Ligita Juknevičiūtė
Pamenu, kaip prieš šešis metus, kai pradėjom su Artūru draugauti ir važinėti vienas pas kitą, susitikom ir čia, Graikijoj, tada su automobiliu į Helsinkį važinėjom, skraidėm į Indiją, kartais Rygoj susitikdavom ar kokiam Taline, važiavom žiūrėti tokios kino technikos į Baltarusiją, tai kur beatsidurtume, visada jautėmės laimingi ir džiugūs.
Na, taip kažkaip mums tai dažniausiai gaunasi ir dabar, nepaisant nieko. Net jei kažkur Latvijoj tekdavo paskutinę minutę apsistoti kokiam pusiau sovietiniam viešbutyje, užsilikusiame tarp pajūrių sodų, mes vis tiek rasdavom kuo pasidžiaugti ir iš ko pasijuokti. Artūras teatrališkai pareikšdavo: ,,Kaip įdomu, jaučiuosi kaip Tarybų sąjungoj“. Tada tyčia prisipirkdavom visokių šprotų, kiaulienos šoninės ir daktariškos dešros su batonu vietinėj kaimo parduotuvėj, ir tuose sovietiniuose sintetinėmis užuolaidomis padabintuose viešbučiuose krizendavom vakarieniaudami, nes į viską reaguodavom kaip į kažkokį kinematografinį nuotykį.
Minske, pamenu, irgi vieną naktį gyvenom kažkokioj sovietinėj komunalkoj, nors nuotraukoj booking com buvo parodytas kitas viešbutis, iš kurio dar reikėjo pereiti į kitą, bet kadangi toj komunalkėj buvo labai šilta, gan jauku, geras televizorius, tai nebesiblaškėm, pretenzijų nereiškėm, ir su laiko mašina pakeliavę grįžom namo.
Kodėl mums viskas tiko? Gal todėl, kad mes buvom labai laimingi, įsimylėję ir atsipūtę, dėkingi Dievui už kiekvieną akimirką kartu? Ir puikiausiam viešbutyje Indijoj, ir viloj ar kukliuose būstuose Graikijoj, net po to, kai mus Graikijoj naktį vienam name kartą apvogė, Vilniuj bute ar Rygoj buvusiam bendrabutyje, Latvijoj kažkokiam dvare ir Vilniaus ofise, kur už sienos buvo įsikūrę laidojimo paslaugos, mes buvom laimingi ir džiugūs. Gyvenimas pats tekėjo, mums tereikėjo juo mėgautis, net nesistengiant būt ,,pozityviais“ ar nušvitusiais.
Beje, Artūras nepamena šių nuotykių, galėčiau dabar dėl to apsiverkti iš apmaudo, tiesa? Bet aš jau nebedarau to, matyt, mano siela pasirinko patirti tokią meilės istoriją, kur mylimasis kaip kokiam turkų seriale praranda atmintį, tokius epizodus, beje, aprašiau ir savo knygose, tad ką čia verkti, matyt, taip man ir reikia, ką norėjau, tą ir gavau.
Pamenu, ir per pandemiją buvom suradę būdą, kaip prasiblaškyti ir neįkristi į aukos būsenas: kartais savaitgalį išsinuomodavom Vilniuj kokį butą senamiestyje ar kokiam dangoraižyje, kad nors kažkiek pakeist namų įkalinimo aplinką.
Kartą Vilniuj pasiėmėm butą su didžiule vonia, kad bent kažkiek susidarytų įspūdis, jog esam baseine ar kokiam spa. Juk viskas buvo uždaryta. Prisileidom vandens, jau įlindau mėgautis sūkuriais, burbulais irgi masažais su Šnipiškių panorama, bet paaiškėjo, kad toj džiakuzėj sugedęs karšto vandens padavimas, ir toji vonia kažkaip sparčiai ėmė vėsti. Už lango žiema, vonioj šalta, jokio malonumo. Artūras, kol nepradėjau mėlynuoti, dar bandė šildyti vandenį su arbatiniu, bėgiojo, bėgiojo, pylė man tą vandenį, pylė, kol nusibodo. Vanduo vėso greičiau, nei jis bėgiojo su tuo arbatiniu. Paskambinom buto šeimininkei, ji kažkur Naujojoj Vilnioj, jau naktis, tai kad jai nevažiuot pas mus, ji telefonu davė nurodymus, kur po kriaukle kokią šlangą pajungti, kad tas karštas vanduo vėl pradėtų tekėti. Lygtai susitaisėm tada tą vonią, jau nepamenu, tik pamenu, kad buvo labai juokinga ir pilnas butas vandens ant grindų.
Kai tau gera viduj, kai tu ateini į tą tašką, kai nebenori kurt dramų ar kažkam įrodinėti savo reikšmingumo, tau visos gyvenimo situacijos – ir geros, ir tos atseit blogos – tampa beveik vienodai geros, su tam tikrais niuansais ir skirtumais, kurių net nesureikšmini. Galima tai pavadinti ego mirtimi. Visgi nelabai tas ego numarinamas, mes vis tiek karts nuo karto norim paburbuliuoti ir kuo nors pasipiktinti.
