Gintaras Furmanavičius
Aš beveik galiu lažintis, kad praėjusį savaitgalį, pasibaigus Olimpiadai Italijoje, daugiau žmonių Lietuvoje žino, kas yra ukrainietis Vladyslav Heraskevych, nei kas yra norvegas Johannes Klaebo. Nors pastarasis laimėjo šešis olimpinius aukso medalius visose slidinėjimo rungtyse, kuriose dalyvavo, o ukrainietis varžybose net nestartavo.
Olimpinės žaidynės – tai scena, kurioje sportininkai siekia ne tik medalių, bet ir garbės, pripažinimo, nacionalinio pasididžiavimo, grojant jų šalies himnui. Tačiau kartais vienas techninis sprendimas tampa ne sportinio rezultato, o politinės ir moralinės laikysenos etalonu. Šį kartą istorija, įvykusi ką tik pasibaigusiose olimpinėse žaidynėse, paprasta: ukrainietis sportininkas buvo diskvalifikuotas dėl šalmo, kuris, kaip paaiškėjo, neatitiko nustatytų taisyklių.
Varžybų reglamentas buvo pažeistas, sankcija sportininkui pritaikyta. Nežinantiems šios istorijos priminsiu, kad Ukrainos sportininkas Heraskevych buvo pašalintas iš rungties prieš savo pirmąjį startą vyrų skeletono varžybose, nes atsisakė pakeisti savo „atminties šalmą“, kuriame buvo pavaizduoti per Rusijos invaziją į Ukrainą žuvę sportininkai.
Politinio pobūdžio gestai varžybų metu yra draudžiami dar nuo 2021 metų pagal Olimpinės chartijos 50-ąjį straipsnį, kuris teigia: „Olimpinėse vietose, arenose ar kitose oficialiose teritorijose draudžiama bet kokia politinė, religinė ar rasinė propaganda ar demonstracijos.“ Minėta sportininko šalmo apdaila buvo laikoma draudžiamu politinės išraiškos elementu olimpinių varžybų metu.
Po kelių dienų Sporto arbitražo teismas (CAS) patvirtino sportininko diskvalifikaciją, atmesdamas jo apeliaciją. Ukrainietis žurnalistams sakė, kad „medalio siekis yra menkiau svarbus nei žuvusių žmonių atminimas“, todėl pasirinko neatsisakyti šalmo.
Tačiau istorija tuo nesibaigė.
Diskvalifikacija akimirksniu buvo perkelta iš olimpinio sporto taisyklių pažeidimo į moralinės aukos kategoriją. Sportininkas paskelbė esąs neteisingo sprendimo auka, kalbėjo apie diskriminaciją, dvigubus standartus ir politinį kontekstą. Socialiniuose tinkluose pasipylė paramos žinutės, o paskui jas – ir sąskaitų numeriai. Aukos „teisingumo kovai“, „teismo išlaidoms“, „pasirengimui sugrįžti“.
Galima suprasti jo emociją. Sportininkui olimpiada yra ilgo ir sunkaus ketverių metų darbo rezultatas. Vienas formalus pažeidimas – ir svajonė subyra. Tačiau klausimas, kurį verta kelti ne emocijų, o racionalios analizės lygmeniu, yra paprastas: ar nustatytų ir visiems žinomų taisyklių laikymasis staiga tapo pasirenkamu dalyku, ir ar diskvalifikacija automatiškai suteikia moralinį imunitetą?
Šalmas neatitiko nustatytų reikalavimų. Tai konstatuota oficialiai ir tą patvirtino nepriklausomas teismas. Niekas šiuo atveju nekalbėjo nei apie dopingo skandalą, nei apie tyčinį sukčiavimą. Tačiau reglamentas – tai ne rekomendacija. Sportas be taisyklių yra tik chaosas su sekundėmis ar taškais. Jei kiekvienas sportininkas nuspręstų, kad jo atvejis išskirtinis, kad jo simbolis svarbesnis už bendrą, visiems žinomą ir prieš daugelį metų nustatytą tvarką, tuomet pati sporto varžybų idėja prarastų prasmę.
Vis dėlto didžiausia problema – ne diskvalifikacija. Didžiausia problema – tai, kas vyko po jos.
Viešai paskelbus apie renkamas lėšas, kilo klausimų, kam jos bus skirtos ir kaip bus naudojamos. Iš pradžių – teisinėms konsultacijoms. Vėliau – „sportinei veiklai tęsti“. Dar vėliau – „asmeniniam saugumui užtikrinti“. Formuluotės plėtėsi, tikslai tapo vis abstraktesni. Tačiau nė karto nebuvo aiškiai pasakyta, kad bent dalis surinktų pinigų bus skirta žuvusiųjų artimiesiems – tiems, kurių likimai yra nepalyginamai tragiškesni nei vieno sportininko diskvalifikacija.
Įvairių šaltinių duomenimis, šios savaitės pradžioje buvo surinkta daugiau nei ketvirtis milijono eurų. Klausimams vis daugėjant, pasirodė žinia, kad su Vokietijos organizacija „Athletes for Peace“ jis pradėjo kampaniją, kuria siekiama rinkti ir skirti lėšų šeimoms tų sportininkų, kurių atminimą jis norėjo įamžinti savo šalmu.
