Slaptažodis – Tikslumas

0
206
1991-ųjų sausis. Aido Dolotovo nuotr.
- Reklama -

Jonas Siaurukas

Už žmogų, už paprastą žmogų
Partijos, apsimetusios socialistais, šūkis kovojant
rinkimuose Su Darbo, tiksliau, Vieno Darbdavio partija.

Tada Lietuvos Demokratinės Darbo partijos partiečiai, nors panaudojo tą gražų lozungą, triuškinančiai pralaimėjo (pro)rusiškai Viktoro partijai, kuri užėmė pirmą vietą Seimo rinkimuose ir vos nepaėmė valdžios. Nulėmė, sako, A.Brazauskas, kuris perkalbėjo D.Prunckienę (Viktorui pakako ūkio ministerijos).

Kas gi lemia Lietuvoje, ir ne tik joje, tokius neadekvačius rinkėjų ir politikų veiksmus? Prieštaravimai visuomenėje ar politikų galvose? Kaip rasti racionalų paaiškinimą paradoksaliam faktui, kad net iš smetoninių patriotų šeimų kilę žmonės kai kada balsuoja „už rusą“? Žinau vieną tokią šeimą. Vyras su nostalgija prisimena sovietinius laikus, nes „rusai leido kombinuoti“, žmona buvo šiokia tokia komjaunimo aktyviste (ji to nenorėjo, bet „liaudis“ išrinko, o priešintis nesiryžo); tad šiek tiek bijojo „konservatorių“ (kabutėse, nes netikri, net jų partijos pavadinime nėra konservatizmo) pozicijos, kad visi „buvę“, kurie nėra aktyviai už landsbergius, bus traktuojami kaip įtartini, „prorusiški“, „antivakarietiški“…

Kai kurie piliečiai turėjo ir turi ir rimtesnių motyvų, pavyzdžiui, tebemano, kad Rusijoje tebėra šiek tiek „socializmo“, daugiau dvasingumo, ar pan. (Tokių nuomonių girdėjau net iš labai išsilavinusių „europiečių“, ne tik iš lietuvių).

Šiandien reikėtų kalbėti apie Lietuvos pergalę, gal net į bažnyčią nueiti. Bet vis labiau stiprėja protestas prieš vis didėjantį melą, biurokratizmą, neteisybę, kurią stebime mūsų laisvame, vakarietiškame gyvenime, ir ne tik Lietuvoje. Kadaise A.Šliogeris ir R.Ozolas įspėjo sąjūdininkus ir visus lietuvius, kad, jei laisvė bus tik ritualinė, o netaps tikra laisve veikti, tai lietuvių tauta ir jos laisvė ir vėl žlugs. Turiu omenyje apie laisvę veikti visiems, ne tik turtingiems (tai angliškas konservatizmo supratimas?). Taip pat ir norintiems daryti teigiamą įtaką savo valstybei, nes valdžios daromos nesąmonės, netaisomos, gal net didėja… Toli mato filosofai.

Didžiausias paminklas didvyriams būtų – ne ritualinės gėlės, bet vykdymas jų idealo, jų siekio laisvės. Gal geriau reiktų padėti jų šeimoms, o ne išleisti pinigus olandiškoms gėlėms, kai atvyksta bet kokia delegacija, ar kitomis progomis.

Ir ne tik kritusių šeimoms (ir ne tik joms, bet – visoms) padėti. Vieną moterį, kuri gynė TV bokštą, kai rimtai susirgo (neseniai) greitoji nuvežė „pagal grafiką“ ten, kur „mes paprastai operacijų nedarome“ ir ją pražudė tokia medicina. Vienas buvęs skyriaus vedėjas išaiškino, kad operacija buvo skubiai būtina.

O kaip sekėsi gyvenime jos giminaičiams? Vieną valdžią išstūmė iš darbo todėl, kad jis per daug kovojo su korupcija, o kito – mažo vaiko – gyvenimą sugadino netikusi teisėsauga, mokykla, PPT, etc. Pasirodo, kad net nieko blogo nedarantiems vaikams laisvoje Lietuvoje gali būti nustatomos be jokio pagrindo problemos, kurių nėra, vardan daugiau etatų, didesnių atlyginimų… Sovietai disidentus panašiai skriausdavo, o mūsų valstybė – nekaltus vaikus.

