Kas tai yra?
Jau kuris laikas stebima propagandos kuriama perspektyva, kai kartu yra ir baimė, kad Rusija puls NATO, užkariaus visą Europą ir tuo pačiu metu džiugus lūkestis, kad, va, pati Rusija tuoj tuoj subyrės, o jos turtai bus padalinti tarp Europos įtakingųjų ir artimiausių kaimynų, kaip kompensacija „už visą padarytą žalą ir skriaudas“, už „teisingą taiką“. Ir niekaip negalėjimas apsispręsti, tai kokia iš tiesų ta Rusija yra? Ar visgi tokia galinga, kad turėdama 140 mln gyventojų, milžinišką Europos mastais teritoriją, užpuls daugiau kaip 2,5 -3 kartus gyventojų skaičiumi didesnę Europą, įvertinant, kad beveik visos Europos šalys priklauso NATO blokui, ar tokia silpna, ant subyrėjimo ribos, kad tereikia dar luktelkt 2-3 mėnesius ir dalinsimės meškos kailį? Šis psichikos sutrikimas turi naują pavadinimą ligų klasifikacijoj – rusofrenija.
Pasižiūrėkime atidžiau.
Vykstant keistiems kariniams veiksmams Rytų Ukrainoj per tris metus negali pasigirti ženkliomis pergalėmis nei viena iš dalyvaujančių pusių. Visgi tenka pripažinti, kad Rusijai su sąjungininke Šiaurės Korėja atkovojus okupuotą Kursko sritį, (kas juridiškai keičia Rusijos kaip užpuolikės statusą į besiginančią šalį), jėgų persvara net ir daugeliui jos nedraugų tapo akivaizdi Rusijos naudai.
Tas faktas kelia nerimą kitai kariaujančiai ir norinčiai tęsti karo veiksmus šaliai, tai Ukrainai su Europa, kuriai itin kliūva šiaurės korėjiečiai, pasižymintys azijietišku kolektyviniu mentalitetu tiek darbo kultūroj, tiek karinėj disciplinoj.
Kodėl į tai nesureagavo, bent jau viešai, JAV? Greičiausiai dėl to, kad perskaičiuoja ir iš naujo vertina savo būsimus veiksmus Kinijos atžvilgiu, jei į tai įsijungtų Š.Korėja, tiesiogiai nesikišant Rusijai. Dėl ko, labiau tikėtina, ir vyksta šiuo metu tokios intensyvios derybos tarp Rusijos ir JAV. Ir jau tikrai ne dėl Ukrainos, nes tai lyg uodo kandimas, dalijantis didelį, kur kas skanesnį, geopolitinį kąsnį.
Vargšai šios šalies žmonės, išduoti savųjų (?) jau nežinia kelintą sykį: 19 metais pažadėjus, kad karo su Rusija nebus, jei prezidentu taps „liaudies tarnas“, 22 metais Stambule, kad „visas pasaulis padės“, siųs tai vienus, tai kitus wunderwaffe, o kai Europa pasiųs į frontą „norinčiuosius“, rusai pasileis bėgte iki Vladivostoko…
Tiesa, žmonių niekas neklausia, net rinkimų jiems nebereik, juk jie dabar taip gerai gyvena, kaip niekad negyveno. (Kaip tai panašu į mūsų visažinančius sprendimų priėmėjus!) Akivaizdu, kad net susitarus galingiesiems, be pilietinio susidūrimo šioje krauju permirkusioje žemėje, vargu ar apsieis. Gerai, jei tuo ir viskas baigsis, nes visgi branduolinių jėgainių yra ne viena, o nesprogusių sviedinių bus begalė.
Dar reiktų pažymėti, kad deryboms linkstant į karinių veiksmų sustabdymą ir teritorijų pasidalijimą pagal fronto liniją, pasigirsta balsų, ir kas gali paneigti prielaidą, kad rusai išmes didžiulį desantą tarp Odesos, Nikolajevo ir aukščiau Chersono, kad atkirstų centrą nuo prieigos prie Juodosios jūros?
Kas be ko, deryboms turi įtakos ir Grenlandijos klausimas, ir Kanados likimas, (kuo tai ne Krymas?). O kuo Krymas ne Kosovas? Sakysite, tai visaaai kas kita. Deja, ne. Galvoti reikėjo tuomet, kai pripažinom Kosovą, ir ne dešimtmečiais, o šimtmečiais į priekį. Geopolitika visada sugrįžta netikėtu rakursu tiems, kas ją matuoja „mezginiuotų kelnaičių“ matu.
„Mums žinoma, kad niekas nėra žinoma.“ B.Pasternakas
(laisvas vertimas)
Emilija Sagienė