Kai šalyje vyksta karas, kai kasdien žūsta žmonės, kai šeimos netenka maitintojų, viešas aukų rinkimas asmeninei sportinei karjerai neišvengiamai įgauna kitą svorį. Niekas nedraudžia rinkti paramos. Niekas neprivalo ja dalytis. Tačiau viešumoje deklaruojamas patriotiškumas suponuoja ir solidarumo standartą. Jei esi pasirengęs kalbėti tautos vardu, jei tavo diskvalifikacija visam pasauliui pristatoma kaip nacionalinės garbės klausimas, tuomet logiška tikėtis, kad bent dalis surinktų lėšų bus nukreipta tiems, kurių auka – ne simbolinė, o faktinė.
Vietoje to girdime argumentą: „Aš esu sportininkas, mano darbas – sportuoti.“ Tačiau tuomet galbūt reikėtų susilaikyti nuo patoso apie tautos pažeminimą ir kovą už principus. Jei tai tik asmeninė sportinė istorija – tebūnie. Tačiau jei ji pateikiama kaip nacionalinės neteisybės simbolis, tuomet atsiranda ir nacionalinės atsakomybės dimensija.
Kitas aspektas – skaidrumas. Ir ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. Surinktos sumos viešai tiksliai neatskleidžiamos. Nėra aiškių ataskaitų, nėra nepriklausomo jų panaudojimo audito. Viskas, kaip ir renkant pinigus Ukrainai Lietuvoje, grindžiama pasitikėjimu. Tačiau pasitikėjimas – tai ne emocija ir ne valiuta, o socialinis kontraktas. Ypač kai kalbame apie šimtus tūkstančių eurų.
Sportininkas turi teisę gintis, turi teisę nesutikti su sprendimu, turi teisę siekti sugrįžimo. Tačiau jis neturi išskirtinės teisės į moralės monopoliją. Diskvalifikacija dėl sąmoningo taisyklių ir Olimpinės chartijos pažeidimo nėra tas pats, kas persekiojimas dėl politinių pažiūrų. Šios sąvokos neturėtų būti suplakamos vien dėl to, kad taip patogiau mobilizuoti paramą.
Dar vienas svarbus momentas – precedentas. Jei kiekviena diskvalifikacija taps proga rinkti pinigus ir kurti aukos naratyvą, sporto institucijos bus valdomos nebe taisyklių, o emocijų. Tai pavojinga kryptis. Sporto pasaulis ir taip balansuoja tarp komercijos, politikos ir reginio. Jei prie to pridėsime nuolatinį moralinį šantažą – „jei mane baudžiate, baudžiate visą tautą“ – tuomet objektyvumo likučiai išnyks.
Galbūt šioje istorijoje labiausiai stebina ne pats sportininkas, o visuomenės reakcija. Mes linkę greitai identifikuoti auką ir skubėti paremti, net nesigilindami į faktus. Emocija pakeičia analizę, o solidarumas tampa automatinis ir privalomas. Tačiau tikras solidarumas reikalauja ir kritinio mąstymo. Parama neturėtų būti reakcija į triukšmą, o sprendimas, pagrįstas aiškia informacija.
Niekas nesako, kad sportininkas privalo dalytis surinktomis lėšomis. Tačiau jei jis to nedaro, tuomet bent jau nereikėtų moralizuoti apie tautinę vienybę ir bendrą kovą. Asmeninė karjera – tai asmeninė atsakomybė. Nacionalinė tragedija – tai kolektyvinė atsakomybė. Šių dviejų lygmenų maišymas yra patogus, bet labai nesąžiningas.
Galų gale, ši istorija – ne apie šalmą. Ji apie ribą tarp teisės ir moralės, tarp asmeninio intereso ir viešojo gėrio. Diskvalifikacija yra techninis sprendimas. Pinigų rinkimas – teisėta veikla. Tačiau moralinė kiekvieno laikysena – jau asmeninis pasirinkimas.
Ir būtent šis pasirinkimas šiandien kelia daugiausia klausimų.
Ar tikrai kiekviena asmeninė, sąmoningai sukurta nesėkmė turi būti transformuojama į nacionalinę dramą? Ar tikrai taisyklių laikymasis yra antraeilis dalykas, kai kalbame apie simbolius? Ir ar tikrai solidarumas reiškia aklą finansinę paramą be skaidrumo ir atsakomybės?
Sportas nuo mažens vaikus moko disciplinos, pagarbos varžovui, taisyklių laikymosi. Galbūt verta prisiminti šias vaikystėje išmoktas pamokas ir už sporto arenų ribų. Nes kartais šalmas yra tik šalmas. O diskvalifikacija – tik diskvalifikacija. Visa kita – mūsų pačių sukurta interpretacija, kuriai taip lengvai suteikiame didingą, bet ne visada pagrįstą prasmę.
Sportas be taisyklių nėra sportas. Kaip yra pasakęs Johnas Adamsas, „mes esame įstatymų, o ne žmonių valdoma bendruomenė“. Olimpinė arena – ne išimtis.