Nusikalbu? Vienas senas, patyręs teisininkas prieš kelias dienas kalbėjo: „jie“ nukentėjusių negina, o nusikaltėlius slepia nuo visuomenės, bylas vilkina.

Ir tokie teisininkai, mokytojai, gydytojai ir t.t., reikalauja didesnių atlyginimų. Žinoma, jiems valdžia neleidžia, per neteisybę, nelygybę, biurokratizmą, trukdymą dirbti. Bet tokiu atveju reiktų eiti į partijas, dirbti, o ne verkšlenti virtuvėse, kavinėse. Bet neina, bijo. Vieną neseniai išstūmė iš mokyklos už pareikštą nuomonę apie karą, mat, „pacifistas“buvo… Jis sako, nieku neisiu, visi vagys.

Tokie apibendrinimai netikslūs.

Ne tik valdžia kalta. Nejudantis akmuo maurais apželia. Net ir opozicinės partijos per mažai veikia, siekiant įveikti didžiulį visuotinį susipriešinimą. Deja, ne vien Lietuvoje, bet ir mūsų pagrindinių sąjungininkų valstybėse („Sukčius Džo pavogė rinkimus“?). Nebėra vienijančių moralinių vertybių? Vyrauja keista baimė veikti, mąstyti teisingai? Valdo pinigai, o ne „demokratija“, net ne valdžia?

O gal tai vergovės pėdsakai mūsų sąmonėje? Ar yra Europoje nors viena tauta, kuri nepatyrė vergovės? Gal nebent Danija, Turkija?Ar yra kur nors rimta tauta, valstybė, iš kurios galėtume pasimokyti, bendradarbiauti, kurti rimtas koalicijas, planus? Mažoms tautoms diplomatija yra svarbiausia. Nes tik tinkamai pasirinkti sąjungininkai gali padėti.

Keista, kai net opozicinės partijos yra tokios susipriešinusios. Neseniai kalbėjo per TV S.Skvernelis, jis sakė, kad reikia neleisti, jog ES taptų valstybe, o ne laisvų tautų sąjunga. Didelis pliusas. Tad nebijokime jo padėti, nors kaip policijos komisaras ir buvęs premjeras yra padaręs didelių klaidų. Panašių atvejų daug. Gal net valdžios darbuose galima būtų rasti pozityvo ar galimybės bendradarbiauti?

Santykiuose tarp tautų reiktų irgi vengti bukaprotiškumo. Protas – ne asmeninis, o visuomeninis reiškinys. Jį dažnai gadina „gudrumas“, egoizmas, kitos nuodėmės. Nebūkime prorusiški, bet nebūkime ir antirusiški, nepataikaukime net draugams ir sąjungininkams. Būdami prasiskolinę vargšai nebelįskime vis giliau į paskolų vergiją ir nešelpkime turtingųjų. Juokingai atrodo.

Į ką pasiremti, kaip ubagui į lazdą? Į bažnyčią? Bet kad dabartinis magisterijus neklauso šventojo magisterijaus pamokymų (žr. popiežiaus Jono Pauliaus 1986 metų spalio 01 dienos laišką vyskupams). Jis kažko bijo, ar jo aplinka nesugeba taip tiksliai mąstyti, vertinti, kaip kadaise J.Ratzingeris? Todėl net per Kalėdas nėjau į bažnyčią, nors tebesu katalikas. Ne tiems palaiminimus teikia, rašoma, kad juos reikia teikti tik tiems, kurie supranta klaidas, nuodėmes, ir siekia pasitaisyti. O ne tokiems, kurie didžiuojasi, kad disidentą P. Gražulį išmetė iš Seimo už nuomonę (patys prisipažino, kad tai jų didžiausias darbas – laisvo žodžio užgniaužimas net Seime?!).

