne, tai visų pirmą buvo nukreipta į Krymą, kurio daugiau kaip 60 procentų gyventojų save vadina rusais. Tai buvo absoliučiai sąmoningas veiksmas, siekiant iššaukti nepaklusnumą ir panaudoti jėgą ir taip įvelti Rusiją.

O dabarties Rusijai negalima įsivelti į konfliktus, nes tai reikštų pabaigą viso to, kas taip sunkiai per paskutinius dvidešimt metų atkurta.Tai galėtų sukelti milžiniškas neigiamas pasekmes.Tik dėl to rusai ryžosi aneksijai.

Tai, kad visa tai įvyko be vieno šūvio, be jokio rimtesnio veiksminio pasipriešinimo, įrodo, jog absoliuti dauguma pusiasalio gyventojų tokius veiksmus parėmė ir pripažino teisingais.

Taip, aneksijai. Kaip ten bekalbėtum, kokiais tarptautinės teisės dokumentais besiremtum, kiek referendumų bepravestum, tikrumoje visa tai reiktų vadinti aneksija.

Deja, bet jei būti sąžiningiems, tai Vakarai neturi teisės priekaištauti, nes jų veiksmai buvusioje Jugoslavijoje, sudraskant šią Balkanų valstybę, įkuriant Kosovą, ar invazijos į Afganistaną, Iraką, Libijos bombardavimai – daug didesni nusikaltimai nei Krymo atsiėmimas.

Kas JAV turėjo užtikrinti visišką ES perėmimą į savo rankas

Dar svarbesnė Vašingtono užduotis – ekonominė, nes būtent ši Amerikos ūkio dalis labiausiai kerta per JAV prestižą ir realią galią.

Jau daugelį metų amerikiečių užsienio prekybos saldo – neigiamas, valstybės biudžetas – deficitinis. Paskutiniame dešimtmetyje įsisavintos naujos technologijos naftos ir dujų gavyboje galėtų iš dalies pakeisti nusistovėjusią tvarką. Bėda ta, kad tokiais būdais išgaunamos nafta ir dujos – realiai nė kiek ne pigesnės. Be to, reikalinga perimti rinkas.

Rusai savo galios atgimimą remia vis labiau besiplečiančiu gamtinių turtų eksportu. Svarbiausia rinka – ES. Ir vėl atsiremiame į ES.

Jau esu rašęs, kad Ukraina amerikiečių numatyta kaip alternatyvus dujų šaltinis. Joje, būtent ties Slaviansku, Krematorsku ir visoje Donecko bei Lugansko srityse galimos stambios skalūninių dujų atsargos, o Ukrainoje veikianti dujų perdavimo infrastruktūra – idealus, mažai papildomų įdėjimų reikalaujantis „prizas“. Būtent tas „prizas“, kartu su laisvos prekybos sutartimi, turėjo užtikrinti amerikiečių visišką ES perėmimą į savo rankas.

Krymo aneksija – absoliučiai netikėtas veikimas

O Prezidentui suteikta teisė panaudoti karines pajėgas Ukrainoje ? O Lugansko ir Donecko separatizmas, ginkluotas maištas, kuris negali nebūti įtakojamas Rusijos slaptųjų tarnybų ir remiamas Rusijos valdančiojo elito?

Krymo aneksija – absoliučiai netikėtas veikimas. Vakarai, pripratę, kad jiems niekas nedrįsta prieštarauti, o jei prieštarauja, tai susilaukia greito atpildo, net nemanė galintys susilaukti tokio antausio.

Rusai puikiai suprato, kad, imdamiesi Krymo, jie praktiškai pastato save į taikiklį. JAV tik to ir telaukia, kad nukreiptų pasipiktinusias marionetinę ukrainiečių vyriausybę remiančias jėgas karui su Rusija. Ir tai būtų teisingas karas prieš agresorių. Beje, tai šiandien ir skelbiama.

Rusijos grasinimas ginkluotomis pajėgomis įsiveržti į Ukrainą, sukėlė sumaištį Vakaruose ir pristabdė kokius nors jėgos planus Krymo atžvilgiu. Tai buvo puikus blefavimas, laiko išlošimas. Atvirai kalbant, juk tai klasikinis geostrateginis taktinis ėjimas.

Pamenate, pora kartų buvo tikslinamos Krymo referendumo datos? Iškėlus aukštai, ilgai kardo rankose neišlaikysi. Turi smogti arba ne. Pagaliau, yra tokia bjauroka patarlė: „Ir šuo ilgai kariamas pripranta“. Taip ir su Kijevo perversmininkais.

O kol Vakarai svarstė, kas tam V.Putinui pasidarė ir kokie jo tikslai, netruko ateiti ir Kovo – 16, o vėliau ir Kovo 21 – oji. V.Putinas Kremliuje pasirašė Krymo įtraukimo į Rusijos Federacijos sudėtį Aktą, ir pirminis etapas buvo pabaigtas.

Akto pasirašymas – tik iškilminga ceremonija, kurioje daug kalbama ir švenčiama, bet realiai integruoti Krymą į Rusijos sudėtį, nors ir „paspartintu“ būdu, reikia laiko. O Vakarai jau šaukė į „kryžiaus“ žygį prieš tarptautinę teisę sulaužiusį „atgimusį imperialistą“, „agresorių“… O kas jiems beliko?

Ką reiškiai įvykiai Luganske ir Donecke?