Stebiu žmones, atvykstančius pas mūsų graikę šeimininkę Christiną į jos nuomojamus apartamentus. Šiaip pagal visą verslo logiką ji neturėtų turėti klientų. Niekur nesireklamuoja, net feisbuko neturi. Bet žmonės iš Graikijos ir viso pasaulio ją kažkaip susiranda ir atvažiuoja, taip pat ir iš Lietuvos, dažniausiai mūsų pažįstami ir draugai. Įspėju juos, kad čia pas mus savotiškai viskas, toks vintažas, kieme višta bėgioja, šunys guli, ant sienų kai kuriuose kambariuose kabo senoviški autentiški siuvinėti dar pačios Christinos ir jos mamos paveikslai, vienam kambary net didžiulis siuvinėtas paveikslas su briedžiais yra, kaip mūsų kaimuose panašūs kabėdavo.
Graikė Christina labai brangina viską, kas graikiška, kas autentiška, kas jai primena jos vaikystės namus kalnuose, gyvenimą su tėveliais Atėnuose ir visą šeimą, nes tėveliai jau geresniame pasaulyje. Tad jos nuomojamuose apartamentuose irgi nemažai senų baldų, lyg kokiam karalienės buduare ar antikvarinių daiktų salone. Kažkam toks stilius ir eklektika patinka, kažkas tiesiog negali jo pernešti, būna, kad supyksta ir net išsigąsta, kokios čia senovinės lėlės į juos nuo veidrodžio stalelio žiūri.
Jeigu žmogus visgi pasilieka čia bent parai, tai dažniausiai ir lieka ilgam, nes vasarą išsimaudo jūroj, išsimiega tyliuose soduose, pasėdi didžiuliuose balkonuose su vaizdu į jūrą arba kalnus su žydinčiais apelsinais kieme, o svarbiausia, apsigyvenę čia svečiai gauna tai, dėl ko svečiai ir veržiasi prašosi pas Christiną. Ji svečius apgaubia tokia meile ir dėmesiu, vaišėmis, visokiais skanumynais, ledais ir graikiškais patiekaliukais, siurpriziukais ir ledų vakarėliais su šokiais ir fejerverkais, kad žmonės susigraudina iki ašarų, gavę tiek meilės ir svetingumo, ir kitą kartą jau iš anksto rezervuoja kambarius pas mus.
Taigi, pagal savo verslumą Christina lyg ir neturėtų turėti klientų, bet visada kažką turi, ir jie nuolat grįžta, net ir tie, kurie pabamba iš pradžių, stebėdamiesi, kodėl vonioj per langelį švilpia vėjas. Bet kai vasarą labai karšta, tas langelis tampa puikia ventiliacija, o žiemą čia beveik niekas negyvena.
Yra čia buvę ir ministrų, ir seimo narių, garsių žurnalistų, architektų, finansininkų, menininkų, amerikietis scenaristas standup komikas, medikai iš Suomijos kasmet atvyksta, graikė dailininkė, gyveno ukrainiečiai jūreiviai ir pabėgėliai, lietuvės pedagogės, diplomatai, Anglijos ir Amerikos lietuviai, poetė, verslininkai, moksleiviai iš Lietuvos, studentai iš Lenkijos. Jie visi graikės Christinos ir jos brolio Kosto dėmesio burbule pabūna lyg kokioj Narnijoj, ir pasitikrina save.
Jeigu viskas nervina, norisi nuolat piktintis ir auklėti graikus, kodėl jie nekastruoja kačių ir kartais nepririša šunų, tai ženklas, kad pats žmogus viduj nesusitvarko su savim, kad yra nelaimingas, gal aukos būsenoj, gal kažkokių nuoskaudų pilnas. Tokie dažniausiai čia nebegrįžta, arba tiesiog dingsta po pirmos nakties, yra taip buvę kartą, kai pavargę po kelionės lietuviai pasipiktino viskuo, ką pamatė savo numeryje ir pabėgo ten, kur jiems patiko labiau.
O laimingieji ir linksmieji pasilieka ir tampa ne tik klientais, bet ir šeimininkų draugais, savotiška šeima, kuriai visada daromos nuolaidos ir sukuriama ypatinga atmosfera ir svetingumas. Sugrįžtančiais vėl ir vėl.
Tad jeigu jūs irgi norit patirti storų oldskūlinių vintažinių graikiškų atostogų nuotykį, pasitikrinti savo humoro jausmą ir skonį, suprasti, ar vertinat autentiškus dalykus ir jausmus, galit irgi išbandyti tokias atostogas ir viešnagę. Gal net nuspręsit pasilikti ilgiau ar pradėti globoti šunis, kaip mūsų svečiai iš Lietuvos, kurie praėjusią savaitę niekieno neraginami patys nuvežė sužeistą kiemo šunį į kliniką ir sutvarkė jo koją, apmokėjo išlaidas.
Mes net patys nežinom, kokie galim būt širdingi, kol nepakliūnam į tinkamas geraširdiškumui sąlygas. Visiems to linkiu, o svarbiausia, meilės, lengvumo ir humoro jausmo. Nes briedžiai ant kilimų ne tik Lietuvos kaime buvo kadaise madingi, pasirodo, galima jų rasti ir Graikijoje, ir pasinerti į sentimentus, žvelgiant tiems briedžiams į akis.