Visi esam ne šventieji, bet Vyro ir Moters Šeima – pagrindinė visuomenės, tautos ląstelė, teisė vaikui turėti mamą ir tėtį – yra šventa. Tą turime nuolat suvokti. Tokia turėtų būti ir Bažnyčia, Mokykla, Gydymo ar teisėsaugos įstaiga. Tarnaukime tiesai, žmogui, o ne Mamonai ir nepasiduokime reklaminiam melui.

Karas (o ne plataus masto karinė operacija) Ukrainoje sugriovė visas iliuzijas. Tie, kurie dirba Saugumo, jėgos struktūrų stiprinimo srityse turėtų ypač tiksliai mąstyti. Ne kiekis, vis tiek esam per maži, bet kokybė, geras planas B lems. Ir, žinoma, prisidengiant pirkimais, nereikėtų dar labiau gramzdinti tautos į skolų liūną. Dalį pinigų reiktų skirti Protui, karinei vairybai vystyti, atidžiai studijuoti Ukrainos ir Rytų fronto patyrimą. Neužmiršti ir diplomatijos, žvalgybos. Savo tautos nereiktų apgaudinėti.

Deja, kai kam tik „parašiutai“ ir sinekūros rūpi. Tą rodo diplomatų (ne)skyrimo skandalai.

Visi esam kalti dėl tokios padėties valstybėje. Dar kartą atsiprašau tautininkų, ne partijos, bet idėjos, kad nėjau dirbti aktyvaus politinio darbo. Buvo užbūręs Žodis, per vėlai supratau, kad Veiksmas (J.Gete, Faustas) yra svarbiau. O dabar jau per senas esu…

Vienas iš motyvų buvo – yra geresnių, labiau išsilavinusių.

Neseniai girdėjau Vidmantą Valiušaitį sakant, kad jis yra optimistas, nes Lietuvoje tiek daug gražaus išsilavinusio jaunimo. J.Marcinkevičius kadaise sakė, kad „mūsų liko tiek mažai“.

Ar sugebėjome tą jaunimą išauklėti? Juk ne vien dėl didesnių atlyginimų bėga jauni žmonės iš Lietuvos. Statome daug namų, kam, svetimtaučiams? Kodėl verslo neorientuojame, kaip kadaise net prie sovietų buvo kalbama, kad Lietuvos ateitis – proto, tikslaus proto, o ne masės produkcija, nes daug resursų, kaip ir visa Europa, neturime?

Klausimų daugiau, negu atsakymų. Švenčiame laisvę. Bet ar žinome net naujausią istoriją? O jos nežinant, kaip rašo Č. Gedgaudas, galime tapti patys sau priešais. Ar nekartosime senų klaidų vėl?

Kritiškas ir savikritiškas (E. Kantas) mąstymas – burtažodis į sėkmę – tikslumas ir aiškumas būtini. Taip mąstyti ir veikti nelengva, reikia pasiaukojimo, pagarbos oponentams, kultūros, drąsos. Užtat ir nėra masinio tautinės inteligentijos aktyvumo. Iš visų buvusių judėjimų patraukliausias buvo Lietuvos AKTYVISTŲ frontas. Dabar partijų daug, o lietuvių aktyvistų stinga. Be jų veiklos nepasveiksime nuo gausių socialinių ligų. Tik mirštančiam nebesvarbu diagnozė…

Jaunime, moterys (jei vyrų nėra), – eikite pirmyn. Tarp „paprastų“ žmonių irgi, kaip parodė Sausio 13, būna tautos didžiavyrių. Kasdien veikti reikia dar didesnio didvyriškumo.

Mes, kaip tauta, ar „tebegyvi“ (V. Landsbergis)? Ar ginsime tikrai ir tinkamai savo tautos interesus, ar sugebėsime susivienyti? Tai klausimų klausimas, nes Rytų Lietuvoje, pavyzdžiui, jau kitiems atidavėme valstybinę TV (kaip ir energetiką), kad varytų savo, o ne mūsų propagandą…

Yra ir daugiau tokių Tvvizijų, kurių nesinori žiūrėti…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!