Įvykiai Luganske, Donecko srityje turi daug tikslų: pirmiausia, tai aktyvus dėmesio atitraukimas nuo Krymo.

Antra, tai užkirstas kelias sparčiai prisikasti prie skalūninių dujų telkinių.

Trečia, tai sudarė sąlygas nutraukti dujų tiekimą Ukrainos infrastruktūra ir pastatyti prieš neapibrėžtumą dalį Europos.

Ketvirta, tai vis labiau sukuria palankias sąlygas sėkmingai įgyvendinti „Pietų srauto“ projektą.

Penkta, tai neišvengiamai skaldo ES vienybę.

Šešta, bet kokie karo veiksmai silpnina tą valstybę, kurioje kariaujama.

Septinta, kraujas – vienija, kraujas – skaldo. Juo ilgiau jie tęsiasi, tuo didėja tikimybė, kad Ukraina niekada nebebus unitarinė valstybė.

Aštunta, kuriasi aiškus frontas prieš nacionalizmą.

Būtent „mūsų“ bandymai bet kuria kaina prisijungti Ukrainą prie ES ir NATO, pasinaudojant radikalia nacionalistine ideologija, praktiškai išleido iš butelio „džiną“, kuris gali kitoje apibrėžtoje teritorijoje sukurti XX amžiaus vokiškojo nacionalizmo analogą ir vėl imtis žygio „Drang nach Osten“.

Neatmetu, kad „geopolitikos grandai“- veikiančios anglosaksų imperijos agresyvioji valdančioji dalis, būtent tokį, nors ir primityvų, bet patikrintą planą pasirinko.

Vienintelis „mūsų“ kelias pasipriešinti naujam tautų ir valstybių susidūrimui Europoje – į Rytus pažvelgti kitomis akimis. Pabandyti atmesti tas įprastas geopolitikos teorijas apie „neišvengiamą sausumos ir jūros imperijų susidūrimą“. Pažvelgti akimis, kurios realiai, pragmatiškai vertina esamą tarptautinę padėtį, nes eilinis aštrinimas mūsuose sąmoningai sukurtos „Rusijos sulaikymo doktrinos“ atves į eilinį, nepaprastai žiaurų susidūrimą.

Kaip sakoma: „Po mūšio kumsčiais nemojuojama“, bet… Vakarai turėjo daugiau kaip du dešimtmečius, kad permąstytų, pertvarkytų, reformuotų savo pačių požiūrį į globalų pasaulį, kuris atsirado po TSRS žlugimo, tarptautines organizacijas pritaikytų naujoms realijoms. Sukurtų bent jau tautų ir valstybių lygiateisiškumo ir realios demokratijos įvaizdį. Vietoj to, užsimiršę ir be perstojo valiodami, o kartais net kaukdami, karingus šūkius, keliavome tuo pačiu, daugelį amžių įprastu keliu, kuriame viena didesnė nacija stengiasi užmauti apynasrį kitai. Atsidūrėme ten, kur ir turėjome atsidurti – XX amžiaus pradžioje – geopolitinės priešpriešos laike.

Technologijos radikaliai pasikeitė, bet tautų, valstybių valdančiųjų viršūnių mąstymas nė kiek nepakito. Būten jis yra didžiausias šiandienos žmonijos civilizacijos kliuvinys, net vaizdžiai palyginčiau jį su pūliniu, kuris anksčiau ar vėliau privalės būti pašalintas.

Jei to nepavyks padaryti, pirmiausiai Vakarų civilizacija valdančiųjų galvose – vadinasi, mes su jumis, – tik dar spačiau riedėsime prie naujo neišvengiamo karino susidūrimo Europoje, kuris, jei ir nesunaikins mūsų, tai neabejotinai pakeis pasaulio geopolitinį landšaftą ir sugrąžins žmonių civilizaciją.

Šiandien tai galima dar pakeisti. Ir jei rusai sumanė neleisti įvykiams vystytis tokiu keliu, tai dabartinis Lugansko ir Donecko „atidavimas“ – dalis taktinio ėjimo.

Ukrainos valdantieji – spąstuose

Dar 2007 metais, kalbėdamas Miunchene, V.Putinas savo kalbą baigė tokiais žodžiais: „Rusija niekada nepanaudos savo karinių dalinių užsienyje be JT Saugumo Tarybos leidimo, išskyrus gynybinį būtinumą.“

Kai Kijevas, apsvaigęs nuo pergalių Pietryčių Ukrainos srityse, pabandys atsiimti Krymą, tai ir bus ta „raudonoji linija“, už kurios galimai karinis smūgis iš Rusijos taps neišvengiamas. Ir jis bus spartus bei galingas.

O jei Kijevas susilaikys ir į Krymą neis? Šiandien Ukrainą valdantieji visus savo negebėjimus, visas kvailystes, neišvengiamą pragyvenimo lygmens kritimą, artėjantį valstybės bankrotą ir daugelį kitų dalykų gali nurašyti Rusijos sąskaita.

Kai „konstitucinė tvarka“ bus atstatyta, perversmininkai liks akis į akį su maidaniečiais. Kuo tai pasibaigs, nesunku nuspėti.

Jei Kijevas nepakeis savo pozicijos, o tai jis vargiai gali padaryti, nes už jų nugaros stovi taip vadinama „karo partija“ – nacionalistai, tai jis bus priverstas eiti pasitikti savo galo – bus priverstas eiti į Krymą, kur jų jau laukiama.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą